Kaip vienas „Archiformos“ leidėjų dažnai dejuoju dėl sudėtingos konjunktūros, dėl mažo architektų dėmesio jai, ko pasekoje ji susitraukė iki 2-jų numerių per metus, o mano mėgiamas sveikai ironiškas „Statybų pilotas“ pasitraukė į virtualų pasaulį.
Stebėtina, kad „Archiforma“ pristatoma į 19-ką pasaulio bibliotekų, neskaitant 60 Lietuvoje ir turi tik 20 mūsų architektų prenumeratorių.
80-ties litų prenumeratos mokestis per metus 3000 veikiančių Lietuvos architektų yra aiškiai per didelis. Belieka tik įsivaizduoti, kad ši veikla prasminga bent jau istorijai.
Bet šiandieną aš noriu ne apie tai, ne apie rimtą profesinę spaudą, kurią papildo LAS tinklapis. Šiaip ar taip, tai daugiau mūsų spauda. Tuo tarpu pasirodantys straipsniai visuomeninėje spaudoje, išskyrus gana diletantiškai pristatomuosius, dažniausiai kritiški architektūrai, kad ir pastarieji, liečiantys viešbutį Vilniuje Bokšto ar Savičiaus gatvėje.
Visiškai nesusipažinęs su šiuo projektu, visgi galiu nujausti, kad kritika yra vienašališka ir jos autorystėje nesunkiai nuspėjama intelektuali menotyrininkės Jūratės Markevičienės mintis. Nieko nuostabaus, pripažinkime, kad žmonės gali ginti savo požiūrį ir reikia pasakyti,kad tai daro pakankamai įtaigiai. Kai kurie taip aršiai, tačiau ne mažiau įtaigiai kritikuodami padaro dar ir puikią politinę karjerą.
Taigi kritika (įtaigi visų pirma plačiajai visuomenei: „ach, vėl tie architektai“) iš esmės nebūtų blogai, jeigu į ją būtų atsakoma ne mažiau įtaigiai ir iš tiesų profesionaliai.
Ar yra kas tai daro? Atsakykite patys. Aš tik žinau, kad tokių, sugebančių tai daryti yra ir ne vienas. Tačiau manau, tik Architektų sąjunga gali šį procesą stimuliuoti ir juo nuolat rūpintis.
Reikia suprasti, kad netgi pradedant atsikovoti profesionalios, tegul ir publicistinės spaudos barus mes neišvengiamai susidursime su visuomenės pasitikėjimo krize.
Pažiūrėkim tarsi iš šalies į save ir pagalvokime, ar ta pasitikėjimo krizė yra jau taip nepagrįsta.
Suprantu, kad mūsų įprastame, pakankamai draugiškame bendravime nėra įprasta atviriau abejoti.
Tačiau pastarojo laikotarpio mano stalo knyga benediktino Anzelmo Griuno – „Labas senatve“ suteikė man pasitikėjimo. Cituoju: „Senam žmogui nebūtina taikytis prie kitų žmonių lūkesčių, jis gali laisvai pareikšti savo nuomonę. Nesant reikalo įrodinėti savo teisumą, jis gali sakyti tai, ką galvoja ir jaučia, nes neturėdamas ką prarasti, jis yra atviras tikrąjai dalykų esmei.“
Taigi aš drįstu būti atviru, pateikdamas kaleidoskopą vaizdų, kurie mano nuomone gali kelti visuomenės abejones mūsų sąžiningumu.
Ar neatrodo mūsų dabartinė, subrendusi „finansinio burbulo“ metu architektų karta, ar bent jau jos elitas – egocentriški, savimi patenkinti žmonės, kurių vienu iš pagrindinių uždavinių tapo tarnavimas verslo interesams, tuo pačiu sėkmingai sukant savajį. Tai būtų ne taip blogai, jei šiame būryje architektų neįsivyrautų beribis savitarpio atlaidumas, nekritiškumas. Taip įvykti visada palanku, kai kūrybiniai lyderiai tampa ir pedagogais ir derintojais (ekspertų tarybos) ir ne visai teisėtų užsakovų norų pramušėjais. Pramušėjai tampa lyderiais, o tokių projektų finansinė sėkmė greitai ir skaudžiai atsiliepia architektų bendrijai – visuomenės akyse mafijai.
Analogija išėjo savaime. Mafijos vadai – donai, kaip įprasta – gerokai senstelėje žmonės. Jų nustatytos elgesio normos nekvestionuojamos, o galia ir autoritetas neriboti.
„Architektūros seniai, negali ir neturi pretenduoti į kažin kokias kūrybinio proceso reguliavimo galias, tačiau tie rūstūs seniai, kurie mano neprivalą atsižvelgti į kitų žmonių nuomonę ir savąją galintys išsakyti nepadailindami. Vienok jie dažnai išklausomi, nes jaučiama, kad jie protestuoja ne save norėdami iškelti, bet kad jiems rūpi pats svarstomas dalykas.
Tikrai laisvi pagyvenę žmonės drįsta nurodyti visuomenei klaidingus jos žingsnius. Jiems nebereikia atsižvelgti į partijos draugus ar kokius nors viršininkus, todėl šie žmonės sako tai, ką galvoja. Ši senų žmonių laisvė visuomenei būna tikra palaima. Jie įdiegia laisvės sėklą į širdis tų žmonių, kurie jaučiasi verčiami pildyti aplinkinių lūkesčius“. (Anselm Grun)
Išgirdę juos, o jeigu dar ir savikritiškai išanalizavę, dabartiniai lyderiai garantuotai pasieks daugiau, bent jau protingesnės senatvės.
Leonardas Vaitys
Netikėta nesėkmė, nepaisant elementarių, architektūrinės kompozicijos dėsnių. Tiesa sakant gana nesunkiai pataisoma. Apmaudu, kad gera idėja aukštinti Laisvės alėjos užstatymą, susilauks dar didesnio architektūros beraščių, – valdininkų pasipriešinimo. Patys kalti! (↑)
Druskininkai: tarp charakteringo Druskininkams pastatų mastelio,
11-kosaukštų „monstrelis“ – apartamentai pasiturintiems ne
druskininkiečiams. Sovietinė pamoka esanti netoliese sanatorija
(Nemunas?) ne motais.
Druskininkuose daug kas nesuprantama, ir toliau statomi antrieji –
tretieji butai ne druskininkiečiams, todėl viešbučiai nuo pirmadienio
iki ketvirtadienio stovi totaliai tušti, nežiūrint to ir toliau vyksta
tokio pobūdžio pastatų statyba Kosciuškos ir Maironio gt. Su tiek pat, o
gal dar baisesne architektūra.
Druskininkai. Kairėje postmodernistiškai komunikabilus senųjų gydyklų korpusas. Tiesiai naujasis „Europa royale“ viešbučio korpusas. O už jo kadaise matyti Nemuno šlaitai. Totali arogancija. (↑)
Daug nerimo sukėlęs „žalias pieštukas“ dešinėje, dėl dalies senamiesčio panoramos „uždengimo“ iš esmės nepasitvirtino, tačiau leido pražiopsoti žemesnį, tarsi ženkliai mažesnį banko „Danske“ pastatą, kuris ir užstojo vertingas senamiesčio panoramas.
Geras sovietinio laikmečio kūrinys – Šeškinės centras. Dvipusis centras abipus Ukmergės gatvės, išsiskyrė ne tik įdomia tūrine kompozicija bet ir vieningu spalviniu sprendimu. Naujai įkorporuoti pastatai kairėje pusėje liudija architekto meistriškumą, derinant naujadarą, su esama kompozicija ir spalva. Dešinėje pusėje viso to nėra… Egocentriškas, sunaikinęs bendrą kompoziciją daiktas, dar ir skirtingos spalvos. Ekspertų taryba? Derintojai?
Sunku komentuoti… Visi kūrėjai, ekspertai, derintojai.
Žalioji Vilniaus karūna – nesuspėta apginti bent jau 2-iem aukštais.
Palangoje, kaip dažnai nutinka, verslas vedžioja architektų ranką. Čia – vienas pavyzdžių, kaip nei masteliu nei architektūra net nesistengiama įsilieti į aplinką. O kitoj Rąžės upelio pusėje nuostabioji vila „Jūros akis“…
Palangos simboliu išlieka Basanavičiaus gatvė – kadaise pavėsį teikiančių Kaštonų alėja, dengusi skirtingo lygio architektūrą, graži prieš kelis metus atgimusi pėsčiųjų alėja su gero dizaino lygio mažąja architektūra. O šiandien totalus „second hand‘as“… „ o auksinė Palanga“!
Foto: autoriaus
