Nidoje paskelbtas „Geriausias 2025 metų rekreacinės architektūros kūrinys
Lietuvos architektų sąjungos ir A. Zavišos fondo konkurso „Geriausias 2025 metų rekreacinės architektūros kūrinys“ (toliau – Konkursas) nominantų pristatymas ir laureato apdovanojimas. Konkurso komisiją sudarė architektai Gintaras Balčytis, Ramunė Staševičiūtė, Asta Kiaunienė, Gustė Kančaitė ir Tadas Jonauskis. Komisijos pirmininkas, architektas G. Balčytis, pristatė konkurso nominantų vertinimo procesą. Ne kartą buvo akcentuota ir pasidžiaugta konkursui pateiktų darbų gausa bei profesionalumu.
Geriausias 2025 metų rekreacinės architektūros kūrinys – muziejus Šeduvoje „Dingęs Štetlas“. Autoriai: Rainer Mahlamäki, LMA (Suomija), Jonas Audėjaitis, Augustas Audėjaitis, Martynas Martišius, Michail Železniak, Giedrė Lapinskaitė, Gabija Pekūnaitė, Dmitrij Bogatyriov, Augusta Daunytė, Žilvinas Kliūčius, S2A (Lietuva).
Konkurso-parodos skaitmeninis leidinys
Vertinimui pateikta 15 konkurso nominantų, iš kurių 5 sulaukė daugiausia komisijos dėmesio ir aukščiausių įvertinimų. Toliau, atsitiktine tvarka, pateikiamos apibendrintos komisijos nariųįžvalgos apie penkis architektūros kūrinius:
Muziejus Šeduvoje. Rainer Mahlamäki, Jonas Audėjaitis, Augustas Audėjaitis, Martynas Martišius, Michail Železniak, Giedrė Lapinskaitė, Gabija Pekūnaitė, Dmitrij Bogatyriov, Augusta Daunytė, Žilvinas Kliūčius. „Tobulas kūrybinis produktas su unikalia architektūra, nuoseklia koncepcija ir aiškiai jaučiama vienijančia architektūros jėga, originalia menine architektūrine išraiška, apibendrinančia įvairios srities specialistų komandos įžvalgas“. „Jautru aplinkai, jautru atminčiai, jautru pasakojimui, jautru detalėms, jautru“. „Kūrinys savo lygiu net sunkiai telpa į šio konkurso ribas. Jis jau yra toks kaip „meteoras“ –tarptautiniu mastu pastebėtas ir įvertintas kūrinys. Labai imponuoja tai, kad dėmesys skirtas absoliučiai viskam – ne tik pačiai architektūrai ar ekspozicijai, bet ir mažiausioms detalėms: medžiagoms, šviesai, grafikai, raktui, spynai, šriftui. Lauke – pieva, kuri nėra dekoratyvi tiesiogine prasme. Ji gali pasirodyti net kiek laukinė ar „neravėta“, bet mes suprantame, kad tai sąmoningas sprendimas. Ir būtent tame yra stiprybė –natūralumas čia nėra atsitiktinis, jis apgalvotas. Pieva, takai, mažoji architektūra, fontanas, visi aplinkos elementai veikia kartu ir kuria labai vientisą visumą”. „Muziejus darniai pratęsia Šeduvos miestelio erdves ir kuria išskirtinį traukos centrą miestelio pakraštyje. Sutvarkyto parko ir gamtinės aplinkos apsuptyje įkomponuotas muziejaus pastatas kuria skirtingo charakterio erdves. Pastato vidaus, ekspozicijos ir išorės erdvės apsijungia netikėtose ir sąmoningai parinktose vietose, iš pastato vidaus atsiveriantys kraštovaizdžio vaizdai sustiprina pačią ekspoziciją ir istorijos naratyvą. Naujas parkas turi savo charakterį, kuris išreikštas tiek ir augalais tiek ir mažosios architektūros elementais“.
Gamtos terapijos centras Bezdonyse. Arūnas Liola, Greta Gulbinskė, Rolandas Liola, Edgaras Neniškis. „Nepriekaištingai atliktas rekreacinės architektūros darbas“. „Šitame projekte man labiausiai patinka pati idėja – lėtas gyvenimas, atsitraukimas nuo kasdienybės ir buvimas gamtoje. Tai komercinis objektas, bet jis nebando imponuoti prabanga ar skatinti vartojimo. Atvirkščiai – visa architektūra tarsi siūlo nurimti, sumažinti tempą ir pabūti su savimi bei gamta. Architektūra čia nėra demonstratyvi. Ji santūri, žmogaus mastelio, su regioninės architektūros nuotaika, bet ne tiesioginiu jos kopijavimu. Tūriai suskaidyti taip, kad kompleksas labiau primena mažą gyvenvietę miške, o ne didelį sveikatingumo centrą. Dėl to jis labai natūraliai įsilieja į aplinką ir su ja nekonkuruoja. Vertinu ir tai, kaip nuosekliai sukurta visa patirtis – vidiniai kiemai, galerijos, medžiagos, vaizdai į mišką, vidaus ir lauko ryšys. Čia svarbi ne atskira graži detalė, o visas jausmas. Man tai nėra penkių žvaigždučių SPA prabanga – daug įdomesnė yra užsakovo ir architektų pastanga sukurti vietą, kur žmogus gali komfortiškai atsijungti nuo kasdienybės”. „ Plane sąmoningai griežtų, funkciškai logiškų formų kūrinys, disonuojantis su tūrių dinamika, kas būdinga gamtinei aplinkai. Rezultatas: jaukus, funkciškai visiškai suvaldytas, estetiškas kūrinys suatvertomis perspektyvomis gamtinei aplinkai, pilnai atliepiantis pastato funkciją“. „ Gamtos apsuptyje esantis centras kuria nepertraukiamą gamtos ir pastato ryšį. Pasirinktas koncentruoto ir kompaktiško pastato sprendimas leidžia neperkrauti aplinkos. Gan lakoniškaarchitektūra nedominuoja. Aplink visą pastatą suprojektuota galerija ir vidinis kiemas kuriaskirtingo charakterio erdves ir nepertraukiamą ryšį su lauku ir aplinka“.
Autobusų stotis Panevėžyje. Rolandas Palekas, Dalia Uogintė, Bartas Puzonas, Alma Palekienė, Karolina Burbaitė, Ugnė Morkūnaitė, Justina Lenauskienė. „Netikėtai, bet labai meniškai įkomponuotas miesto infrastruktūros objektas, sukurtas taip, kad tampa unikaliu objektu, (miesto vizitine kortele), vienijančiu padrikas aplinkines urbanistines struktūras“. „Sudėtinga stoties sklypo aplinka yra gerai suvaldyta – sukurtas aiškus traukos centras, kuris yra funkcionalus, bet turi ir stiprią estetinę išraišką. Kontrastuojanti architektūra su aplinka neleidžia pasimesti chaotiškoje aplinkoje, išskiria ir pabrėžia visuomeninę funkciją, formuoja skirtingaserdves, neapsimetinėja. Stoginės neužgožia erdvės bet atlieka praktinę funkciją, identifikuojaskirtingas erdves. Vidaus ir lauko erdvės persipina tarpusavyje ir būnant viduje ar lauke jauti vienoserdvės tęstinumą“. „Originalus sprendimas transporto mazgą pavertęs “žalia stotele” pačiame miesto centre”.
Estrada Alytuje. Loreta Janušaitienė, Elena Damaševičiūtė, Marius Šlančius. „Mažas objektas su didele meile kontekstui, detalėms, istorijai“. „Šitą objektą pirmiausia vertinu kaip labai stiprų skulptūrinį architektūros gestą. Man jis nėra tik pavėsinė ar estrada – labiau erdvinė skulptūra, kuri atsiranda parke ir pakeičia pačios vietos suvokimą. Žiūrint į betoną, jo plastiką, angas aplink medžius ir patį santykį su aplinka, man atsiranda Carlo Scarpa asociacija. Ne tiesioginio citavimo prasme, bet tuo jautrumu medžiagai, detalei ir tam, kaip architektūra gali labai tiksliai įsiterpti į esamą vietą. Čia betonas nėra sunkus ar grubus – jis gana lengvai „praslysta“ tarp pušų, o patys medžiai tampa architektūros dalimi. Patinka, kad objektas neprivalo būti vien praktiškas. Gal parkas ir galėjo egzistuoti be jo, bet atsiradus šitam objektui atsiranda naujas traukos taškas, nauja patirtis. Toks savotiškas „drugelio efektas“ – vienas gana nedidelis architektūrinis gestas pakeičia vietą ir sukuria norą specialiai atvažiuoti jo pamatyti. Todėl man čia svarbiausi kriterijai yra formos originalumas, tektonika, medžiagos ir aplinkos ryšys bei labai jautrus santykis su esamais medžiais ir parku“.
Poilsio namai Juodkrantėje. Gintautas Vieversys, Loreta Volungevičienė, Gina Vieversytė. „Puikiai atlikta sovietmečio rekreacinio objekto rekonstrukcija, išryškinusi geriausias to laikotarpio rekreacinės architektūros estetinius ir landšaftinius pasiekimus“.
Apdovanojimo laureatui autorius – architektas Aurimas Baužys.
Daugiau informacijos apie visą Zavišinių renginį
