Daugiabučių renovacija pro lietuviškus, švediškus ir ukrainietiškus akinius

 

Skirtingos politinės sistemos po Antrojo pasaulinio karo formavo gyvenamuosius daugiabučių rajonus vadovaudamosi bendrais modernizmo principais – funkcionalumu, standartizacija, kolektyviškumu. Tačiau šių kvartalų vystymosi kryptys skyrėsi: Švedijoje jie buvo planuojami decentralizuotai, orientuojantis į žmogaus poreikius ir aplinkos kokybę, o sovietinėje erdvėje (tame tarpe ir Lietuvoje bei dabartinėje Ukrainos teritorijoje) – centralizuotai, ideologizuotai, su ribotu architektūriniu ir urbanistiniu lankstumu. Dėl šių skirtumų šiandien susiduriama su skirtingais kvartalų atnaujinimo iššūkiais ir galimybėmis.

Ar gali Lietuva, Ukraina ir Švedija pasimokyti iš viena kitos patirčių renovuojant daugiabučių mikrorajonus? Kai istorija, sąlygos, iššūkiai ir požiūriai tokie skirtingi? Mes bandome!

Rugpjūčio viduryje Stokholme ir Vilniuje vyko projekto „Improving Social Values through Urban Design in Large-Scale Post-Soviet and Post-War Residential Neighborhoods” kūrybinės dirbtuvės, kurioje Lietuvos architektų sąjungos, Mykolajevo miesto savivaldybės vyriausiojo architekto biuro ir Švedijos architektūros biuro Spacescape komandos tyrinėjo gerąsias (ir ne tokias geras) renovacijos praktikas.

Stokholmo patirtį sudarė vizitas į pokariu pastatytus milžiniškus Akalla, Husby, Kista ir Rinkeby mikrorajonus. Pastarasis yra bene žymiausias Švedijos mikrorajonas, simbolizuojantis imigrantų integracijos problemas. O kitoje Stokhomo pusėje naujai vystomas gyvenamasis Hjorthagen rajonas (kuriame būstai – vieni brangiausių Stokholme) parodė visišką kontrastą, prilygintiną Vilniaus Paupio kvartalui.

Pagrindinės renovacijos pamokos iš Stokholmo:

• Nuosavybė ir valdymas: Daugiabučiai statyti ir statomi dabar Stokholmo būsto agentūrų (jų yra 3), arba privačių investuotojų, kuriems miestas išnuomoja arba parduoda žemę. Būstai gyventojams arba nuomojami (apie 50% visų būstų), arba parduodami. Miestas turi nemažai galios spręsti dėl būsto nuomos kainos ir socialinės įvairovės. Būsto renovaciją inicijuoja ir vykdo Būsto agentūros, kurios renovacijai iškart skiria visus reikalingus pinigus. Vėliau, renovavus būstą, jo kaina pakeliama. Dėl to ne visi gyventojai teigiamai žiūri į renovaciją.
• Viešosios erdvės – esminė priemonė prieš segregaciją. Jų atnaujinimu ir priežiūra rūpinasi (ir apmoka) savivaldybė. Viešos erdvės (kiemai, aikštės, skverai, socialinė infrastruktūra – mokyklos, darželiai, kultūros įstaigos) yra labai svarbus įrankis savivaldybėms spręsti gentrifikacijos ir skirtingų kultūrų getų susiformavimo (ir tuo pačiu menkos gyventojų integracijos) problemas. Transformuodami viešas erdves, miesto atstovai įtraukia į procesus vietinius gyventojus, ypač dėmesio skiriant moterų, vaikų, senjorų konfortiškam buvimui viešose erdvėse.
• Kiemai – aiškiai apibrėžtos funkcijos. Kiemai nėra labai didelės erdvės, tačiau jose aiškiai apibrėžtos funkcijos, todėl viskam ir kiekvienam yra vietos: ir praeiti, ir pažaisti, ir ramiai pabūti. Žaluma yra prioritetas. Vaikų žaidimų aikštelėse įrengiama ir po seklų tvenkinėlį, skirtą mažiems vaikams žaisti su vandeniu – tai itin populiaru Stokholme.
• Mobilumas – be automobilių. Stokholmo daugiabučių kiemuose automobilių nėra, ir tai suteikia visiškai kitą, aukštesnę, gyvenamosios aplinkos kokybę. Parkingų aikštelės suprojektuotos kvartalų kraštuose, už parkavimo vietą mokama nuoma. Tuo pačiu, mikrorajonuose palyginti nedidelis poreikis automobiliui, nes Akalla, Husby ir Kista mikrorajonai buvo statomi tik po to, kai iki jų teritorijų nutiesta nauja metro linija, skirta aptarnauti didelius būsimųjų gyventojų srautus.

 

• Socialinės atskirties mažinimo įrankiai. Be viešųjų erdvių, savivaldybė turi ir svertų užtikrinti, kad privačių investuotojų statomuose kvartaluose būtų vietos ir socialiai silpnesnėms grupėms. Pvz., skelbdamas konkursą investuotojams, kurie varžosi dėl teisės vystyti projektą tam tikrame sklype, miestas vertina ne tik investuotojų siūlomą kainą, bet ir papildomą socialinę programą. Tarkime, Rinkeby rajono naujai pastatytame kvartale investuotojas 300 kv. m patalpų pirmame aukšte skyrė socialiniam verslui, kuris skirtas į darbo rinką įvesti maistą ruošiančias moteris.

Vizitą Vilniuje pradėjome nuo „realybės patikrinimo“: Vilniaus agentūros „Atnaujinkime miestą“ atstovai ne tik papasakojo apie tai, kaip ir ką veikia agentūra, bet ir pavedžiojo kūrybinių dirbtuvių dalyvius po renovuotus daugiabučius Žirmūnuose. Nuo pasakojimų apie tai, kaip dirbama su kiekvieno namo bendrija, rangovais ir statybinių medžiagų tiekėjais, iki šiluminių trasų rūsiuose, stogų, laiptinių ir kiemų – tai buvo ypač įdomu ir, kaip sakė, naudinga, kolegoms iš Ukrainos. Antroji ekskursija, praturtinta architektūros istorikės dr. Marijos Drėmaitės pasakojimo ir komentarų, atskleidė Lazdynų mikrorajono kultūrinę vertę, istoriją ir iššūkius. O teorinę Lietuvos patirties dalį sudarė keturios jaunų urbanistų prezentacijos. Bene geriausią holistinės daugiabučių renovacijos pavyzdį – Rumpiškės mikrorajono Klaipėdoje renovacija pristatė biuro PuPa urbanistas Tadas Jonauskis. O valstybės bei savivaldybės lygio strategijas kokybiškai daugiabučių renovacijai atskleidė Martyno Marozo (mmap) pristatytas Daugiabučių namų transformavimo modelis (lbLH0ae5y18.pdf), Gintarės Kapočiūtės (Bluma) pristatytas Miestų atnaujinimo kvartalais modelis (250217_MIESTO ATNAUJINIMO KVARTALAIS MODELIO GIDAS.pdf) ir Vytauto Buinevičiaus (2XJ) pristatyta Vilniaus daugiabučių modernizacijos architektūros gairės (https://vilnius.lt/rest/assets/8c86a4c6-7171-43b4-bce4-28231b8df768)

APIE PROJEKTĄ

Projekto Improving Social Values through Urban Design in Large-Scale Post-Soviet and Post-War Residential Neighborhoods partnerių tikslas – palyginti trijų šalių (Švedijos, Lietuvos, Ukrainos) patirtis atnaujinant modernizmo kvartalus. Studijų vizitų metu buvo siekiama ne tik pasikeisti įžvalgomis ir iššūkiais, bet ir suformuoti bendrą žinojimo lauką, kuriame būtų galima rengti tolesnius bendrus projektus, tarp jų – kuriant Urbanistinio dizaino gaires socialinei vertei didinti.

Projekto partneriai: Švedijos architektūros biuras Spacescape (koordinatorius), Lietuvos architektų sąjunga, Mykolajevo miesto savivaldybė.

Projekto dalyviai: Tobias Nordstrom, Karin Lobo Lundgren (Spacescape), Rūta Leitanaitė, Martynas Marozas (LAS), Evhen Poliakov (Mikolajevo vyr. architektas, Ukraina), Katerina Chmelna (Mikolajevo vyr. architekto biuro darbuotoja, Ukraina), Marija Tokar (architektė, Mikolajevo Vystymo agentūra, Ukraina), Evgenia Bevz (architektė, Švedija/Ukraina).

Projektą finansuoja: Švedijos Institutas (Swedish Institute)