Skonio lavinimo klausimu (2). Nesaldintas vokiškasis fachverkas

Po pirmojo teksto apie „becukrę architektūrą“ ir Anžė katedros portiką Prancūzijoje pagalvojau, kad gal mums trūksta ramių, pasauliniais pavyzdžiais paremtų diskusijų apie tai, kaip šiandien turėtume elgtis su istorija. Todėl nusprendžiau šią temą pratęsti. Tik šįkart rašau ne vien tik remdamasis nuotraukomis ar straipsniais architektūros portaluose, bet ir objekto patikrinimu natūroje.

Pasitaikius progai apsilankiau Vokietijoje, Roitlingeno (Reutlingen) mieste. Čia Štutgarto architektų biuras „wulf architekten“ suprojektavo Oberamteistraße muziejaus  naujają dalį, kuri tapo chrestomatiniu gerosios praktikos pavyzdžiu, kaip elgtis su istorija be lašelio dirbtinio „saldiklio“.

Oberamteistraße yra viena seniausių gatvių buvusiame laisvajame imperijos mieste. Namai, pažymėti 28–32 numeriais, mena XII–XIII a. ir yra vieni iš nedaugelio pastatų, išlikusių po katastrofiško 1726 m. miesto gaisro. Šalia jų, 34-ajame sklype, šimtmečius stovėjo vadinamasis „Akmeninis namas“ (Steinhaus).

Kaip rašė vietos spauda, ilgaamžė istorija paliko savo pėdsaką – pastatas ilgainiui tapo žinomas kaip „kreivas namas“. Dėl kritinės, avarinės būklės ir didžiulių deformacijų 1986 m. jį teko nugriauti, paliekant tik autentišką XIII a. skliautuotą rūsį. Tris dešimtmečius ši vieta žiojėjo kaip tuščia senamiesčio žaizda, laukianti savo sprendimo.

Visi esame patyrę tą jausmą: pamatai įspūdingas architektūros nuotraukas internetiniuose portaluose, susižavi idėja, atvyksti į vietą ir… tenka nusivilti. Dažnai paaiškėja, kad fotografijos meistriškai paslėpė pigias medžiagas, nekokybišką atlikimą ar tiesiog prastą pastato santykį su aplinka.

Keliaudamas į Roitlingeną buvau nusiteikęs atsargiai, tačiau šiuo atveju įspūdis natūroje pranoko visus lūkesčius. Viskas atlikta su neįtikėtinu vokišku preciziškumu. Architektūra čia ne tik gražiai atrodo kadre, bet ir tobulai veikia fizinėje erdvėje, kviesdama liesti, tyrinėti ir stebėtis detalių kokybe.

Dažnas (ir visuomenei lengviausiai „parduodamas“) sprendimas tokiose situacijose – sukurti istorinę kopiją, pastatyti netikrą viduramžių namą. Tai būtų tas architektūrinis „cukrus“ – gražu, saldu, bet netikra. „wulf architekten“ pasirinko kitą kelią. Naujasis pastatas atkartoja senojo tūrį ir urbanistinę užstatymo liniją, tačiau kalba šiuolaikine kalba.

Kaip rašoma architektūros apžvalgose, pastato šerdis – ekspresyvi atviro medinio karkaso sistema. Tai nėra tik estetinė užuomina į tradicinę vokišką fachverko statybą. Šios medinės konstrukcijos atlieka gyvybiškai svarbią inžinerinę funkciją – jos prilaiko, stabilizuoja ir remia gretimus istorinius (28–32 numerių) pastatus, kuriuose ir įsikurs pagrindinės muziejaus ekspozicijos. Naujasis tūris veikia kaip fizinis ramstis seniesiems kaimynams.

Bene didžiausią įspūdį daro pastato fasadas. Jis apdengtas lieto stiklo čerpėmis, kurių forma tiksliai atkartoja tradicines „bebro uodegos“ (Bieberschwanz) molio čerpes. Tai meistriškas sprendimas: tradicinis elementas perkeliamas į modernią, permatomą dimensiją, sukuriant vienalytį, homogenišką apvalkalą.

Dėl stiklinių čerpių fasadas nuolat kinta. Dieną jis atrodo gana masyvus, pusiau skaidrus, atspindintis senamiesčio šviesą ir aplinkinių pastatų siluetus. Tačiau temstant įvyksta metamorfozė – pastatas virsta miesto žibintu. Pro stiklą išryškėja šilta medinė vidinė struktūra, o interjeras suvokiamas kaip daugiasluoksnis ir atmosferiškas. Žinoma, architektams buvo lengviau įgyvendinti tokią idėją, nes pastatas yra “šaltas” – nereikia sienų ir stogo šiltinti, tik amfiteatro suolai padaryti šildomi.

Be estetinio triumfo, naujasis tūris išsprendžia ir pragmatiškas problemas: sukuria jungtį su senaisiais pastatais, užtikrina judėjimą be kliūčių (įrengti liftai) ir suteikia lanksčias erdves edukacijoms. Iš kuriamo Oberamteistraße muziejaus baigta tik ši naujoji dalis, todėl ji apžiūrai atveriamas porai valandų kas antrą šeštadienį ir sulaukia didelio visuomenės susidomėjimo. Įdomu stebėti žmonių reakciją – jų veiduose atsispindi nesuvaidintas susižavėjimas, jie svajingai klaidžioja tarp medinių konstrukcijų, rankomis glosto senuosius mūrus, tyrinėja eksponuojamą maketą ir įdėmiai klausosi gido pasakojimo.

Roitlingeno pavyzdys rodo, kad pagarba paveldui nereiškia aklo jo kopijavimo ar baimės kurti kažką naujo. Tikroji pagarba – tai pripažinimas, kad kiekviena epocha turi teisę palikti savo autentišką, kokybišką ženklą.

Lietuvoje vis dar dažnai stringame ginčuose, ar atstatyti prarastus pastatus lygiai tokius, kokie jie buvo, ar palikti tuščias erdves. Šis projektas įrodo, kad „becukrė“, t. y. šiuolaikiška, nuoširdi, funkciškai pagrįsta ir preciziškai išpildyta intervencija, gali ne tik išsaugoti istorinę atmintį, bet ir praturtinti miestą nauja, ilgaamže architektūrine verte.