P.Čeferin
Žurnalas A10, #24
| Dauguma architektės Marušos Zorec projektų yra intervencija į istorinius paveldo pastatus ar urbanistinius kompleksus. Tokio tipo projektai itin sudėtingi, kadangi architektas privalo atsižvelgti į įvairius istorinius sluoksnius, laikytis griežtų apsaugos reglamentų. Šv.Vito piligrimų bažnyčia buvo pastatyta XIX a, pabaigoje. Aikštė priešais ją yra svarbus šventovės komplekso elementas, kadangi joje religinių švenčių ir kitų katalikiškų ceremonijų metu renkasi miestiečiai. XX a. aikšės pertvarkymui buvo parengti keli projektai. Vienas jų, 1930 m. sukurtas architekto J.Plečniko, ir buvo įgyvendintas, aikštę apjuosiant šviesaus akmens sienute. Architektės M.Zorec ir M.Tepina nusprendė panaudoti sieną kaip laikantį elementą naujiems tūriams. Viešieji tualetai ir kitos aptarnavimo patalpos elegantiškai paslėptos už sienos. Altorius, kuris dešimtmečius stovėjo priešais bažnyčią, sulygiuotas su sienos plokštuma, įterptas į ją. Toks urbanistinis sprendimas pakeitė visą maldos namų komplekso kompoziciją. Bažnyčia tapo dar išraiškingesnė dominantė. Lankytojai per ceremonijas lauke sėdi arčiau altoriaus, taip sukuriamas gilesnis dvasinis kontaktas su vykstančiu renginiu. Ir, svarbiausia, aikštė tapo centriniu elementu, jungiančiu visą kompleksą. Ji „veikia“ dviem kryptimis, jungia bažnyčią su atviru kraštovaizdžiu, o altorių – su parku, kuris iki šiol vizualiai buvo atskirtas nuo šventoriaus. |
|
Altoriui panaudotas plienas ir betonas, o interjerui – beržo mediena. Šviesa į altorių patenka iš nematomo šaltinio lubose – viskas, kas matoma, yra magiški šviesos efektai mediniuose paviršiuose. Šis įspūdis ir lakoniška stačiakampė tūrio forma suteikia suomiškos architektūros prieskonio ir veikia kaip ramus fonas gausiai ornamentuotiems religiniams objektams, puošiantiems stalą ir sienas. Vertė R.Leitanaitė |
Fotografijos: Miran Kambic www.mirankambic.com
