Architektūrinis kultūros paveldas Lietuvoje dažniausiai vis dar matomas kaip zoologijos sode gyvenantis nykstančios rūšies žvėris, į kurį galima žiūrėti, bet ne liesti ar, šiukštu, maitinti. Dažnam žmogui kultūros paveldo vertybė yra valstybės turtas, todėl juo ir turi rūpintis valstybė. Tai yra – „kažkas kitas, bet ne aš“.
Kita vertus, kultūros paveldą saugančioms institucijoms ne visada lengva priimti faktą, kad kultūros paveldo apsauga yra tvariausia tada, kada pastatas ar kompleksas yra naudojamas. Tai yra – būtina leisti rastis naujoms veikloms, o tam, kad jos vyktų, reikia rasti balansą tarp vertingiausių savybių išsaugojimo ir šiuolaikiškų erdvės pakeitimų, kurių dėka statinys būtų tinkamas naujai funkcijai.
Kaip leisti ir skatinti, bet tuo pačiu išsaugoti ir mokyti branginti ne tik pačius pastatus, bet ir tradicinius jų sukūrimo bei statybos metodus, Rūta Leitanaitė kalbasi su gegužės 18-19 dienomis Vilniuje vyksiančio renginio Heritas iniciatore Erika Kiele, Kauno tvirtovės parko direktoriumi Valdu Rakučiu ir Kultūros paveldo centro vadovu Virgilijumi Kačinsku.
Laidos vaizdo įrašo ieškokite „Žinių radijo“ laidų archyve
