Pasaulio gelbėjimo scenarijai: Venecijos architektūros bienalė. I dalis

19-oji Venecijos architektūros bienalė eina į pabaigą. Po pirmojo informacinės perkrovos šoko per bienalės atidarymą gegužę (kuratorius Carlo Ratti tikrai ambicingai įvertino savo auditorijos galias suvirškinti milžinišką žinių ir idėjų kiekį per trumpą laiką) – per vasaros mėnesius įspūdžiai susiguli, išvados susikristalizuoja, ir jau galima bandyti apibendrinti: tai ko gi vertingo galime pasimokyti?

Bet pirmiausia – trumpa atmintinė, apie ką mes čia. Venecijos architektūros bienalė – tai didžiulė pasaulinė architektūros ekspozicija, kurioje spindi inovatyviausios pasaulio architektūros idėjos. Norite sužinoti, kuo gyvena architektūra įvairiuose pasaulio kampeliuose, skirtinguose kontekstuose? Kokie specifiniai, ir kokie bendri visiems klausimai sprendžiami architektūros biuruose, universitetuose, miestuose? Kokie naujausi architektūriniai išradimai ir vardai padeda pasauliui spręsti problemas? Turite atvykti į bienalę. O dar geriau – joje dalyvauti. Tai – tikriausiai bet kurio architekto svajonė.

Bienalė, kaip sako pavadinimas, vyksta kas dvejus metus – atidaroma pavasarį, gegužę, ir trunka 7 mėnesius, beveik iki gruodžio. Kiekviena bienalė turi pagrindinį kuratorių. Juo skiriamas pasaulyje žinomas architektas, ateinantis į bienalę su savo tema ir vizija, kaip tą temą atskleisti. Tai kuratorius daro: a) organizuodamas pagrindinę parodą Arsenalėje (kur kviečia savo projektus ir idėjas pristatyti atrinktus architektus, biurus, komandas, autorius) b) perduodamas idėjas nacionalinių paviljonų organizatoriams, kurie kuratoriaus užduotą temą šalių paviljonuose atspindi pagal savo supratimą. Šiemet bienalės „dirigento batuta“ buvo patikėta italų architektui Carlo Ratti, kuris užsimojo ne per kukliai.

Gelbėkite!

Venecijos architektūros bienalė jau kelis leidimus stengiasi ne tik rodyti architektūros meninius atradimus, bet įjungti architektūrą į pasaulinių aktualijų sritį, suteikiant jai svarbos ir veikimo galios. Kitaip nėra prasmės – architektūra turi prisidėti prie geresnio, teisingesnio, tvaresnio pasaulio kūrimo. O pasaulis dega. Ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Taip dramatiškai mums pademonstruoja (sakyčiau, net baugindamas) Carlo Ratti, tuoj pat kviesdamas architektūrą atliepti klimato kaitos, socialinių griūčių sukeltas krizes įvairiose pasaulio vietose ir Žemės planetoje apskritai. Kad išsigelbėtume, turime panaudoti bendrą intelektą, kuris slypi ne tik žmogaus smegenyse, teigia architektas, tyrėjas, mokslininkas ir filosofas Carlo Ratti, savo kuruojamai bienalei suteikęs simbolinį keturaukštį pavadinimą „Intelligens. Natural. Artificial. Collective“. Įžangoje C. Ratti kviečia: „Adaptacijos laikais architektūra turi imtis lyderystės su optimizmu. Ji privalo remtis įvairiais žinių šaltiniais – gamtiniais, dirbtiniais, kolektyviniais. Adaptacijos laikais architektūra turi apimti skirtingas kartas ir sujungti skirtingas disciplinas – nuo mokslų iki menų. Adaptacijos laikais architektūra turi pergalvoti autorystę ir tapti labiau įtraukia bei mokytis iš mokslo“.

Taigi, kaip (ar) pasaulį išgelbės architektūra? C. Ratti ir 756 jo atrinktos (po atviro kvietimo) architektūros komandos ir autoriai bando atsakyti itin koncentruota paroda, suspausta Arsenalės pastato flange. Viskas prasideda ne nuo atsakymo, o nuo klausimo ir provokacijos: tai įžanginės instaliacijos, į kurias žvalus ir gerai nusiteikęs, naiviai per pusdienį apžiūrėti bienalę planuojantis žiūrovas įsiurbiamas nuo pirmos tamsios minutės. Pirmiausia atsidūręs alsinančio drėgno karščio ir tamsos karalystėje, kurioje ūžia pakabinti ventiliatoriai, aplinkoje (instaliacija „The third paradise perspective / Trečioji rojaus perspektyva (foto 2)“, aut. Fondazione Pistoletto Cittadellarte) lankytojas pajunta kasdienio komforto kainą: patinka patogiai ilsėtis vėsiame bute, kai lauke deginanti saulė? Patinka mėgautis šilta „hygge“, kai lauke spigina šaltis? O kaip, jeigu pajaustum karštį, kurį į planetą išmeta tavo kondicionieriai? Išsivadavus iš nepatogaus fiziškai kambario, laukia ne ką mažiau slegianti žinutė: „The other side of the hill / Kita kalvos pusė (foto 3)“ instaliacijoje (aut. B. Colomina, R. Kolter, P. Urquiola, G. West, M. Wigley) vaizduojamas eksponentinis žmonių skaičiaus augimas per amžius baigiasi stačiai į lubas šaunančia siena, už kurios…žmonijos nebėra, o neartikuliuoto debesies forma būvį perima tie, nuo kurių viskas prasidėjo – paprasčiausios gyvybės formos. Ir tada prasideda autorinių instaliacijų kaleidoskopas.

Architektas ar robotas?

Per vasarą teko skaityti tikrai nemažai burbėjimų ar net aštrių kritikos šūksnių, adresuotų C. Ratti, kad profesionalus kuratorius nekuria tokių nežmoniškų apimčių, kad tarp chaotiškos gausos pasimeta ir pagrindinė mintis, kad su tokia bienale ne-į-ma-no-ma! Kritikai teisūs. Tikrai nepatogu, tikrai per daug, tikrai per mažai (fiziškai) vietos matytis tiems, kurie verti ryškesnių rampos šviesų (pvz., Ukrainos nevyriausybininkų „ReThink“ ekspozicija „Circularity on the edge / Antrinis panaudojimas ribos zonoje (foto 4)“, demonstruojanti realiai vykstančią praktiką dronais skenuoti karo griuvėsius, įvertinti ir sugrupuoti griuvėsių elementus ir sukurti katalogą, kaip juos galima panaudoti naujai statybai). Bet kas sakė, kad turi būti patogu ir malonu? Kaltintas dėl per mažai selektyvios atrankos, C. Ratti suteikė sceną visiems, kurie, jo nuomone, svarbiau, įdomiau atliepia krizės temą. Net jeigu turinys gerokai nutolęs nuo tradicinio supratimo, kas yra architektūra.

Kalbančių, grojančių ar sapnuojančių robotų ekspozicijos ir performansai sulaukia bene daugiausia lankytojų (ne architektų) dėmesio, o architektai ironiškai (bet negaliu negirdėti nerimo jų balsuose) klausia: „Tai dabar jau robotai už mus viską darys?“ Visko gal ir nedarys, bet kai ką jau daro, ir gerai, kad daro, nes tą gali daryti tiksliai, dideliu greičiu ir mastu: bienalėje gausu pavyzdžių apie gamyklose robotų gaminamus statybinius elementus iš medžio, betono, metalo; arba robotus, vykdančius statybos ar net apdailos (parodos „hitu“ tapęs BIG grupės instaliacija „Ancient future / Senovės ateitis (foto 5)“, kurioje realiu laiku medžio kolonas dekoratyviai raižo du meistrai iš Butano ir roboto ranka) darbus. Labiau architektus neramina kiti pavyzdžiai: L. Ortegos, E. Romero, J. Capomaggi ir N. Brullet instaliacija „Recycling intelligences / Perdirbant intelektą (foto 6)“ demonstruoja apie 100 socialinio būsto plano variantų, kuriuos galima sugrupuoti pagal įvairius kriterijus – šeimos sudėtį, kvadratinius metrus; dalis jų paimta iš anksčiau vykusių architektūrinių konkursų projektų, dalis – pagal tuos pavyzdžius sukurti paties DI, ir visi jie rūšiuojami, o gal ir keičiami DI.

Kartu ir kelia šypseną: architektūros pasaulio žvaigždės Japonijos architekto Kengo Kuma instaliacija „Domino 3.0 (foto 7)“ sukurta dirbtiniam intelektui „sušėrus“ potencialiai audros sutraiškytų medžių liekanų 3D skenuotą medžiagą, iš kurios, įvertinęs kiekvieno elemento konstrukcines ir fizines savybes, DI sukūrė priedangą primenančią struktūrą. Iš kreivų šakalių, liekanų suręsto statinio estetinė išraiška juokina, tačiau juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis – galbūt kitoje bienalėje pamatysime panašiu principu sukurtą padorų pastatą, kur Kengo Kuma-san pasirašys kaip bendraautorius su DI…

Vis dėlto technologijos toli gražu nėra vienintelis architektūros sąjungininkas planuojant geresnę pasaulio ateitį. Dviejose parodos dalyse „Natural / Natūralu“ ir „Collective / Bendra“ atsigręžiama į praeitį ir net į tai, kas egzistuoja tūkstantmečius nuo tada, kai žmonijos nė kvapo nebuvo.

(Laukite tęsinio)

Remia: Lietuvos kultūros taryba

Fotografijų autorė: Rūta Leitanaitė