Planavimas viešojoje erdvėje daugeliu atveju kontraversiškai suvokiamas ir kaip tam tikrą veiklą įteisinanti procedūrų grandinė, ir kaip biurokratinio aparato sugalvota priemonė pateisinti savo veiksmus ar neveiklumą, ir kaip tam tikrų verslo projektų realizavimo priemonė, ir kaip investicijų stabdis.
Planavimas, derinant atskirų sektorių (gamtos ir kultūros paveldo, kraštovaizdžio išsaugojimo, sąlygų konkurencingai ūkinei veiklai sukūrimo, kokybiškų gyvenimo sąlygų sukūrimo ir pan.) interesus, turi pasiūlyti integruotą sprendimą, leidžiantį ribotus visuomenės resursus panaudoti efektyviausiu ir mažiausią neigiamą poveikį aplinkai darančiu būdu. T.y., planavimas sudaro sąlygas efektyviai naudoti visuomenės (viešų ir privačių subjektų) lėšas.
Deja, realybėje planavimas yra paverstas biurokratinių procedūrų grandine ir prarado esminius profesionalios veiklos požymius, tarp jų, manyčiau, ir pagrindinius – darnos ir kokybės siekius.
Sektoriniai interesai per specialiuosius planus dominuoja prieš integruotų tikslų siekiančius bendruosius ir detaliuosius planus. Planavimo sąlygos tapo vienų verslo subjektų (resursų tiekėjų) spaudimo kitiems (vystytojams) priemone. Viena kitą dubliuoja teritorijų planavimo dokumentų rengimo, strateginio pasekmių aplinkai vertinimo apimties nustatymo, strateginio pasekmių aplinkai vertinimo (SPAV), poveikio visuomenės sveikatai vertinimo, teritorijų planavimo dokumentų sprendinių pasekmių vertinimo, poveikio aplinkai vertinimo (PAV) procedūros. Planavimas supainiotas su žemėtvarka, į planavimą įveliant nuosavybės santykių nustatymo klausimus. Teritorijų planavimo srityje vis dar vadovaujamės atgyvenusiomis dogmomis (pvz. monofunkcinių struktūrų planavimas), problemos suvokimu ir siūlomais sprendimais dešimtmečiais atsiliekame nuo kaimyninių šalių.
Nors teisės aktai numato daugybę viešumą užtikrinančių procedūrų, realybėje visuomenė susipainioja tarp stadijų, atrankų, apimčių nustatymo dokumentų, ataskaitų, programų, neturi jokių galimybių perprasti net profesionalams sunkiai suvokiamų šių procedūrų subtilybių ir vingrybių, ir realiai veiksmų imasi paskutinėje stadijoje – prasidedant statybos darbams. Tai akivaizdžiai rodo, kad visuomenės informavimo ir jos dalyvavimo teritorijų planavimo procese tvarka iš tiesų neužtikrina visuomenės informuotumo ir nesudaro sąlygų konstruktyviai bendradarbiauti.
Perkeliant ES direktyvų nuostatas į Lietuvos teisės aktus, nebuvo suvokta SPAV reikšmė ir vieta planavimo ir projektavimo procesuose. Europinėje praktikoje SPAV procedūros reikalingos tada, kai svarstomos veiklos alternatyvos arba kai visuomenė nėra kitu būdu informuojama apie aplinką paveikti galinčių objektų atsiradimą. Lietuvos praktikoje šiuo metu daugeliu atvejų SPAV reikalavimas yra absoliutus, nesuvokiamas nei rengėjams, nei vertinime dalyvaujančioms institucijoms ir dažniausia pasibaigia beprasmių skaičių lentelėmis bei formaliomis procedūromis. Taip gaištamas laikas, švaistomos visuomenės lėšos, prarandamos investicijos. Kadangi detalieji planai tik sukuria prielaidas tam tikroms veikloms atsirasti, SPAV šiuo metu reikalaujamoje apimtyje daugeliu atveju parengti neįmanoma dėl plėtros erdvėje ir laike neapibrėžtumo, dėl neprognozuojamo įmonių ir technologijų tipo, naudojamų žaliavų bei veiklos apimčių. Teritorijų planavimo dokumentų rengimo metu užtikrinamos viešumo procedūros leidžia visuomenei susipažinti su numatomais sprendimais, todėl SPAV, kaip viešumą užtikrinanti procedūra, dubliuoja teritorijų planavimo dokumento viešumo užtikrinimo procedūrą ir yra nereikalinga. SPAV galėtų būti atliekamas bendrojo plano koncepcijos rengimo metu vertinant alternatyvius sprendinius. Tačiau ir tokiu atveju tikslinga ne atskira SPAV, bet su koncepcijos rengimu ir tvirtinimu susieta procedūra. Taip būtų taupomas laikas, lėšos ir išvengiama procedūrų dubliavimo. Vėliau SPAV galėtų būti atliekamas nagrinėjant konkretaus aplinką galinčio neigiamai įtakoti objekto paskirties, technologijos, potencialios taršos alternatyvas. Nėra tikslinga ir SPAV apimties nustatymo procedūra – pakaktų apibrėžti privalomą tokio vertinimo apimtį teritorijų planavimo dokumentuose.
Kiekviena institucija, bijodama, o kartais ir neturėdama kompetencijos, įvairiomis papildomomis procedūromis stengiasi išvengti atsakomybės priimti sprendimus. Tai pasakytina apie šiuo metu vis dažniau reikalaujamą atlikti poveikio visuomenės sveikatai vertinimo procedūrą. Šiuo pavyzdžiu pasekus kitoms planavimo dokumentus nagrinėjančioms institucijoms būtume įvelti į dar vieną sektorinių interesų ratą.
Realybėje planavimas užima nepateisinamai ilgą laiką nesudarydamas sąlygų visuomenei susipažinti su siūlomais sprendimais, neužtikrindamas, kad vadovaujantis objektyviais kriterijais bus priimti subalansuoti ir racionalūs ekonominiu, aplinkosauginiu ir paveldosauginiu, socialiniu požiūriu sprendimai. Detaliojo plano rengimo atveju, įvertinant šiuo metu ultimatyviu reikalavimu tapusios SPAV procedūros poreikį teritorijų planavimo dokumento rengimo oficialiai reglamentuotos procedūros trunka 205 darbo dienas – tai yra, daugiau nei 9 mėnesius. O kur dar laikas reikalingas parengti visoms atrankoms, ataskaitoms, ką jau bekalbėti apie kokybiškam planui parengti reikalingas profesionalų laiko sąnaudas? Todėl visiškai aišku kodėl detalieji planai dažniausiai rengiami 2-3 metus, o jų sprendimai dažnai būna tik procedūriniai, neturintys kokybinio pamato.
1. pav. Esamų planavimo ir projektavimo procesų schema, aut. M.Pakalnis (.pdf formatas)
Tai, kad procedūrinis planavimas save sukompromitavo, akivaizdžiausiai liudija paskutinio bendrųjų planų rengimo vajaus metu parengti abejotinos (švelniai tariant) kokybės teritorijų planų dokumentai, sąlygoję stichinės urbanizacijos aplink didžiuosius Lietuvos miestus procesus. Galime tik stebėtis, jog Afrikos ar Azijos šalys sugeba urbanizacijos procesus valdyti daug efektyviau, realybėje, o ne strategijose ir planų aiškinamuosiuose raštuose įgyvendinti darniosios plėtros idėjas.
2 pav. Kairėje – kompleksiškai išvystyti kvartalai su reikiama socialine ir inžinerine infrastruktūra Windhoek priemiestyje Namibijoje. Dešinėje – chaotiškas žemės ūkio teritorijų virsmas priemiesčiu be jokios infrastruktūros Vilniaus priemiestyje.
3 pav. Kairėje – valdoma žemės ūkio teritorijų konversija konsoliduojant žemę Delio priemiestyje Indijoje. Dešinėje – chaotiškas žemės ūkio teritorijų virsmas priemiesčiu pagal žemės ūkio paskirties sklypų ribas Vilniaus priemiestyje.
Esminiai siūlymai sistemai tobulinti:
1. Turėtų būti įteisinta ES šalyse įprasta praktika nerengti teritorijų planavimo dokumentų, kai teritorijos užstatymo bei naudojimo parametrai gali būti nustatyti pagal aplinkinių teritorijų užstatymą bei naudojimą. Toks supaprastinamas leistų atsisakyti formalių planavimo dokumentų rengimo (tai sudaro apie 50-60 proc. visų detaliųjų planų), ir tokiais atvejais iš karto rengti statybos projektus.
2. Įteisinti integruotų planavimo dokumentų (bendrųjų ir detaliųjų planų) viršenybę prieš sektorines strategijas. Rengiant integruotus dokumentus sektorinės strategijos turėtų ne diktuoti sprendinius, bet būti derinamos tarpusavyje. Planavimo sąlygos keistinos į sektorinių interesų deklaravimą.
3. Atskirti žemėtvarkos ir teritorijų planavimo objektą, atsisakant nuosavybės santykių reguliavimo teritorijų planavimo dokumentuose (sklypų ribos, kaimyninių sklypų savininkų tarpusavio santykiai ir pan.).
4. Atsisakyti nebūtinų SPAV ir kitokių vertinimų procedūrų, integruojant jas į vieningą teritorijų planavimo dokumento rengimo procesą, aiškiai apibrėžiant atvejus, kada šis vertinimas būtinas (t.y., jeigu analizuojamos alternatyvos), nustatant logiškus ir planavimo objektą atitinkančius vertinimo kriterijus ir indikatorius. Bet kuriuo atveju išlieka PAV būtinybė numatant potencialiai taršaus objekto statybą.
5. Iš esmės peržiūrėti visuomenės dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatas, užtikrinant visuomenės informuotumą apie visas planavimo stadijas bei sudarant sąlygas konstruktyviam dialogui.
4. pav. Siūloma planavimo ir projektavimo procesų schema, aut. M.Pakalnis ( .pdf formatas).
Mindaugas Pakalnis (SĮ “Vilniaus planas” vyr. architektas)
