Naujamiestyje, Švitrigailos gatvėje, taip vadinamame „Trijų penketukų“ radioelektronikos gamyklos komplekse
kaip vis labiau įsismarkauja „loftų“ gyvenimo būdo vėjai. Kvartalo
viduryje esantis 1966 metais pastatytas korpusas prieš kelis metus tapo
jaunų architektų, menininkų bendruomenės taikiniu: jo apatiniuose
aukštuose taip vadinami „loftų pionieriai“ įsirengė ir būstus, ir darbo
vietas-studijas.
Enstuziazmo ir idėjų nestokojanti bendruomenė puoslėja planus atnaujinti
ir pastato išorę, o pradėti – nuo avarinės būklės stogo. Pastarojo
rekonstrukcija, projektą Vilniaus architektūros ir urbanistikos ekspertų
tarybai pristačiusio autoriaus M.Petraičio (“Implant architecture”)
pasiūlymu, galėtų būti prielaida visiškai naujos kokybės gyvenamosios
aplinkai sukurti. Pagal projektą senasis stogas būtų išmontuotas, o ant
stogo plokštumos iškiltų atskiri tūriai, būtų formuojamos atviros erdvės
bendriems susibūrimams ar vaikų žaidimams.
Autorius pateikė dvi stogo rekonstrukcijos idėjas.
Pagal pirmąją stogo plokštuma būtų traktuojama kaip atskira teritorija,
kuri būtų skaidoma į smulkesnius skirtingos nuosavybės „sklypus“,
kuriuose, nustačius bendrus aukščio ir kitus užstatymo parametrus,
kiekvienas savininkas galėtų susiprojektuoti ir statyti savo „namelį“
pats. Autorius prognozavo, jog taip ant gamyklinio pastato stogo
susiformuotų tanki, žaisminga fasadų išklotinė ir smulkus, jaukus erdvių
ir tūrių mastelis.
Pasak autoriaus, projektą pristačius Vilniaus miesto savivaldybėje, buvo
išgirsta nuogąstavimų, jog tokio projekto rezultatą būtų pernelyg sunku
suvaldyti, o jo rezultatas gali būti chaotiškas ir nevientisas. Todėl
ekspertų tarybai pristatytas antrasis stogo rekonstrukcijos variantas,
suprojektuotas vieno architekto pagal vieną estetinę koncepciją.
Pirmasis palėpės aukštas būtų pilnai užstatytas, o ant jo iškiltų
nedideli sikliniai tūriai šlaitiniais stogais.
I variantas
II variantas
Ekspertų taryba vienbalsiai pritarė, jog Naujamiesčio industrinių
kvartalų atnaujinimas, ir ypač – kūrybingų bendrijų juose būrimasis
turėtų būti kuo labiau skatinamas. Jų nuomone, pastato stogo
renkonstrukcija neturėtų jokios neigiamos įtakos vertingoms Vilniaus
panoramoms ar artimesnei urbanistinei aplinkai, todėl galimi ir drąsesni
eksperimentai.
Didesnio pritarimo sulaukė pirmasis variantas, kuris, anot ekspertų, ne
tik galėtų būti įdomus ir estetiškas, bet taip pat taikliai atitiktų ir
iliustruotų kvartale vykstančius socialinius procesus. Antrojo varanto
stiprybė – garantija, jog realizuotas projektas turės vientisą
charakterį, tačiau dauguma ekspertų suabejojo architektūriniais
sprendiniais. Anot jų, antrasis variantas stokoja aiškios kompozicinės
idėjos, apatinės dalies ir anstato propocrijų pusiausvyros ir išraiškos
kontrasto.
Sklypo Naugarduko g. 68B ir 68C užstatymo projektiniai pasiūlymai detaliajam planui rengti (AB „Architona“ (arch. E.Gumuliauskaitė, L.Žakevičius)
Naugarduko gatvėje esantį triaukštį pastatą ketinama rekonstruoti,
aukštinant jį mansarda, o vėliau prie jo blokuoti du korpusus.
Aukščiausią, 30 m sieksiantį tūrį, architektai numatė sklypo gilumoje,
greta čia veikiančios mokyklos.
Argumentavusi, jog aplinkiniam užstatymui būdingos vertikalės
perimetrinio užstatymo viduryje, ekspertų taryba sutiko, jog iš principo
planuojamame sklype galėtų iškilti 30 m aukščio pastatas. Tačiau, jų
nuomone, projekte siūlomas „laiptuotas“ siluetas būtų svetimas švarių
geometrinių formų kontekste; taip pat dauguma suabejojo aukštojo tūrio
lokacija prie mokyklos. Taip pat autoriams patarta pasidomėti
teritorijoje galiojančiais paveldosauginiais reglamentais, kurie, gali
būti, šioje Naujamiesčio teritorijoje išvis leistų tik 1-2 aukštų su
mansarda naujų pastatų statybą.
Tekstas: Rūta Leitanaitė
Straipsnį remia:
