Tvariai, žmonėms: Venecijos architektūros bienalė III

Tradicijos atgimimas ir ribos

Naujai atrandamoms tradicinėms statybinėms medžiagoms ir technologijoms bienalėje skirta itin daug dėmesio, ypatingai atsigręžiant į tradicinę, į simbiozę su gamta orientuotą statybą, natūralias, lokalias statybines medžiagas ir, žinoma, antrinį panaudojimą. Visa tai – puiki iliustracija Carlo Ratti įžanginiam plakatui, pasitinkančiam lankytojus septynių tvarios architektūros „įsakymų“ sąrašu (žr. sakinį aukščiau).

Nacionaliniame paviljone ispanai (foto 17) metodiškai (ir labai estetiškai) pateikia bene visos statybos industrijos Ispanijoje paveikslą. Pagrindinėje salėje išdėliotų svarstyklių vienoje lėkštėje eksponuojami realių naujų statinių maketai, kitoje – simbolinis maketas tame pačiame Ispanijos regione, kaip ir statinys, esančios vietos (miško, karjero), iš kurios gautos statybinės medžiagos. Naudoti vietinės statybos medžiagas ir ekologiška (jų nereikia toli pervežti), ir ekonomiškai tvaru (palaikoma vietos pramonė), ir kontekstualu (suteikia architektūrai specifiškumo). Kitose salėse – palydinčios antrinio statybinių medžiagų panaudojimo, tvarios miškų pramonės (pjauk, bet ir atsodink), prefabrikuotų medžio elementų gamybos ir statybos temos.

Naujai interpretuoti tradicines statybos technologijas ėmėsi daugelis, pradedant Ypatingo paminėjimo laimėtoja B. Premthada, kuri 3,5 metrų aukščio arkinę konstrukciją „Elephant chapel / Dramblių koplyčia“ (foto18) surentė iš…džiovinto dramblio mėšlo riestainių, sumautų ant plieno arkų. Autorė entuziastingai teigia, kad tokia ekologiška, lengvai prieinama, ilgaamžė, tvirta ir lengva statybinė medžiaga (ir ne – nedvokia!) galėtų tapti alternatyva dirbtinėms, tačiau klausimų dėl tokios technologijos greičio ir galimybės pritaikyti platesniuose kontekstuose kyla.

Tokį patį klausimą palieka ir Meksikos paviljonas „Chinampa Veneta“ (foto 19), nuo Venecijos karščio ir informacijos pertekliaus perkaitųsį lankytoją įtraukiantis į drėgną, kvapnią, ramią ir žalią chinampos aplinką. Chinampa – tai tradicinė, neekspansyvi žemdirbystės forma, tebetaikoma Meksikos vietose, kur vanduo negilus, ypač upių deltose. Šlapioje vietoje iš akmenų, medienos polių surenčiama kelių metrų ilgio ir pločio stačiakampė dėžė, kurios juodžemyje tarpsta kartu susodinti įvairūs augalai – nuo vaismedžių iki moliūgų, uogų ar prieskonių. Chinampa – ne tik per amžius pasiteisinusi, ištisus metus derlių duodanti, tačiau gamtą tausojanti technologija, bet ir kultūrinis, vietos ir žemdirbių bendruomenės identitetą formuojantis reiškinys. Jį, deja, baigia išstumti stambaus ūkininkavimo pramonė, o taip pat ir teritorijų statybai godi nekilnojamojo turto rinka. Kad ir kaip norėtųsi chinampą matyti ir Meksikoje, ir, kaip siūlo paviljono autoriai, Venecijoje, toks lėtas, minimalistinis konceptas neatlieps alkanos realybės poreikių.

Gyvenimui ir darbui

O realybėje žmonijai reikia ne tik maisto ir vėsaus oro, bet ir būsto. Skausmingas visose pasaulio kampeliuose, būsto poreikis bienalėje skamba reikliai ir neatidėliotinai. Laimė, architektai turi ir sprendimų. Ūmiausią būsto problemą kaip visada, išradingai, efektyviai ir įtraukiant gyventojus, Čilėje sprendė čiliečio, Venecijos architektūros bienalės 2016 metais kuratoriaus Alejandro Aravenos biuras „Elemental“. Jų projektas „From belongings to belonging / Nuo nuosavybės iki priklausymo“ (foto 20) – tai specifinė istorija apie Čilės miestuose siautėjančius „Narcos“, narkotikų prekeivius, kurie, norėdami legalizuoti savo pinigus juos investuojant į nekilnojamąjį turtą, slapta padeginėja dideles teritorijas, o gaisro metu būsto netekusiems gyventojams pažada atstatyti jų lūšnynus, jei miestas parduos žemę. Po gaisro Vina del Mar mieste 2024 metais, „Elemental“ pasiūlė naują medžiagą ir technologiją greitai atstatyti būstą. Naudojant robotų gaminamus Net-Zero betono (premjera!) elementus, daugiabutis pastatomas vos per kelias dienas, o kartu su būstu kuriamos ir žalios erdvės bei socialinė infrastruktūra jaunimui.

Nevyriausybinė organizacija HOUSEEUROPE! paviljone “Yes to renovation! No to demolition! / Taip – renovacijai! Ne – griovimui!“ (foto 21) kviečia pasirašyti internetinę peticiją, kuri įpareigotų Europos sąjungos politikus priimti įstatymus, skatinančius ne pastatų griovimą, bet jų atnaujinimą, taip padidinant ir taip reikalingą būsto fondą. Austrija nacionaliniame paviljone (foto 22) „Agency for better living / Įgalinimas geresniam gyvenimui“ pristato dvi skirtingas socialinio būsto praktikas Vienoje (Austrija) ir Romoje (Italija). Austrijoje socialinio būsto politika labai išplėtota, reglamentuota ir sėkmingai vykdoma, suteikiant socialinį būstą visiems, kuriems jo gali reikėti, pradedant jaunais profesionalais, jaunomis šeimomis, ir baigiant socialiai remtinomis grupėmis, kaip, pavyzdžiui, senjorai ar imigrantai. Kokybiškas ir prieinamas būstas Vienoje yra natūrali kiekvieno teisė, tačiau visa sistema yra nuleidžiama „iš viršaus“, todėl trūksta bendruomeniškumo. Jo tikrai nestokoja Roma, kuri išvis neturi socialinio būsto programos, tačiau bendruomenės aktyviai reikalauja būsto ir net užima pastatus nelegaliai, Austrijos paviljono misija – ieškoti būdų abu metodus sulieti į vieną visapusišką strategiją. Tikiuosi, iš jos pasimokysime ir mes.

Ne mažiau už būstą svarbi ir kasdienė aplinka darbui ar šiaip, buvimui mieste. O kaip būti lauke, kai aplink tvyro nepakeliamas karštis? Pigų, paprastą ir tvarų atsakymą pasiūlė Bahreinas (foto 23). Paviljone „Heatwave / Karščio banga“ didžiąją metų dalį karštį kenčianti šalis Arsenalėje pademonstravo stoginę, kuri lauke dirbantiems žmonėms suteikia ne tik pavėsį, bet ir vėsų orą. Oras atvėsinamas naudojant technologiją, įrengtą paviljono centre esančioje atramoje. Joje įmontuoti vamzdžiai nuleidžia karštą orą į 30 metrų gylį, ten jis atvėsta, ir pakeltas į viršų išsilieja ant paviljone esančių žmonių galvų. Kaip Venecijoje, kuri stovi ant vandens, kuratoriai įsigręžė į 30 metrų gylį? Teisingai, niekaip. Vėsus oras judinamas ant stogo patalpintų mechaninių ventiliatorių. Tačiau, nors ir būdamas tik maketu, paviljonas įtikino žiuri ir gavo pagrindinį Bienalės prizą už Nacionalinį paviljoną – Auksinį Liūtą.

(Laukite tęsinio)

Remia: Lietuvos kultūros taryba

Fotografijų autorė – Rūta Leitanaitė