Lietuvos architektų rūmų pirmininkas Vytautas Dičius
Nuogąstaujama, kad sparčiai nyksta unikalūs visuomeniniai pastatai, pastatyti Lietuvoje 1960 – 1990m. Jų vietoje intensyviai vystoma komercinė statyba. Kai kam atrodo, kad nereikėtų dėl to per daug jaudintis – juk tai sovietmečio laikotarpio kultūros paveldas. Paradoksalu, kai, pasitraukus iš okupuotos šalies daugumai lietuvių architektų, jų vietą užėmė atvykėliai architektai iš Rusijos (pagrinde iš Leningrado), atsinešdami tuo metu idealogiškai įtvirtintą pompastinį puošybišką architektūros stilių, kuris mums buvo svetimas. Jų suprojektuoti pastatai įtraukiami į saugotinų pastatų sąrašus, jie rekonstruojami ar kitaip išsaugomi. Mes tam pritariame, nes ir šis architektūros paveldas – mūsų istorijos dalis.
Šeštojo dešimtmečio viduryje atsisakoma socrealizmo stilistikos, radikaliai keičiasi ir idėjinė architektūros programa. Savo stilistika Lietuvos architektūra pradeda artėti prie pasaulinės estetikos. Jaunieji Lietuvos architektai vieni pirmųjų pradėjo dirbti pagal naują kūrybinį metodą. Pirmuosiuose XX a. septintojo dešimtmečio pastatuose galima pastebėti prievarta nutraukto, virš dvidešimt metų tęsusio sugrįžimo prie tarpukario Kauno racionaliosios architektūros idejų. Ši architektūra, nors ir vėluodama, turėjo nueiti moderniosios architektūros kelią. Šalia masinės socialinės statybos, dažniausiai – neišraiškingos, tipinės, išsiskiria visuomeninės paskirties objektai, reikšmingi savo estetika ir forma.
XX a. septintajame – devintajame dešimtmetyje, šalia tarpukario Lietuvos modernizmo idėjų atgimimo, buvo ir tarptautinių to meto architektūros stilių sėkmingų apraiškų, nacionalinio tapatumo paieškų, liaudies meno ženklų architektūroje. Aštuntojo dešimtmečio viduryje ir devintajame dešimtmetyje atėjo antroji lietuvių architektų karta, atnešusi į lietuvių architektūrą iracionalumą, įvairesnę meninę kalbą. Svarbu ir tai, kad visa tai kūrė lietuviai architektai, gimę, augę, baigę mokslus Lietuvoje, o Lietuvos sostinėje Vilniuje pradėjo dirbti vos ne pirmasis lietuvių architektų būrys.
Tenka apgailestauti, kad dalis to laikotarpio unikalių visuomeninių pastatų barbariškai nugriauti, kiti dirbtinai niokojami, naikinami jų interjerai. Jų vietoje kyla prekybos centrai, kiti komerciniai objektai. Šiuo metu sunaikinimui ruošiamas „Merkurijus” Kaune, buvęs Ryšių ministerijos, vėliau – Sveikatos ministerijos pastatas Vilniuje, buvusių „Neringos” poilsio namų kultūros namai Palangoje. Visi šie pastatai unikalūs, skirtingi savo stilistika, būdinga to laikotarpio pasaulinei architektūrai.
Sudarytas dar tarybiniu laikotarpiu saugomų architektūros pastatų sąrašas vangiai koreguojamas. Pagal esamą tvarką – pastato vertę galima nustatyti tik po 50 metų. Sunku tikėtis, kad, be stambiablokių gyvenamųjų namų rajonų, kas nors išliks iš to laikotarpio visuomeninių, kultūros pastatų.
Prašome Jūsų, nelaukiant naujojo paveldo architektūros sunaikinimo, įvertinus 1960 – 1990 m. pastatų kultūrinę, visuomeninę, meninę, stilistinę reikšmes, užtikrinti atitinkamą jų išsaugojimo statusą.
Raštas nusiųstas LR Kultūros ministerijai, KM Kultūros paveldo departamentui
