Viešųjų pirkimų projektavimo sutartys: glaustas palyginimas su tarptautine praktika

Pastaraisiais metais viešuosiuose architektūriniuose konkursuose Lietuvoje vis dažniau išryškėja sisteminės problemos. Viena jų – projektavimo sutarčių turinys, kuris, lyginant su tarptautine praktika, pasižymi itin dideliu rizikų perkėlimu projektuotojui. Šis tekstas remiasi konkrečios Turto banko parengtos projektavimo sutarties analize (naudotos, šiuo metu anonsuoto Aukščiausiojo Teismo pastato projekto konkurse) bei jos palyginimu su tarptautiniais projektavimo sutarčių modeliais: RIBA, JCT, FIDIC, taip pat Vokietijoje ir Nyderlanduose taikomais standartais.

Straipsnio tikslas – parodyti, kad Lietuvoje viešuosiuose pirkimuose taikoma projektavimo sutarčių logika konceptualiai skiriasi nuo vakarietiškos ir turi tiesioginį poveikį architektūros kokybei bei viešajam interesui.

Projektavimo sutarčių koncepcijos: tarptautinis kontekstas

Tarptautinėje praktikoje projektavimo sutartys grindžiamos aiškia prielaida: architektas teikia profesinę paslaugą, kurios rezultatas priklauso ne tik nuo jo kompetencijos, bet ir nuo daugybės išorinių aplinkybių. Todėl sutartys orientuotos į proporcingą rizikų paskirstymą ir procesų valdymą, o ne į maksimalų vienos šalies apsidraudimą.

Jungtinėje Karalystėje plačiai naudojamos RIBA (Royal Institute of British Architects) sutartys grindžiamos „reasonable skill and care“ principu. Projektuotojo atsakomybė siejama su profesiniu draudimu, dažniausiai ribojama, o baudos už vėlavimą projektuotojams netaikomos. Pakeitimai laikomi natūralia proceso dalimi ir visada apmokami.

JCT (Joint Contracts Tribunal) sutartys, nors dažniau naudojamos statybos kontekste, aiškiai atskiria projektavimo ir rangos atsakomybes. Projektuotojas nėra prilyginamas rangovui, o terminai koreguojami atsižvelgiant į objektyvias aplinkybes.

FIDIC, plačiai taikomas tarptautiniuose viešuosiuose projektuose, grindžiamas principu, kad kiekviena šalis atsako tik už tas rizikas, kurias gali realiai kontroliuoti. Projektavimo paslaugos neapkraunamos rangos lygio garantijomis ar netiesioginių nuostolių atsakomybe.

Vokietijoje projektavimo paslaugos dažniausiai reglamentuojamos pagal HOAI sistemą, o sutartyse įprastai numatomas aiškus atsakomybės ribojimas ir aiškus papildomų paslaugų apmokėjimas.

Nyderlanduose plačiai taikomas DNR2011 modelis, kuris laikomas vienu labiausiai subalansuotų: atsakomybė ribojama, pakeitimai apmokami, o sutarties struktūra orientuota į bendradarbiavimą.

Lietuvos viešųjų pirkimų projektavimo sutarčių struktūriniai trūkumai

Analizuojant Turto banko parengtą projektavimo sutartį, išryškėja keletas sisteminių skirtumų.

Projektuotojui taikomos 0,05 % dydžio baudos už kiekvieną vėlavimo dieną, kurios per metus gali siekti apie 18 % sutarties vertės. Toks sankcijų mechanizmas tarptautinėje projektavimo paslaugų praktikoje praktiškai neegzistuoja.

Terminų sistema (T, PT, DT) grindžiama trumpais, formaliais atsako laikais, neatsižvelgiant į projektavimo proceso sudėtingumą, institucijų darbo trukmę ar projektinių alternatyvų analizę. Terminai tampa ne planavimo, o nuolatinės pažeidimo rizikos įrankiu.

Projektuotojui perkeliama atsakomybė už netiesioginius nuostolius bei numatomos ilgalaikės (5–20 metų) garantinės prievolės, kurios tarptautinėje praktikoje priskiriamos rangovams, o ne projektavimo paslaugų teikėjams.

Papildomi darbai – sprendinių tikslinimai, projekto korekcijos, BIM modeliai, dalyvavimas statybos užbaigime – dažnai laikomi „įtraukti į kainą“, nors pagal tarptautinius standartus tokie pakeitimai būtų apmokami atskirai.

Detali lyginamoji išvada

Sritis	Lietuva (Turto bankas)	RIBA (UK)	JCT (UK)	FIDIC	HOAI   (Vokietija)	DNR2011   (Nyderlandai)
Projektavimo paslaugos koncepcija	Maksimalus rizikų perkėlimas projektuotojui	Profesinė paslauga	Aiškus vaidmenų atskyrimas	Rizikų paskirstymas	Profesinė paslauga	Bendradar- biavimo modelis
Atsakomybės ribojimas	Nenumatytas	Ribojama	Ribojama	Ribojama	Ribojama	Ribojama
Baudos už vėlavimą	0,05 % per dieną	Netaikomos	Retos	Retos	Netaikomos	Netaikomos
Terminų lankstumas	Minimalus	Lankstus	Lankstus	Lankstus	Lankstus	Lankstus
Papildomi darbai	Dažnai neapmokami	Visada apmokami	Apmokami	Apmokami	Apmokami	Apmokami
Netiesioginiai nuostoliai	Projektuotojas atsako	Ne	Ne	Ne	Ne	Ne
Garantinė atsakomybė	5–20 metų	Netaikoma	Ribota	Ribota	Ribota	Ribota
Įvykdymo užtikrinimas	10 % + 10 %	Netipinis	Retas	Retas	Netipinis	Netipinis
Orientacija į architektūros kokybę	Netiesioginė	Aiški	Vidutinė	Vidutinė	Aiški	Aiški

Standartinių projektavimo sutarčių poreikis Lietuvoje

Daugelyje šalių projektavimo sutartys yra standartizuotos, viešai prieinamos ir nuolat atnaujinamos. RIBA, JCT ar FIDIC dokumentų naudojimas sumažina teisines sąnaudas ir ginčų tikimybę. Jų kaina – palyginti nedidelė.

Lietuvoje kiekvienas didesnis viešasis ar privatus projektas turi individualiai parengtą sutartį, kurios derinimas architektams kainuoja brangiai. Vienos nestandartinės sutarties teisinis derinimas dažnai kainuoja daugiau nei standartinės sutarties įsigijimas ir taikymas.

Sutartis kaip architektūros kokybės prielaida

Projektavimo sutartis nėra neutrali. Ji tiesiogiai formuoja projektavimo proceso tempą, sprendimų gylį ir galimybę ieškoti kokybiškų architektūrinių sprendimų.

Sutarties nuostatos, kurios sudaro prielaidas aukštai architektūros kokybei, tarptautinėje praktikoje yra aiškios: ribota ir apdrausta atsakomybė, apmokami pakeitimai, realistiški terminai, aiškus pakeitimų valdymas ir subalansuotas šalių dialogas.

Sutartys, orientuotos tik į maksimalų užsakovo rizikų suvaldymą, neišvengiamai riboja architektūrinį rezultatą.

Viešojo intereso kaina

Prastos projektavimo konkursų sutartys turi kainą. Ji pasireiškia tuo, kad iš viešųjų konkursų pasitraukia kūrybingi ir ambicingi architektūriniai kolektyvai, nenorintys prisiimti neproporcingos rizikos. Konkurencija mažėja, o architektūros kokybė tampa antriniu veiksniu.

Todėl projektavimo sutarčių klausimas nėra vien profesinis ginčas. Tai viešojo intereso klausimas, lemiantis, kokią architektūrą kuriame valstybės vardu.

Architektų Rūmai turėtų inicijuoti standartinių projektavimo sutarčių kūrimą ir viešinimą – sutarčių, kurios būtų konceptualiai orientuotos į kokybiškos architektūros sukūrimo galimybę, o ne vien į maksimalų užsakovo rizikų perkėlimą.