Gamta mums padės: Venecijos architektūros bienalė II

Modernizmo dešimtmečiais puoselėję žmogaus ir gamtos priešpriešą ir pirmojo dominavimą pastarosios atžvilgiu, besistengę kuo labiau atskirti gamą nuo miesto, steriliai laikyti dirbtinius paviršius, prisidirbome. Šiandien kaistantiems, o po kaitros nuo potvynių skęstantiems miestams skamba daugiabalsis architektų atsakymas – grąžinkite žalumą! Medžiais apželdintos viešosios erdvės suteiks pavėsio ir deguonies (Vokietijos nacionalinis paviljonas „Stresstest“, aut. N. Borgmann, E. Endres, G. Kiefer, D. Santucci, foto 8), paliktos natūralios žalios salelės veiks kaip kempinė, sulaikanti staigiai iškritusį lietų („Hyper sponge“, aut. Huang Jia Wei, Malaizija, foto 9), o nuosekliai ir pagal planą apželdinti namų stogai ir balkonų terasos suteiks atokvėpio žmonėms, o kartu ir būstą – ne visada pageidaujamiems – paukščiams ir vabzdžiams („Roofscapes Studio“, foto 10).

Tačiau geriausia – ne taisyti klaidas, o jų nedaryti. Jeigu teritorijoje jau yra medžių, juos reikia išsaugoti ir naują architektūrą kurti harmonijoje su jais. Tai – pagrindinis Lietuvos nacionalinio paviljono „Archi / tree / tecture“ (foto 11) (kuratorius G. Balčytis) naratyvas, kuris aidu atkartojamas ir kitur, pavyzdžiui, Kinijos architektų „Vector Architects“ pateiktame projekte „Revival of ordinary trees / Paprastų medžių atgimimas“ (foto 12), pristatančiame Jingjang porceliano gamyklos transformaciją į kultūros kompleksą išdėstant milžiniško komplekso korpusus aplink esamus medžius, jų nekertant. Arba Acros Fukuokos (Japonija) prefektūros tarptautinės salės projektas („Emilio Ambasz&Associates“), kuriuo architektai sugebėjo išsaugoti vienintelę likusią, ir miestiečių akylai saugomą žalią erdvę ir integruoti naują kompleksą į žalias terasas. Praėjus 35 metams nuo projekto įgyvendinimo, bienalėje pateikiama jo poveikio analizė, kurioje – ir aplinkos temperatūros sumažinimas 8 laipsniais, ir 35000 naujai pasodintų augalų, ir daugiau nei 50000 čia gyvenančių paukščių.

Smegenų plovimas žaliai

Ar bienalėje daug „žaliojo smegenų plovimo“? O kaipgi. Absoliuti dauguma paviljonų ar instaliacijų aprašymuose naudoja madingus raktinius žodžius, kaip „tvarumas, žalios technologijos, integravimas į gamtą, klimato kaitos mažinimas“ ir panašiai. Ar visi projektai iš tiesų prie to prisideda? Čia jau kitas klausimas. Pacituosiu puikiai iliustruojantį dr. Romo Kučinsko palyginimą: Belgijos paviljonas „Building biospheres / Statant biosferą“ (foto 13) (kuratorius B. Smets su S. Mancuso) pribloškia įspūdingu, paviljono centrinę erdvę užimančiu vešlios žalumos mišku, kuris iliustruoja idėją kelis aukštus dangoraižio skirti augalams. Jų teigiamas poveikis interjero atmosferai fiksuojamas atskiroje patalpoje blyksinčia įranga. Viskas labai gražu, tik kartu nepastebimai „pridengiama“ menka detalė, turinti daug daugiau neigiamo poveikio bendrai pasaulio aplinkai – žinutė „dangoraižius vis tiek statykime!“

Visai kitą, nuoseklų požiūrį į tvarumą demonstruoja Danijos paviljonas „Build of site / Statant iš vietos“ (foto 14) (kuratorius S. Pihlmann), pavyzdžiu rodydamas, kaip galima vykdyti neseniai Danijoje priimtą įstatymą, skatinantį kuo mažesnes statybines šiukšles (ir skiriantį baudas už didelį jų kiekį). Vykdant paviljono rekonstrukciją, visos jame buvusios statybinės medžiagos ištirtos, katalogizuotos ir eksponuojamos pačiame paviljone, pasakojant, kaip ateityje vėl bus panaudotos.

Statybos ateičiai – medžiai, grybai ir bakterijos

Medis apskritai bienalėje matyti kaip vienas iš protagonistų: siūlomos idėjos, kaip architektūra galėtų augti susipindama su medžiais, ar pati būti auginama kaip medis, statybai naudojant hibridines, gyvasties – bakterijų, grybų – pripildytas ir it koralai augančias medžiagas. Tarp tokių utopinių fantazijų – ir begalė realių pavyzdžių, kaip statybai naudojama mediena: jau nebe gyvas medis, bet jo konstrukcijos, dažnu atveju žaibiškai ir masiškai gaminamos fabrikuose robotų.

Be medžio, ateities statybos herojumi tampa ir mažosios gyvybės formos – samanos, grybai, bakterijos… Kurias ilgus dešimtmečius stengėmės nukrapštyti, nušveisti nuo fasadų – kas, pasirodo, buvo klaida! A. Jacque, Office for political innovation. G. Ustunisik teatrališkoje garų debesis iš akmeninių blokų verčiančioje instaliacijoje „Stonecrust / Akmens pluta“ (foto 15) teigia, kad ant fasadų tarpstantys mikroorganizmai ne tik gamina deguonį, vėsina oro temperatūrą, bet ir pailgina fasado amžių. Arba… jie patys gali tapti ne tik fasadu, bet ir visa struktūra. Kanada nacionaliniame paviljone „Picoplantonics“ (foto 16) eksperimentuoja su melsvabakterėmis. Sumaišę vieną seniausių gyvybės formų žemėje su rišamąja medžiaga (smėliu ir kt.), mokslininkai 3D spausdintuvu spausdina parametrinės architektūros formas ir tikrina, kaip jos gyvena trijose skirtingose aplinkose – optimalioje akvariume, interjere ir lauke. Ar tai greitai taps architektūrai tinkama medžiaga, mokslininkai kukliai neatsakė.

(Laukite tęsinio)

Remia: Lietuvos kultūros taryba

Fotografijų autorė – Rūta Leitanaitė