Liepos 1-oji Vilniuje su prof. V. J. Dičiumi
Tarptautinę Architektų dieną – Liepos 1-ąją – Vilniaus architektai šventė Lietuvos architektų sąjungos būstinėje, atidarydami vieno iš mylimiausių ir įtakingiausių Lietuvos architektų mokytojų – architekto Vytauto Jurgio Dičiaus meno darbų parodą.
Parodą organizuoja LAS Vilniaus skyrius, prof. Vytauto Jurgio Dičiaus mokiniai ir VILNIUS TECH Architektūros fakultetas. Paroda bus eksponuojama iki 2026 m. rugpjūčio 30 d.
REFLEKSIJA APIE V. J. DIČIŲ (jo mokinys Rolandas Palekas)
Vytautas Dičius
Šis Architektas nėra daug realizavęs. Jis nėra plačiai žinomas, nešvyti televizijoje, jo balsas neužburia radijuje. Net gyvą žodį jam kartais susiūti nelengva.
Šis atvejis šiek tiek keistas, nes Dičius kuria kūrėjus. Tai unikali savybė, gebančio savo ženklais, nutylėjimais, savo paties elgesiu taip nejučia, taip nepajudinamai režisuoti kitų vertybes – kūrybos, o tuo pačiu žmogiškąsias.
Dičius kampuotas, nonkomformistas, nepatogus. Šaržus. Neįtiko jokiai valdžiai. Ir ypač – dideliems pinigams. Tiesiog pilietis. Žmogus be bagažo.
Dičius net labai talentingas. Jo architektūros išskirtinis darbas, šiandien jau saugomas valstybės, tai KTU studentų miestelis – lietuviškojo funkcionalizmo ikona, žyminti ribą tarp Kauno modernizmo ir naujųjų laikų.
Dičius visuomeniškas: vadovavo VISI Architektūros fakultetui, pirmasis bendruomenės laisvai išrinktas dekanas. Po to Lietuvos architektų sąjungai, po to Lietuvos architektų rūmams. Ko ten ėjo? Turbūt iš pareigos kažką gero padaryti. Iš idėjos. Ir kaskart pasijusdavo blogai, pervažiuotas volo. Idėja, tačiau, tik stiprėjo.
Dabar Dičius jau kurį laiką nebe viešumoje. Užsiima menais, kartais priima mokinius, kaskart vis dovanodamas po gabalėlį žaižaruojančio savęs.
Dičius – Laisvas.
MINTYS APIE GYVENIMĄ (V. J. DIČIUS)
07-01
Nėra esminio skirtumo tarp pirmykščio ir civilizuoto žmogaus. Įvairias epochas skiria socialinio išsivystymo bei technologinės pažangos lygmenys, nepakeitę mąstymo struktūros bruožų. Pakito tik išraiškos formos o ne esmė.
Šiandieninis žmogus nėra net savo istorijos kūrėjas, paliekantis šią misiją visuomenei, o iš tikrųjų kelių jai vadovaujančių žmonių arba jų grupės, kuri tampa kaskart vis mažesnė, nuožiūrai. Šie vadovaujantys žmonės primena antikinį, nieko nekuriantį vergvaldį.
Sveiko proto arba intelekto ribos neperžengia materialaus suinteresuotumo, socialinio garbumo, malonumų ir kitokių panašių siekių, atitolinančių žmogų nuo jo dvasinės esmės.
Žmonės, prisitaikantys prie blogio ir tylintys, deja, nėra indifernentiški, – jie savo tylėjimu blogį remia.
Žmogus, būdamas sociumo elementu, savo aktyvumą išreiškia tame sociume egzistuojančiomis priemonėmis. Kadangi visa jo daiktinė veikla turi ryšių su kitais žmonėmis, tai pagal situaciją visi žmonės yra arba jo bendrininkai, materialiai įsitvirtinantys pasaulyje, arba kliuviniai, arba netgi priešai.
Pasaulyje apstu tokių tipų, kurie trokšta amputuoti tavo smegenis. Žmonėms iš galvos ištrinamas toks vingis, kuriuo jie mąsto savarankiškai. Gali dėl nieko nesukti galvos ir tik tylomis vykdyti paliepimus iš viršaus. Yra ką ant duonos užsitepti. Haruki Marukami 1Q84
Neįmanoma atsisakyti vieno gyvenimo būdo, kartu nepriimant kito. Gyvename ne tuo , ką turime, o tuo, kas mums žadama, ne šiandienos šviesoje, o ateities tamsoje. Carl Jung
Konfucijus, paklaustas „Ar reikia už blogį atsakyti geru“, atsakė „tai kuo tada mokėsi už gerą? Už bloga atsilyginama teisingumu, už gera – geru.“
Mokymas – sunkiausias dalykas. Geras mokytojas apsaugo savo mokinius nuo savo poveikio. Nesunku išmokyti amato, tačiau sunku suformuoti nuosavą stilių. Mokymo proceso metu reikia būti pasiruošusiam, bei turėti imlų protą – nuolat prisitaikyti ir keisti.
Idealus mokytojas – ne ką galvoti, bet kaip galvoti. Bruce Lee (?)
Pasaulis mums visada pasirodo vienpusiškai, vien tik iš mūsų privataus žiūros taško, tai dar nereiškia, jog jis mums pasirodo visada tais aspektais iš mūsų subjektyvaus žiūros taško. Privatumas turi objektyvumą. Pasaulis visada pasirodo tais aspektais, o tai priklauso žmogaus klaidžiojimams nes nematome pasaulio kaip visumos.
Menininkas yra tas, kas gamina žmonėms nereikalingus daiktus, bet dėl kokios nors priežasties mano, kad tai visai gera mintis. Gaminti verslo meną yra daug geriau negu Meno meną, nes Meno menas neišlaiko tos erdvės, kurią užima, o verslo menas – išlaiko. Aš vis galvoju apie tuos žmones, kurie pastato pastatus, o jų pačių nelieka. Arba apie filmą su masine scena, o visi tie žmonės – mirę. Tai gąsdina. Andy Warhol.
Kūryboje sąmonė sieja žmogų su pasauliu tokiu aspektu, kai sunku suvokti ribą tarp to, kas yra vaizduotėje, ir kas už jos. Suvokiančio proto ribos yra gerokai platesnės nei racionalaus proto, kuris ignoruoja pasąmonės įtaką.
Mes suvokiame. Tai neabejotinai tikra. Tačiau tai ką suvokime nėra tikra, nes mes išmokstame, ką suvokti. C. Castaneda
Nereikia manyti, kad kartą iškovota laisvė mums garantuoja istorinį būvį. Kai tik kultūroje apleidžiama prasmės paieškos, visuomenė vėl pakliūva i save aprūpinančio natūralaus gyvenimo pinkles. Jan Patočka, „Platonas ir Europa“
Kiekvienas savitai blaškosi, dirba kol nusimeta visa, kas yra svetima nėra jo, o tik prikibę, tik kitų kartojimai, kol prieina prie savo vidinės būtinybės. J. Mekas „Žmogus be vietos“
Blogas žmogus yra įvairiapusis, įdomus ir nepaprastas, o geras – visada vienodas. Platonas
Menas yra iliuzija ir klaida, bet toks jis ir turi būti. F. Nietzsche
Mes niekada nematome gyvenimo panoramos, mes niekada nesuvokiame, kur esame, kas yra už kampo. R. Ostlund, KVADRAT
KAS GYVENA ILGAI, MATO DAUG BLOGIO, ARBA ATVIRKŠČIAI.
KAIP PAŽIŪRĖSI.
