Mirė Antanas Tarnauskas
Su giliu liūdesiu pranešame, kad sekmadienį, rugpjūčio 25 d., į Amžinybę iškeliavo architektas Antanas Tarnauskas.
Mišios už velionį bus laikomos Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikoje rugpjūčio 27 d. 16.30 val.
Atsisveikinti su Antanu bus galima REKVIEM atsisveikinimo namuose (Jonavos g. 41A) rugpjūčio 28 d. nuo 16 val. iki 21 val. ir rugpjūčio 29 d. nuo 9 val. iki 14 val.
Urna išnešama 14 val., bus laidojama Kauno Petrašiūnų kapinėse.
Artimųjų prašymas – pagerbti velionį vienu gėlės žiedu.
In memoriam architektui Antanui Tarnauskui (1953-2024)
2024 rugpjūčio 25 d., savo 71-ojo gimtadienio išvakarėse, mirė architektas Antanas Tarnauskas. Netektis sukėlė didžiulį skausmą artimųjų ir kolegų širdyse.
Antanas gimė Kaune, gydytojų docento akušerio-ginekologo Enriko Tarnausko ir neurologės Janinos Tarnauskienės šeimoje. Baigė tuometę S.Nėries mokyklą (dabar Kauno Gedimino sporto ir sveikatinimo gimnazija). 1971 m. įstojo į Vilniaus inžinerinį statybos institutą (dabar Vilnius TECH). Dar studijų metais užsirekomendavo, kaip puikus Kauno architektūros ir urbanistikos žinovas. Už savo baigiamąjį darbą – Kauno miesto centro rekonstrukcijos projektą, gavo aukščiausią įvertinimą.
Po studijų grįžęs į gimtąjį miestą pradėjo dirbti Kauno paminklų projektavimo restauravimo institute. Būdamas trečios kartos Kauno inteligentijos atstovu, aplink save būrė miestui neabejingų architektų, dailininkų ratą. Su kolegomis dalyvavo beveik visuose tuo metu organizuojamuose architektūriniuose konkursuose. Šešiuose konkursuose laimėtos prizinės vietos Antanui užtarnavo išskirtinio architekto statusą. Daugiausiai palaikymo sulaukė 1986 m. įvykęs kavinės „Tulpė“ interjero konkursas, kuriame Antano Tarnausko, Dalios Laurinaitienės (Lingės) ir skulptoriaus Vytauto Naručio kolektyvas laimėjo pirmąją vietą. Dar ilgai buvo laukiama šio projekto realizavimo, tačiau, deja, jis taip ir neįvyko.
Dirbdamas Kauno PRPI Antanas išsiskyrė ne tik laimėtais konkursais. Institute, ko gero, jis buvo vienintelis architektas niekada nerengęs pastatų restauravimo projektų. Nerodė didelio susidomėjimo gotika, baroku, tačiau jau tada suprato ir kalbėjo apie Kauno tarpukario fenomeną. Gal būt toks žinojimas buvo paveldėtas ar išugdytas šeimoje, o gal būt suprastas ir įsisavintas pokalbiuose su žmona Nijole ir jos kolege Jolita Kančiene, kurios tuo metu dirbo Statybos ir architektūros institute ir analizavo Kauno architektūros savitumus.
Antanas, kaip retas kuris kitas, mokėjo klausytis ir girdėti. Darbas su juo buvo tarsi džiazo improvizacija, kurioje kiekvienas dalyvis kuria savo solo partiją, papildydami vienas kitą. Kaip vieną sėkmingiausių tokios improvizacijos pavyzdžių galima paminėti raudonų plytų pastato Jonavos g. 3 atsiradimą. Būtent Antanas subrandino urbanistinę idėją buvusiems Lituanicos batų fabriko pastatams suteikti raudonų plytų miesto sienos, miesto vartų įvaizdį. Šią jo koncepciją įgyvendino architektas Arūnas Blūšius, suprojektavęs Lituanicos sandėlius, vėliau sėkmingai pertvarkytus į IKI parduotuvę. Prieš keletą metų vis dar gyvybingą Antano idėją pratęsė Kančo studija su pastato Jonavos g. 30 projektu ir realizacija.
Urbanistiniai, konteksto žinojimo ir pajautimo reikalaujantys projektai visada buvo stiprioji architekto pusė. Jis dalyvavo rengiant Kauno ir Kėdainių senamiesčių regeneracijos projektus, kūrė Kauno Rotušės aikštės rekonstravimo, autorinių šviestuvų, mažųjų architektūros formų projektus. Antano ir kolegų rengtame projekte rado vietą skulptoriaus Jūračio Zalenso fontanas Laimės šulinys ir skulptoriaus Vytauto Naručio geriamojo vandens fontanas „Šunys”.
Geranoriško, kūrybiško bendradarbiavimo patirtis pravertė beveik 20 metų dirbant miesto savivaldybėje – pradžioje Kauno miesto vyriausiuoju architektu, vėliau Statybos leidimų skyriaus vadovu.
Išėjęs į pensiją išliko toks pat aktyvus, bendraujantis: dalijosi savo žiniomis ir patirtimi, visapusiškai rėmė pirmuosius profesinius žingsnius žengiančius KTU SA-0 grupės architektus, dabar jau išaugusius į pripažintus profesionalus. Laisvalaikiu važinėjo dviračiu, domėjosi politika, mėgo gerą kiną, skaitė knygas, kolekcionavo pypkes.
Kitais metais su žmona Nijole būtų šventę Auksinių vestuvių metines. Kartu užaugino sūnus Igną ir Luką, į šeimą priėmė marčias Ramunę ir Ingą, džiaugėsi anūkais Joriu, Jonu, Urte, Dovydu ir Pauliumi. Šalia visada buvo ir sesers Liudos šeima.
Architektų bendruomenė kartu su šeimos nariais, draugais, bičiuliais liūdi dėl tokios ankstyvos ir netikėtos Antano Tarnausko netekties.
