Gerbiami kolegos,
Pradedu savo „Triušio svajonių“ sagą. Kodėl triušio? Bailus tai padarėlis, sulaukęs senatvės, kai nebereikia nieko projektuoti, Dieve gink derinti, pensija užtikrina pakankamą žolės kiekį, išdrįsta pasakyti savo tiesą, kai tai reikėjo padaryti jau seniai.
Suprantu, kad tai gali blogai baigtis, nes niekas iš profesionalaus triušio žvilgsnio nesiknaisiojo mūsų architektūrinėje kasdienybėje.
Baisoka! Kaži kuris iš šventųjų pasakė, kad jis galėtų atskleisti savo išminties lobius, pasidalinti patirtimi… „bet Viešpatie, aš noriu senatvėje turėti bent kelis draugus“. Bet jeigu tie draugai nesupras triušio noro pasiekti, kad netvarkinga pieva taptų anglišku gazonu…tada tiek jau to.
Triušis – Leonardas Vaitys
P.S. mane galite rasti "Archiformos" svetainėje www.archiforma.lt ir, jeigu sutiks gimtoji Architektų sąjunga – savo svetainėje.
TRIUŠIO SVAJONĖS
I DALIS
Pirmas jausmas – gerai, Valentinas Mazuronis – naujasis Aplinkos ministras – architektas. Ir architektas, ne karjeros valdininkas, pats 30 metų sėdėjęs už braižomosios lentos, mūsų mylimo „kulmano“. Tiesa, didėjant projektavimo patirčiai, kurį laiką teko būti ir administratorium „Komprojekto“ Šiaulių skyriaus vyriausiuoju architektu. Bet tada mes dar gebėdavom ir projektuoti. Visa tai garantuoja, kad būsi suprastas iš pusės žodžio. Tačiau negarantuoja, kad būsi išgirstas.
Neįtikėtinas „briuselinis“ biurokratizmas sukūrė tokią popierinę, dažnai beprasmę laviną, kad mūsų ministerijų darbuotojai iš tiesų nesėdi be darbo; prasmingo ar ne, tai jau ne jų pasirinkimas. Todėl man šypsnį sukelia mūsų valdžios pažadai mažinti biurokratizmą. Tai neįmanoma. Briuselio „baltieji kalnieriukai“ neturi ką veikti. Pas juos ir kituose sėkmingose Europos šalyse visus darbus atlieka musulmonai ir lietuviai su lenkais. Kad pateisintų savo egzistavimą, „baltiesiems“ reikia prigalvoti kokios nors „nedulkingos“ veiklos. Čia jų fantazija – beribė.
Mes su tuo jau susitaikėm. Dar daugiau, atsirado kategorija architektų – biurokratinio slalomo meistrų, turinčių kantrybės ir nuolankumo, iš ko pasirodo neįmanoma pragyventi, bet visiškai praradusių tiesioginį santykį su ARCHITEKTŪRA.
Kadangi man trūksta kompetencijos kvestionuoti mūsų buvimo Europos Sąjungoje prasmę, nesiknisiu giliau.
Taigi kaip bendrauti su ministru-kolega tais klausimais, kurie gali būti suprantami tik architektams? Ypatingai dabar, kai reikia prikelti naujam gyvenimui milžinišką gyvenamųjų rajonų palikimą. Ir ne vien šiluminio ekonomiškumo, bet ir naujesnės estetikos linkme. Gal bent dažais ir detalėmis galėtume padėti atskirti vieną rajoną nuo kito, kad nereiktų gidui žiopčioti, kaip man kadaise, bandant „atsakyti“ kodėl aš juos atvežiau į reikšmingai premijuotą, jų akimis – „negrų“ kvartalą.
Atrodo paradoksalu, bet kai Aplinkos ministrais tapdavo architektai, o taip buvo du kartus (A. Nasvytis, A. Žukauskas), ministerijoje atsirasdavo architektas viceministras.
Iš tiesų ministrai-architektai suprato laukiančias savo darbo apimtis vykdant valstybinę strategiją ir savo galimybes dalyvauti architektūrinėje veikloje, kuri daugeliu atveju nukreipta į artimesnę ar tolimesnę perspektyvą, ar sekti kasdienybę, kurioje minėta biurokratizacija tapo ne tik neišvengiama, bet bent jau Lietuvoje dar ir nekompetentinga.
Aš esu įsitikinęs, kad V. Mazuronis tikrai asmeniškai dalyvaus Lietuvos architektūriniame gyvenime, bent tiek, kiek fiziškai pajėgs. Architektai ir ligi šiol jautė jo supratimą ir palaikymą.
Bet sunku įsivaizduoti ministrą, Seimo narį, partijos vicepirmininką viename asmenyje. Žinau, kad tokia situacija nėra priešįstatymiška, tačiau valdžių atskyrimo principas iš esmės – teisingas sugalvojimas.
Pastaruoju metu, dalyvaujant pasitarimuose pakankamai aukštoje valdžioje, pastebėjau, kad kuo toliau, tuo mažiau girdimas profesionalo balsas, valdininkai girdi tik vienas kitą. Vieni iš jų visiškai nesupranta architektūros, kiti, architektūros valdininkai, tiek įsisėdėję savo postuose, kad seniai praradę bet kokį kūrybinį potencialą begaliniai baimindamiesi dėl galimų pačių sukurtų reglamentų „pažeidimų“, kurie gali kainuoti įprastą per dešimtmečius vietą.
Todėl architekto ministro buvimas jau pats savaime tampa vertybe. Žinai, kad kraštutiniu atveju prasibrovęs būsi suprastas teisingai, nežiūrint į tai, ar bus pritarta, ar atmesta, tačiau suprastas teisingai!
O to aukšto rango žmogaus supratimo dažnai prireikia. Nežinau, ar šiandien egzistuoja ministerijų kolegijos. Kadaise man, Architektų sąjungos pirmininkui, teko tokioje būti, ir noriu pasakyti, kad šalia man nuobodžių klausimų buvo tokių, kuriais ir aš galėjau pareikšti architekto nuomonę, o ir man buvo pakankamai įdomu susigaudyti plačioje Aplinkos ministerijos uždavinių skalėje. Jeigu jos egzistuoja, būtų privalu turėti joje ir veikiantį Architektų sąjungos pirmininką, kaip laisvą nuo tarnybinio poveikio žmogų. Žinia, toks žmogus nebus patogus, bet garantuotai užtikrintų, kad departamentiniai siūlymai būtų drąsiai ir nepriklausomai komentuojami žmogaus, kuris atstovauja realiai dirbantiems šioje sferoje architektams.
O tų siūlymų… Dieve, Dieve…
Vien ko vertas Valstybinėje saugomų teritorijų tarnyboje rengtas leistinų langų parametrų, „prosavimo“, durų dydžių katalogas, privalomas naudoti saugomose teritorijose! Visoj Lietuvoj?! Gerai, kad tuometinė viceministrė buvo architektė, kuri nuramino „blūdą“. Ar taip būtų atsitikę prie ministro G. Kazlausko ir architektus kuruojančio viceministro gatvių, klojimo specialisto S. Šriūbėno? Kažin?
Sukeliamas Neringos skandalas, sugebant savo suderintus objektus įvardyti kaip nelegalius – iliuzionizmas! Nesugebama atskirti, kurie iš kvestionuojamų objektų (suderintų!) yra iš tiesų ydingi ir būtini nugriauti, kurie indiferentiški, todėl toleruotini, o kurie pagerino esamą situaciją – yra ir tokių.
O Trakų nacionalinio parko direktorius nederina buvusios „Žalgirio“ irklavimo bazės, pastatytos bene prieš keturis dešimtmečius, kuri tada pažymėta kaip puikus moderniosios architektūros pavyzdys (arch. N. Milčiūnienė) labai elegantiškos rekonstrukcijos (arch. T. Eimulis) dėl to, kad „sudaromos sąlygos toliau gyventi sovietiniam palikimui“ (citata iš Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos atsiliepimo), kai Lietuvos architektų sąjungos ekspertų taryba vieningai pritarė ne tik šiam projektui, bet ir galimam pastato įtraukimui į saugomų objektų sąrašą – esminis požiūrių skirtumas! Tai kuo gi pasikliauti architektūros vertinime – geografu, miškininku, istoriku, teisininku ar architektu?
Atsitinka taip, kad architektūrą ima valdyti neprofesionalios erudicijos žmonės, kurie, susiklosčius aplinkybėms, atsiduria „vietose“, kuriose architektūrą reikia ne tik žinoti, kas teoriškai įmanoma kiekvienam, bet suprasti ją. Tai kaip esminį skirtumą fiksuoja Le Corbuseur.
Kadangi taip nėra, o „vietose“ esama tiek ilgai, kad imama pasiglemžti svetimas kompetencijas, jau leidžiant sau Nidoje įvykusiame bendrame su architektais renginyje, svarstant informacinio centro konkurso rezultatus, pareikšti: „Jūs, architektai, negalvokit, kad esate išskirtiniai.“ Ir proteguojamas vienas iš tokių konkursinių darbų, kuris demonstruoja diletantišką derintojų šiuolaikinės – nacionalinės architektūros supratimą.
Atsiranda direktyvinis lygis, kuris jau „nuleidžiamas“ ne tik pavaldžioms tarnyboms, bet ir architektams, kraštovaizdininkams, konkrečiu atveju – Neringos bendro plano rengėjams. Atrodytų, kad šiai tarnybai privalu būtų rūpintis, kad užstatymo plotas gamtiškai vertingose, saugomose teritorijose nedidėtų, tačiau protokoliškai priimamas sprendimas, vietoje ankstesniame generaliniame plane numatyto galimo užstatymo tankio leidžiantis jį beveik padvigubinti. Protokolas pasirašomas visų „saugotojų“ – VSTT ir KVAD hierarchų.
Blogiausia tai, kad pavargę nuo begalinių, dešimtmečiais trunkančių derinimų, kaprizų, nekompetencijos detaliojo plano autoriai jau, atrodo, sutinka su viskuo, kad kaip nors užbaigtų nepabaigiamą.
Žinoma, gaila, kad taip elgiasi žymūs Lietuvos specialistai – emeritai daktarai, profesoriai, tarptautiniai ekspertai. Tačiau tai dar kartą parodo, kokiame lygyje šiandien yra profesionalaus darbo vertinimas. Iš kitos pusės, neprincipinga architektūrinės bendruomenės pozicija, kai atrodo jau nėra vilčių, kad būtų profesionaliai girdima, veda …. į depresiją, ir kartu paėmus veda architektūros sprendimus į provinciją.
Tuo tarpu prižiūrimuose ežerų pakrantėse dygsta leistinos pirtelės (o iš tikrųjų – gyvenamieji namai su pirtimis).
Siaubinga „Tvirtovė“ prie Didžiulio ežero, šalia pagrindinės šalies magistralės, baisuokliško kabakėlio „Seklyčia“ ant Škėvonių atodangos prie Birštono, su nuostabiais gamtos vaizdais ir pritrenkiantis, sukeliantis abejonių ne sveiku protu, bet psichine būkle restoranas prie Verškionių. Pastarąjį, kaip ir Neringos garažus, paverstus poilsinėmis, reikia nedelsiant įtraukti į saugotinų objektų registrą. Priešingu atveju minėtų objektų autorius ir derintojus tektų pasmerkti myriop pakariant…
Už tai ten, kur yra kad ir kontraversiškos, tačiau aukščiausios architektūrinės klasės kūrinys – G. Natkevičiaus suprojektuotas gyvenamasis namas Belmonte, keliamos diletantiško pasipiktinimo bangos.
Tuo tarpu europiniai svečiai, iš tiesų – žymūs profesionalai, praktikai puikiai vertina tokią konceptualią architektūrą.
Beje, apie tarptautinius ekspertus, kuriais ypač koziriuojama Neringoje. Gerbiamas naujasis ministre, prie progos paveskite Architektų sąjungai atvežti ekspertus su tomis pačiomis regalijomis ir atestatais. Tačiau tai nebus ekspertai – karjeros klerkai, bet ekspertai – žymaus pasaulio architektai. Jeigu norime daryti pažangą, reikia klausytis ir draugauti su protingais žmonėmis. Bent jau aš taip darau. Gal todėl turiu taip mažai draugų.
Taigi ar VSTT vykdoma architektūrinės priežiūros politika yra prasminga, ar ji netempia mūsų kūrybinio provincializmo liūną? Žinoma, tempia.
Objektyvumo dėlei reikia pripažinti, kad VSTT vadovybei kartais netrūksta drąsos, kai reikia pakovoti su įžūliais norais. Paradoksalu, kai tuos norus reiškia arba naujieji nuvorišai arba valdžios žmonės, dažnai priklausomi nuo jų, užsinorėję pramoninės kaimo turizmo sodybos Labanore ar žvelgdami kaip ožys į vartus į šešis iš vakaro numestus akmenis, turi išaiškinti, kad tai buvusios senos sodybos pamatai. Gerai, kad ne Valdovų rūmų.
Taigi su tais valdžios žmonėmis tikra bėda ir čia iš tiesų reikia turėti pakankamai politinės drąsos, nes susitarę tarp savęs jie gali atimti „kėdę“ kur kas operatyviau nei profesionalų kritika.
Manau, kad meilę „kėdei“ reikia išgyventi, kad visą likusį laiką nekankintų nostalgiški jos teikiami patogumų prisiminimai, kad įgytoji profesija nebūtų visiškai pamiršta, garantuojanti orų ir savalaikį pasitraukimą.
Taip, kaip, matyt, pasitrauks ir dabartinis ministras po aiškiai apibrėžtos kadencijos. Kadencija neblogas dalykas visiems mums.
O per tą laiką, gerbiamas kolega ministre, vien nuoširdus rūpestis ar bent jo imitacija architektais gali palengvinti jų sumanymų įgyvendinimą. Galiu tai paliudyti iš asmeninės patirties. Tik ką paskirtasis ministras A. Nasvytis atvyko į tuo metu vykstančią Vilniaus tarptautinio oro uosto statybą. Suprantama, ministrą tuoj pat apsupo visa Vilniaus statybos tresto, generalinio rangovo vadovybė.
Einant statybų aikštele, ministras staiga atsisuko į „pagarbiai nustumtą“ architektą: „Leonardai, ateik čia!“, ir, uždėjęs ranką man ant peties, tarė: „Kaip čia tau sekasi?“ Tokiose statybose visko būna, dar nebuvo išgyvendintas „statybinis“ diktatas prieš architektus, todėl aš aptakiai atsakiau – normaliai.
Apžiūrėjęs statybą, ministras išvyko, o mes pasukome į „prarabinę“. Statybininkų-vadovų tekstas buvo toks: trijų–penkių tarptautinių keiksmažodžių kalba pasakytą tiradą, sekė: „Darykite, kaip architektai reikalauja, dabar kitaip nebus!“
Tebūnie tai kelrodė žvaigždė!
Pirmos dalies pabaiga
