Kovo 5 d. vykusiame Vilniaus architektūros-urbanistikos ekspertų tarybos posėdyje buvo aptartos principinės miestų ir miestelių (gyvenamųjų vietovių) teritorijų planavimo normų nuostatos.
Nuostatų rengimą inicijavo Aplinkos ministerija (J.Jakaitis, R.Bėčius), jas, laimėjusi konkursą, ruošė SĮ “Vilniaus planas” (arch. Mindaugas Pakalnis).
Pristatydamas pasiūlymus, M.Pakalnis paaiškino, jog pradėjus rengti teritorijų planavimo normas, buvo susidurta su akivaizdžiais teritorijų planavimo sistemos trūkumais, užkoduotais dabartiniuose Lietuvos įstatymuose ir teisės aktuose.
Teritorijų planavimo dokumentai neretai prieštarauja vienas kitam, jų hierarchija nelogiška ir neaiški. Miestų plėtra nevaldoma, nes nėra aiškiai nustatytų prioritetų ir kriterijų, kaip miestai turėtų vystytis. Įstatymai reglamentuoja teritorijų planavimo procesą, tačiau nenurodo, KAIP turi būti projektuojama, kokiais kriterijais ir principais remiamasi. Todėl Lietuvoje teritorijų planavimas yra tapęs painia, ilga biurokratinių procedūrų virtine.
LIETUVOS TERITORIJŲ PLANAVIMO DOKUMENTŲ SISTEMOS TRŪKUMAI
Pasak M.Pakalnio, Lietuva yra mažiausiai 30 metų atsilikusi nuo europietiškos miestų planavimo praktikos.
Europoje regioninis, bendrasis miesto planas yra ne žemėtvarkinis, o strateginis dokumentas, nurodantis miesto dalių vystymosi kryptis ir prioritetus, o ne ribojantis veiklą ir griežtai nustatantis parametrus. Lietuvoje kiekvienas stambaus mastelio teritorijų planavimo dokumentas turi ne strateginę reikšmę, o juridinę galią. Neretai skirtingo rango dokumentai (pvz., apskrities ir miesto bendrieji planai) prieštarauja vienas kito nuostatomis. Nelogiška ir specialiųjų planų viršenybė prieš bet kokį kitą planavimo dokumentą – taip siauri vienos srities interesai tampa svaresni nei kompleksiniai.
Vienas iš svarbiausių Lietuvos teritorijų planavimo sistemos trūkumų yra tarpinės grandies tarp bendrojo ir detaliojo planų nebuvimas. Vilniuje jau keli metai rengiamos raidos koncepcijos, nustatančios didesnio urbanistinio elemento (kvartalo, kelių kvartalų) erdvinę, funkcinę sandarą, iki šiol neturi juridinio statuso.
M.Pakalnio siūlymu, raidos programų rengimas aktualus didesniems miestams, mažesniesiems pakaktų bendrojo plano. Raidos koncepcijos rengimą inicijuotų miestas, o jos sprendiniai galėtų būti priimami konkurso būdu, jas galėtų rengti mokslo įstaigos. Teritorijos konceptualiai programai, jos vystymo krypčių sprendiniams privatus investuotojas turėtų minimalios įtakos, todėl šioje stadijoje būtų atstovaujamas viešasis interesas.
Šio dokumento sprendiniai turėtų atsispindėti juridinę galią turinčiame detaliajame plane. Beje, pastarasis būtų rengiamas ne vienam sklypui, o kvartalui, mikrorajonui, konsoliduotoms teritorijoms. Ir apspręstų ne sklypų nuosavybinius santykius (šį darbą atliktų žemėtvarkos specialistai), o erdvinius parametrus (aukštį, atstumus, pastatų išdėstymą), morfologiją, funkciją, užstatymo tankumą ir intensyvumą.
SIŪLOMA TERITORIJŲ PLANAVIMO DOKUMENTŲ SISTEMA, REGLAMENTUOJAMI PARAMETRAI
Pagal M.Pakalnio siūlomą schemą, Lietuvos teritorijų planavimo dokumentai būtų: Respublikos generalinis planas, regionų bendrieji planai, miestų savivaldybės bendrasis planas (rengiamas patvirtinus BP koncepciją), miesto dalių raidos programos ir detalieji planai.
Bendrasis planas nustatytų miesto dalių funkcinius prioritetus, maksimalius aukštingumą, intensyvumą. Specialieji planai, rengiami bendrojo plano lygmenyje, turėtų integruotis į bendrąjį planą ir nebūti keičiami.
Vienu pagrindinių planavimo principų laikydami daugiafunckiškumą, rengėjai siūlo panaikinti teritorijų naudojimo būdo reglamentavimą bendrajame plane.
Miesto bendrasis planas turėtų nustatyti prioritetus: urbanizuotos miesto teritorijos būtų skirstomos į gyvenamąją, sodininkų bendrijų, urbanizuotą žemės ūkio teritorijų, centrų, specializuotų kompleksų, verslo, gamybos pramonės, techninės infrastruktūros zonas. Kiekvienoje jų būtų numatytos skirtingo tipo teritorijos: pavyzdžiui, centro zonoje turėtų būti mišri centro, mišri gyvenamoji, paslaugų ir socialinės infrastruktūros teritorijos. Visose gyvenamose teritorijose turėtų būti ne tik statomi būstai, bet ir kuriami smulkaus verslo, socialinės paskirties (švietimo, komercijos) objektai, įrengiami viešo naudojimo želdynai, komunikaciniai koridoriai.
Tipų įvairovėje neišskirta konservacinės paskirties žemės, o saugojimo režimas integruotas į visas paskirtis. Tai užtikrintų paveldo naudojimą ir priežiūrą.
Daugiafunkcinio naudojimo normatyvai apibrėžtų, kokie pastatai gali iškilti planuojamoje tam tikro tipo teritorijoje, galimus žemės naudojimo būdus, maksimalius teritorijos užstatymo tankumo ir intensyvumo rodiklius. Urbanistų pasiūlymu, užstatomuose sklypuose užstatymo intensyvumas ir tankumas būtų skirtingi ne tik dėl skirtingo teritorijų funkcinio tipo, bet ir dėl morfotipo.
MIESTO PLĖTROS NORMAVIMAS
Reguliuojant miesto plėtrą, aiškumo suteiktų įstatymu įteisinti minimalūs ir maksimalūs miesto, miestelio struktūros elementų – namų grupės, kvartalo, rajono, sodo bendrijos rajono, pramonės rajono dydžiai ir minimalus bei maksimalus gyventojų tankis. Taip pat turėtų būti įvardinti socialinės infrastruktūros objektų (darželių, mokyklų, sveikatos apsaugos, bendruomenių centrų), viešųjų erdvių, želdynų poreikis ir pasiekiamumo reikalavimai. Paslaugų objektų poreikis ir pasiekiamumo reikalavimai būtų skirtingi atsižvelgiant į objekto naudojimą: jis gali būti lankomas kasdien (jie turėtų būti planuojami kiekviename gyvenamajame rajone), periodiškai (netoli nuo gyvenamosios vietos) ir epizodiškai (gali būti numatomi tik keli objektai visiems miestiečiams miesto centre).
Planuojant miestų plėtrą, siūloma naudoti Vakaruose pripažintą modelį: pirmiausia naudoti miesto vidinius resursus, o naujai teritorinei plėtrai skirti apie 10 procentų.
Naujos teritorijos turėtų būti ne padrikai užstatomos, o kuriami lokalūs centrai, susisiekiantys su didžiuoju miesto centru magistralėmis, bet atskirti nuo jo apie 3 km pločio žaliuoju žiedu – neužstatyta teritorija. Lokaliame centre turėtų gyventi ne mažiau kaip 300 gyventojų, tačiau ne daugiau, kaip 150 gyventojų hektare.
Taupyti teritoriją ir lėšas siūloma ir keičiant nuo sovietmečio tebegaliojančius standartus. Būtų galima sumažinti vienam darželinukui, moksleiviui skiriamą plotą mokykloje, neversti įrengti požeminių aikštelių ten, kur automobiliai išsitenka D kategorijos gatvėse.
Ekspertų taryba pritarė pateiktoms principinėms gyvenamųjų vietovių teritorijų planavimo normų nuostatoms, numatančioms plėtros kompaktiškumo kriterijus, daugiafunkcinį žemės naudojimą, su užstatymo morfologija susietus maksimalius užstatymo rodiklius, įvardinančioms viešąjį interesą teritorijų planavime užtikrinančius socialinės infrastruktūros, želdynų poreikius ir išdėstymo principus.
Lietuvos architektų sąjunga Aplinkos ministerijai pateikė raštą su pritarimo pozicija.
Siekiama, kad pasiūlymai būtų integruoti į naują teritorijų planavimo įstatymo redakciją, kuri kovo mėnesį bus teikiama Seimui.
