Gintautas Tiškus
Įvadas
Teritorijų planavimas yra vienas iš efektyviausių valstybės valdymo instrumentų, leidžiantis kryptingai organizuoti visų rūšių veiklą planuojamoje teritorijoje. Teritorijų planavimo dokumentų paskirtis – sudaryti prielaidas ilgalaikiai, darniai ir tvariai valstybės ir jos ūkio plėtrai, užtikrinant būsto, darbo, paslaugų, socialinės ir sveikatos apsaugos bei kokybiškos aplinkos reikmių tenkinimą, kartu išsaugant ir tinkamai bei racionaliai naudojant šalies gamtos ir kultūros paveldo vertybes. Teritorijų planavimo dokumentų rengimo procesas ilgai trunkantis ir brangus, todėl naudojant šį instrumentą būtina aiški ir skaidri valstybės politika bei atitinkama teisinių dokumentų sistema, leidžianti atsakingai naudoti tiek materialinius, tiek ir žmoniškuosius išteklius. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas , reglamentuojantis teritorijų planavimo procesą, įsigaliojo nuo 1996 m. sausio 1 d. 2004 m. parengta nauja įstatymo redakcija, vėliau keista ar papildyta dar apie 20 įstatymo straipsnių. Sukaupta pakankama planavimo patirtis rengiant visų rūšių ir lygmenų teritorijų planavimo dokumentus, todėl būtina įvertinti ar Teritorijų planavimo įstatymo (toliau tekste – TPĮ) ir kitų įstatymų, įtakojančių teritorijų planavimo procesą (Žemės įstatymas, Saugomų teritorijų įstatymas, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas), nuostatos ir planavimo praktika atitinka valstybės ir visuomenės reikmes, ar šis instrumentas tikrai naudojamas racionaliai.
Tyrimo tikslas – išnagrinėti bendrųjų ir specialiųjų planavimo dokumentų rengimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas bei planų rengimo praktiką integruoto teritorijų planavimo kontekste. Pasiūlyti optimalų planavimo modelį.
Tyrimo objektas – bendrojo ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentai bei jų hierarchinė ir utilitarinė vieta teritorijų planavimo sistemoje.
Tyrimo metodas – teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų ir jų raidos analizė, pasinaudojant autoriaus asmenine patirtimi rengiant teisės aktų projektus bei dalyvaujant teisinės sistemos rengimo procese.
Bendrasis teritorijų planavimas
TPĮ bendrasis teritorijų planavimas apibrėžiamas, kaip – kompleksinis planavimas teritorijos erdvinio vystymo politikai, teritorijos naudojimo ir apsaugos prioritetams bei svarbiausioms tvarkymo priemonėms nustatyti (2 straipsnio 2 dalis). Bendrasis planas – teritorijų kompleksinio planavimo dokumentas, kuriame, atsižvelgiant į teritorijų planavimo lygmenis ir uždavinius, nustatyta planuojamos teritorijos vystymo erdvinė koncepcija ir teritorijos naudojimo bei apsaugos principai. Valstybės ir apskrities teritorijų planavimo dokumentas, kuriame, atsižvelgiant į teritorijų planavimo lygmenis ir uždavinius, nustatyta planuojamos teritorijos vystymo erdvinė koncepcija ir teritorijos naudojimo bei apsaugos principai, vadinamas bendruoju (generaliniu) planu (2 straipsnio 1dalis ). Bendrojo planavimo objektai tiek pirmojoje (1995 m.) tiek ir antrojoje (2004 m.) TPĮ redakcijose nesikeitė. Tai:
– valstybės teritorija (parengtas Lietuvos Respublikos teritorijos bendrasis planas );
– apskrities teritorija (parengti Vilniaus ir Šiaulių apskričių bendrieji planai, kitų apskričių bendrieji planai baigiami rengti );
– savivaldybės teritorija arba jos dalys (miestai ir miesteliai). Parengti beveik visų rajono savivaldybių ir miesto savivaldybių bendrieji planai . Miestų ir miestelių planų parengta mažai.
Turime keturis skirtingo sprendinių konkretizavimo lygio (detalumo) bendruosius planus, kurių planavimo uždaviniai yra nustatyti atitinkamose bendrųjų planų rengimo taisyklėse (tvarkos aprašuose). Šiuo atveju svarbus yra ne pats skaičius, o tai, kad planuojame tą pačią teritoriją, skirtingais sprendinių konkretizavimo lygiais, todėl nagrinėsime, ar tikrai visi TPĮ numatyti bendrieji planai yra reikalingi. Rengiamus bendruosius planus galima pavaizduoti grafiškai (1 paveikslas).
Analizuodami pateiktą schemą dėmesį kreipsime į tris bendruosius planus charakterizuojančius parametrus:
1) planuojamos teritorijos dydį ir administracinę sandarą;
2) sprendinių konkretizavimo (detalumo) lygį;
3) plano paskirtį, įvertinant sprendinių reikšmę (valstybinės reikšmės, apskrities reikšmės, savivaldybės reikšmės).
Naudodami pasirinktas charakteristikas įvertinsime kiekvieno iš TPĮ numatytų rengti bendrųjų planų vietą planavimo sistemoje ir planų rengimo būtinumą.
Lietuvos Respublikos teritorijos bendrasis (generalinis) planas
Lietuvos Respublikos teritorijos bendrasis (generalinis) planas yra nacionalinio lygmens dokumentas, rengiamas visai valstybės teritorijai (TPĮ, 4 straipsnio 3 dalis). Įvertinant planuojamos teritorijos dydį, brėžiniai parengti M1:400000, nustatant teritorijos tvarkymo reglamentą apsiribota tik stambių teritorinių struktūrų (arealų), bei urbanistinio ir gamtinio karkasų, kultūros paveldo ir rekreacinių teritorijų bei pagrindinių susisiekimo ir inžinerinės infrastruktūros sistemų išskirimu. Toks sprendinių konkretizavimo lygis yra pakankamas planavimo tikslui pasiekti. Lietuvos Respublikos Seimas, tvirtindamas Lietuvos Respublikos teritorijos bendrąjį planą (2002 m. spalio 29 d. nutarimas Nr.IX-1154), nurodė ir plano paskirtį – Lietuvos Respublikos teritorijos bendrasis planas yra privalomas formuojant regioninę politiką, rengiant ūkio šakų plėtros strategijas ir programas bei teritorijų planavimo dokumentų projektus (nutarimo 3 straipsnis). Nors teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai TPĮ pagal jų paskirtį ir svarbą nėra suskirstyti į lygmenis, tačiau, straipsnio autoriaus manymu, tai būtina padaryti.
Įvertinant institucijų kompetencijas ir pareigą teritorijų planavimo dokumentų sprendinius įgyvendinti (TPĮ 12 straipsnio 1 ir 2 dalys) teritorijų planavimo dokumentų sprendinius galima suskirstyti taip:
– valstybinės reikšmės sprendiniai (įgyvendinami valstybės biudžeto lėšomis, o įgyvendinimu rūpinasi valstybinės institucijos);
– savivaldybės reikšmės sprendiniai (įgyvendinami savivaldybės biudžeto lėšomis, o įgyvendinimu rūpinasi savivaldybės institucijos);
– fizinio ar juridinio asmens reikšmės sprendiniai (įgyvendinami privačiomis lėšomis, o įgyvendinimu rūpinasi tuo suinteresuoti fiziniai ar juridiniai asmenys).
Siūlomas sprendinių svarbos nustatymas įgalintų aiškiai ir skaidriai įvertinti lėšų reikmes ir atsakingus asmenis už teritorijų planavimo dokumento sprendinių įgyvendinimą.
Taikant siūlomą sprendinių svarbos nustatymo metodą aiškiai matyti, kad už Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano sprendinių įgyvendinimą yra atsakingos valstybinės institucijos, kurioms šis planas ir yra skirtas. Tai svarbiausias dokumentas valstybės valdymo institucijoms, priimančioms Lietuvos Respublikos lygmens sprendimus, susijusius su teritorijos naudojimu, tvarkymu ir apsauga , todėl šio dokumento būtinumu abejoti netenka.
Apskrities teritorijos bendrasis (generalinis) planas
Apskrities teritorijos bendrasis (generalinis) planas (toliau tekste – Apskrities BP) yra regiono lygmens dokumentas, rengiamas apskrities teritorijai. Kadangi Lietuvoje yra 10 apskričių, turi būti parengta 10 apskrities teritorijos bendrųjų planų (patvirtinti Vilniaus ir Šiaulių apskričių bendrieji planai). Svarbus momentas yra tas, kad apskrities teritorijoje yra po kelias savivaldybes, kurioms pagal TPĮ savo ruožtu bus rengiami savivaldybės teritorijos bendrieji planai. Apskrities BP brėžiniai rengiami M1:100000, todėl sprendinių konkretizavimo lygis (detalumas) santykinai mažas, įgalinantis tik šiek tiek detalizuoti Lietuvos Respublikos teritorijos bendrajame (generaliniame) plane nustatytą teritorijos tvarkymo reglamentą (planavimo tikslai ir uždaviniai nustatyti Apskrities teritorijos bendrojo (generalinio ) plano rengimo taisyklėse ). Už Apskrities BP sprendinių įgyvendinimą atsakingas apskrities viršininkas, kurio kompetencijos nustatytos Apskrities valdymo įstatyme . Kadangi apskrities valdymą per apskrities viršininką, ministerijas bei kitas Vyriausybės institucijas organizuoja Vyriausybė (Apskrities valdymo įstatymo 1 straipsnis), Apskrities BP sprendiniai turi būti priskirti valstybinės reikšmės sprendiniams. Taigi apskrities teritorijos bendrojo (generalinio) plano paskirtis analogiška kaip ir Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo (generalinio) plano, tačiau šiuo atveju Apskrities BP reikalingumu tenka abejoti. Analizuojant patvirtintus apskričių teritorijų bendrųjų (generalinių) planų sprendinius lengva pastebėti, kad jie atkartoja Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo (generalinio) plano sprendinius, praktiškai nekeičiant teritorijos tvarkymo, naudojimo ir apsaugos reglamento. Šią prielaidą patvirtina ir tai, kad iš 10 apskričių patvirtintus bendruosius planus turi tiktai dvi, ir šis faktas menkai įtakojo apskričių teritorijose esančių savivaldybių teritorijų bendrųjų planų rengimo procesą, kurio metu buvo vadovautasi šalies bendruoju planu. Valstybės teritorijų planavimo politikos nuostatas rengiamuose savivaldybės teritorijos bendruosiuose planuose apskrities viršininkas gali užtikrinti ir dalyvaudamas TPĮ numatytose planavimo procedūrose (planavimo sąlygos, derinimas, tikrinimas), todėl rengti Apskrities BP nėra būtinybės.
Savivaldybės teritorijos bendrasis planas
Savivaldybės teritorijos bendrasis planas (toliau tekste – Savivaldybės BP) yra rajono lygmens dokumentas, rengiamas savivaldybės teritorijai. Brėžiniai rengiami M1:50000, todėl juose galima atspindėti žymiai konkretesnius bendrojo plano uždavinius numatytus savivaldybės teritorijos bendrojo plano rengimo taisyklėse (5 punktas ). Svarbus bendrojo plano aspektas yra tas, kad tai savivaldybės politiką teritorijų naudojimo, tvarkymo ir apsaugos klausimais nustatantis dokumentas, įgalinantis koordinuotai ir kompleksiškai vykdyti Vietos savivaldos įstatyme numatytas savivaldybių funkcijas (įstatymo antrasis skirsnis).
Nors Savivaldybės BP yra skirtas savivaldybės teritorijos plėtros politikai nustatyti, tačiau šio plano sprendiniai pagal reikšmę gali būti visų jau aptartų kategorijų. Didesnioji dalis sprendinių yra savivaldybės reikšmės, tačiau bus valstybinės reikšmės sprendinių bei fizinio ar juridinio asmens sprendinių. Dėl šių priežasčių, rengiant sprendinių įgyvendinimo programas ir planuojant lėšas, sprendinius pagal reikšmę siūloma išskirti (atskirai įvardinti valstybinės reikšmės sprendinius).
Savivaldybės BP, kaip savivaldybės politikos formavimo ir funkcijų vykdymo dokumento privalomumas nekelia abejonių.
Miestų ir miestelių bendrieji planai
Miestų ir miestelių bendrieji planai (toliau tekste – BP), kaip ir Savivaldybės teritorijos BP priskiriami rajono lygmeniui. Įvertinant tai, kad miestas gali turėti savivaldybės statusą (Vilnius, Kaunas ir kt.), savivaldybės centro statusą (Utena, Molėtai, Varėna ir kt.), taip pat būti savivaldybės teritorijoje esančiu vienu iš kelių miestų, tarp atskirų BP yra skirtumų, kurie turi reikšmės BP rengimui.
BP brėžinių mastelis parenkamas pagal miesto ar miestelio dydį, jo administracinį statusą, planuojamos teritorijos ypatumus, planavimo tikslus ir uždavinius (Miestų ir miestelių teritorijų bendrųjų planų rengimo taisyklės, 31 punktas ). Tai 1:25000, 1:10000, 1:5000 ar 1:2000 mastelis, įgalinantis gan tiksliai nustatyti planuojamos teritorijos tvarkymo reglamentą, tačiau mastelio skalė plati, todėl miestų ir miestelių BP rengimo ypatumus būtina išnagrinėti.
Teritorijų administracinių vienetų ir jų ribų įstatyme gyvenamosios vietovės skirstomos į miesto ir kaimo gyvenamąsias vietoves (1 straipsnis). Miesto gyvenamosioms vietovėms priskiriami miestai, kaimo gyvenamosioms vietovėms miesteliai ir kaimai. Matome, kad miestas ir miestelis yra priskiriami skirtingiems gyvenamosios vietovės tipui, tuo tarpu TPĮ šis skirtumas nėra įvertintas. Miesteliams numatyta rengti BP (9 straipsnis), o tam pačiam gyvenamosios vietovės tipui priskiriamiems kaimams numatyta rengti detaliuosius planus (19 straipsnio 1 dalies 2) punktas). Įvertinant tai, kad miestelio ir kaimo gyventojų skaičius panašus, planuojama teritorija nėra didelė, straipsnio autoriaus nuomone miestelių BP rengimo reikia atsisakyti kaip nepagrįsto. Svarus argumentas būtų ir tai, kad miestelio ir miesto gyventojų skaičius gali skirtis net 1000 kartų. Miesteliui priskiriamos kompleksiškai užstatytos vietovės, turinčios nuo 500 iki 3000 tūkst. gyventojų, miestais laikomos gyvenamosios vietovės turinčios daugiau kaip 3 tūkst. gyventojų (tradiciniuose miesteliuose ir miestuose gyventojų gali būti mažiau ). Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenimis 2008 m. Vilniuje gyveno 544206, Kaune – 355986, Utenoje – 32577, Birštone – 3172, Virbalyje – 1250, Kavarske – 692, Panemunėje – 318 gyventojų (visos gyvenamosios vietovės turi miesto statusą). Miestelio ir kaimo plėtros klausimus galima reguliuoti rengiant detaliuosius planus. Alternatyvus pasiūlymas būtų rengti ir tvirtinti miestelio ar kaimo detaliojo plano koncepcijas, kurios vėliau galį būti detalizuojamos rengiant konkrečių sklypų detaliuosius planus.
Miestams, turintiems savivaldybės statusą, bendruosius planus, kaip plėtros politikos formavimo dokumentą rengti būtina. Tas pat pasakytina ir apie miestus turinčius savivaldybės centro statusą. Kitų miestų esančių savivaldybės teritorijoje bendrųjų planų rengimo būtinumas gali būti nustatomas rengiant savivaldybės teritorijos bendrąjį planą. Šiuo atveju galimos dvi alternatyvos:
– rengti bendrąjį planą, apjungiant bendrojo plano rengimo etapo stadijas (TPĮ 10 straipsnio 1 dalis);
– rengti detaliojo plano koncepciją.
Kurią alternatyvą pasirinkti priklausys nuo miesto plėtros galimybių ir reikmių, kitų aplinkybių (nekilnojamojo kultūros paveldo, kurorto statuso ir kt.). Dauguma miestų BP sprendinių yra savivaldybės reikšmės, tačiau gali būti ir valstybinės reikšmės sprendinių. Kiti sprendiniai – fizinio ar juridinio asmens reikšmės.
Skyriaus apibendrinimas
Nors TPĮ pateikti bendrojo teritorijų planavimo uždaviniai (7 straipsnio 2 dalis) nėra išskirti pagal rengiamų bendrųjų planų lygmenis, skirtumas tarp rengiamų planų yra akivaizdus. Siekiant suteikti tam tikriems planams aukštesnį hierarchinį statusą Lietuvos Respublikos teritorijos bendrasis planas ir apskrities teritorijos bendrasis planas įvardinti kaip generaliniai planai. Tam tikri skirtumai tarp BP įvertinti tik bendrojo teritorijų planavimo procese (TPĮ 10 straipsnio 1 dalis) bei vykdant privalomas planavimo procedūras (teritorijų planavimo viešumas, derinimas, tikrinimas), tačiau to akivaizdžiai nepakanka. Įvertinant tai, kad planavimas yra brangus ir ilgai trunkantis procesas, bendrųjų planų reikmė turi būti akivaizdi, o procesas optimalus.
Kadangi TPĮ galioja jau 12 metų ir per tą laiką buvo sukaupta pakankama planavimo praktika, galima kritiškai įvertinti TPĮ nuostatas siūlant optimalesnius sprendimus. Visų pirma reikia atkreipti dėmesį į BP rengimo politinį aspektą, aiškiai skiriant valstybės politiką nustatančius bendruosius planus ir savivaldybės politiką nustatančius bendruosius planus. Valstybės politikai nustatyti teritorijų tvarkymo, naudojimo ir apsaugos klausimais pakanka Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo (generalinio ) plano. Apskrities teritorijos bendrojo (generalinio) plano, kaip perteklinio, reikia atsisakyti. Apskrities teritorijoje esančių savivaldybių teritorinio ar struktūrinio integravimo klausimai gali būti sprendžiami rengiant specialiuosius (jie gali būti įvardinti kaip struktūriniai) planus.
Formuojant savivaldybės politiką teritorijos naudojimo, tvarkymo ir apsaugos klausimais, pakaktų savivaldybės teritorijos (rajono ar miesto) bendrojo plano bei savivaldybės centrų bendrųjų planų. Kitų miestų plėtros nuostatos gali būti aptartos savivaldybės teritorijos bendrajame plane (rengiant atskirus brėžinius ar aiškinamajame rašte). Toks sprendimas pasiteisintų, nes teritorijų planavimo dokumento rengimo proceso metu atliekant esamos būklės analizės stadiją planuojama teritorija nagrinėjama kaip visuma.
Miestelių bendrųjų planų būtina atsisakyti kaip perteklinių, vietoj jų rengiant detaliuosius planus (koncepcijas). Įvertinus atliktą bendrųjų planų rengimo analizę ir siūlymus, gautą sistemą galima pavaizduoti grafiškai.(2 paveikslas).
Įvertinant visus tyrimo metu pateiktus siūlymus turime tokią schemą (3 paveikslas).
Specialusis teritorijų planavimas
Specialusis teritorijų planavimas – atskiroms veiklos sritims reikalingų teritorijų erdvinio organizavimo, tvarkymo, naudojimo, apsaugos priemonių planavimas (TPĮ 2 straipsnio 28 dalis). Specialusis planas (projektas) – teritorijų planavimo dokumentas, kuriame, atsižvelgiant į teritorijų planavimo lygmenis ir tikslus, nustatytos atskiroms veiklos sritims reikalingų teritorijų vystymo, infrastruktūros tvarkymo ir (ar) apsaugos kryptis, priemonės ir reikalavimai (TPĮ 2 straipsnio 27 dalis). Iš pateiktų sąvokų matome, kad specialusis planavimas yra sektorinis, skirtas kurios nors veiklos uždaviniams spręsti. Tuo tarpu bendrasis planavimas yra kompleksinis planavimas, o bendrasis planas – kompleksinio planavimo dokumentas (žiūrėti 2 dalies tekstą). Tai reiškia, kad planuojant teritoriją nagrinėjama ne kuri nors viena veikla, o praktiškai visos veiklos, kurių rezultatai ar pasekmės turi teritorinę išraišką (tiesiogiai ar netiesiogiai įtakoja teritorijos naudojimą, tvarkymą ir apsaugą). Logiška manyti, kad parengus (ar rengiant) bendrąjį planą, reikmės papildomai rengti specialiuosius planus nėra, išskyrus tam tikrus specifinius atvejus, kai specialiaisiais planais reglamentuojama veikla nėra preliminariai žinoma, ar bendruosiuose planuose jos neįmanoma atspindėti dėl objektyvių priežasčių (sprendinių konkretizavimo lygio ir kt.). Kitas atvejis, kai specialiųjų planų rengimas yra logiškai pagrįstas – bendrųjų planų nebūvimas. Deja, praktikoje taikant TPĮ ir teritorijų planavimo procesą įtakojančių įstatymų nuostatas (Žemės įstatymas, Saugomų teritorijų įstatymas, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas) yra daug chaoso, kuris atsirado rengiant įstatymų naujas redakcijas. Įstatymais įteisinta daugybė specialiojo planavimo dokumentų, dauguma kurių niekados nebuvo ir nebus rengiami, kiti nėra būtini, o yra ir tokių, kurie net neturi teritorijų planavimo dokumentams privalomų požymių (jais nenustatomas teritorijos tvarkymo ir naudojimo reglamentas) ir gali būti vertinami tik kaip žemėlapiai. Kitas svarbus aspektas yra tas, kad rengiant tai pačiai teritorijai daugybę specialiųjų planų sunku išvengti interesų konflikto, užtikrinti interesų balansą skirtingoms plėtros sritims. Nėra įmanoma taikyti integruotos plėtros principą – vienu metu ir lygiomis teisėmis. Be to, yra supainiota ir planų hierarchija, kai specialieji planai tampa svarbesni už bendruosius.
Toliau nagrinėsime įstatymų nuostatų dėl specialiųjų planų rengimo genezę bei numatytų rengti specialiųjų planų būtinumą.
Pirmosios įstatymų, įtakojančių ir reglamentuojančių teritorijų planavimą, redakcijos
Kadangi Žemės įstatymas , Saugomų teritorijų įstatymas ir Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas buvo priimti anksčiau nei Teritorijų planavimo įstatymas , pravartu panagrinėti tuo metu galiojusius teritorijų planavimą reglamentavusius teisės aktus. Svarbiausiu dokumentu laikytinas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. kovo 12 d. nutarimas Nr.161, kuriuo buvo patvirtinti Lietuvos Respublikos teritorinio planavimo laikinieji nuostatai (toliau tekste – Nuostatai ). Nuostatų 4 straipsnyje nustatyta, kad teritorijų planavimas yra bendrasis ir specialusis. Bendrasis teritorijų planavimas nagrinėja, prognozuoja ir reguliuoja kraštotvarką Lietuvos Respublikos teritorijoje, savivaldybių ar jų grupių (regionų) teritorijose, taip pat miestuose ir kaimo gyvenvietėse. Specialusis teritorijų planavimas nagrinėja ir reguliuoja ūkio šakos ar infrastruktūros teritorinį plėtojimą, specialios paskirties teritorijų ar kraštovaizdžio kompleksų tvarkymą (žemėtvarką, miškotvarką, rekreacinių bei saugomų teritorijų tvarkymą, komunikacijų išdėstymą). Nuostatuose teritorijų planavimo dokumentai buvo skirstomi į valstybinės reikšmės (5.1. punktas), regioninės reikšmės (5.2. punktas) ir vietinės reikšmės (5.3. punktas) planus. Nors nuostatuose buvo numatyta teorinė galimybė (praktikoje realizuota nebuvo) rengti gana daug specialiųjų planų įvairiuose planavimo lygmenyse, tačiau buvo nustatytas aiškus bendrųjų planų hierarchinis prioritetas prieš specialiuosius. Nuostatų 9.2. punkte numatyta, kad Statybos ir urbanistikos ministerija pasirinktinai kontroliuoja, ar specialiojo bei savivaldybių rengiamo teritorinio planavimo dokumentai atitinka bendrojo teritorinio planavimo dokumentų ir Lietuvos Respublikos teritorijos tvarkymo generalinio plano nuostatas. Nagrinėjant planų hierarchija svarbus momentas buvo ir tas, kad valstybinės reikšmės teritorijų planavimo dokumentams buvo priskirti Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Neringos, Druskininkų ir Birštono miestų generaliniai planai (Nuostatų 5.1.4. punktas).
Žemės įstatymo pirmojoje redakcijoje nėra straipsnių ar jo dalių skirtų teritorijų planavimo dokumentams aprašyti. Tekste, atskiruose straipsniuose, minimi žemėtvarkos projektai ir specialios paskirties teritorijų planai, tačiau tik fragmentiškai, todėl galima teikti, kad įstatymo nuostatos į teritorijų planavimo reglamentavimą neįtakojo.
Panaši situacija ir pirmosiose Saugomų teritorijų bei Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymų redakcijose. Juose taip pat nėra konkrečių straipsnių skirtų teritorijų planavimo dokumentams aprašyti, o patys dokumentai minimi fragmentiškai (parkų teritorinio planavimo dokumentai, teritorinio planavimo dokumentai).
Išanalizavus buvusią teisinę bazę, galima teigti, kad Lietuvos Respublikos teritorinio planavimo laikinieji nuostatai, iki priimant Teritorijų planavimo įstatymą, buvo svarbiausias teritorijų planavimą reglamentuojantis dokumentas, kurio nuostatos neprieštaravo kitiems teritorijų planavimo procesą įtakojusiems įstatymams.
Teritorijų planavimo įstatymo pirmoji redakcija įsigaliojo nuo 1996 m. sausio 1d. Įstatyme specialusis planavimas apibrėžiamas kaip – planavimas vienos ar keleto veiklos sričių bei žemės naudmenų plėtros ir tvarkymo programoms, sąlygoms ir sprendiniams parengti (TPĮ 2 straipsnio 4) punktas). Įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad specialiojo planavimo dokumentai gali būti šie:
1) žemėtvarkos projektai ir schemos;
2) miškotvarkos projektai;
3) vandentvarkos projektai;
4) rezervatų bei draustinių planai;
5) nacionalinių ir regioninių parkų, draustinių schemos;
6) saugomų kraštovaizdžio objektų, gamtos ir nekilnojamųjų kultūros paminklų apsaugos projektai;
7) gamtinių, socialinių ir kitų išteklių naudojimo ir apsaugos, gamtinio karkaso schemos;
8) turizmo ir rekreacijos plėtojimo schemos ir projektai;
9) ryšių, energetikos, susisiekimo ir kitų infrastruktūros objektų išdėstymo ir sistemų plėtojimo schemos bei projektai;
10) kurortų, vandenviečių, aplinką teršiančių objektų sanitarinių apsaugos zonų projektai.
Šis sąrašas nėra baigtinis, nes palikta galimybė rengti ir kitus reikalingus specialiojo planavimo dokumentus(12 straipsnio 2 ir 3 dalys).
Šioje TPĮ redakcijoje specialiųjų planų statusas nėra iki galo aiškus, nes atskiruose straipsniuose pateikiamos skirtingos specialiųjų planų galiojimo nuostatos, kurios specialiųjų planų organizatorių buvo skirtingai interpretuojamos. TPĮ 12 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad specialiojo planavimo dokumentai gali būti bendrųjų ar detaliųjų planų sudėtinės dalys, taip pat juose gali būti apibrėžtos specialiosios sąlygos bendriesiems ir detaliesiems planams rengti. Šiuo atveju nėra aišku, ar kalbama apie jau parengtus ir patvirtintus specialiuosius planus, kurių sprendiniai integruojami į bendruosius ar detaliuosius planus ar šiuose planuose iš viso nenagrinėjamos specialiaisiais planais jau reglamentuotos sritys.
Visgi galima teigti, kad hierarchinis prioritetas (viršenybė) buvo numatytas bendriesiems planams. TPĮ 14 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad specialiojo planavimo dokumentų sprendiniai turi neprieštarauti galiojantiems bendriesiems planams, o to paties straipsnio 3 dalyje teigiama, kad specialiojo planavimo dokumentai neatstoja bendrojo plano ar detaliųjų planų.
Apibendrinant galima teigti, kad įstatymo nuostatos dėl specialiojo planavimo, nors ir gan neaiškios, tačiau duotuoju teritorijų planavimo laikotarpiu Lietuvos sąlygomis buvo priimtinos. Nors įstatyme buvo įteisintas bendrųjų planų rengimo privalomumas (7 straipsnio 1 dalis), tačiau šis procesas beveik nevyko, todėl dalį plėtros problemų buvo galima išspręsti per trumpesnį laiko tarpą rengiant specialiuosius planus.
Aktualios įstatymų įtakojančių ir reglamentuojančių teritorijų planavimą redakcijos
Šioje dalyje nagrinėsime aktualias įstatymų redakcijas, specialiojo planavimo nuostatų genezės prasme.
Nauja Žemės įstatymo redakcija įsigaliojo nuo 2004 m. vasario 21 d. Įstatyme specialiajam planavimui skirtas VII skyrius Žemėtvarka, taip pat straipsniai kituose skyriuose. Žemėtvarkos dokumentų sistemą (37 straipsnio 1 dalis) galima pavaizduoti grafiškai (4 paveikslas).
Iš schemos matome, kad sistemą sudaro 3 tipų žemėtvarkos dokumentai, kurių vienas dar skirstomas į 4 potipius. Viso Žemės įstatyme yra numatyta rengti šešis skirtingų tipų teritorijų planavimo dokumentus. Tai gan didelis skaičius dokumentų vienos srities veiklai planuoti, todėl būtina įvertinti numatytų planų rengimo reikmes.
Įstatymo 37 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad žemėtvarkos schemos rengiamos pagal kaimo gyvenamųjų vietovių žemės naudmenų tvarkymo bendrąsias gaires bei prioritetus. Galima teigti, kad tai politiką nustatantis dokumentas, todėl jo nuostatos pilnai gali būti atspindėtos savivaldybės teritorijos bendrajame plane. Tai patvirtina ir įstatymo 38 straipsnyje išvardinti galimi žemėtvarkos schemų sprendiniai (administracinių vienetų ribų ir miestų, kaip gyvenamųjų vietovių, ribų pakeitimai; kaimo gyvenamųjų vietovių ribų nustatymas; teritorijos zonavimas pagal ūkinės veiklos kryptis; gamtinio karkaso lokalizavimas; vietinės reikšmės kelių tinklo išdėstymas ir papildymas ir kt.).
Kaimo plėtros žemėtvarkos projektai rengiami įstatymo 39 straipsnyje nustatyta tvarka. Juose numatoma: kraštovaizdžio formavimo priemonės; žemės ūkio veiklai reikalingų ir numatomų statinių bei įrenginių išdėstymas; pagrindinių vidaus kelių, kurių reikia žemės ūkio veiklai, išdėstymas; melioracijos statinių statyba, rekonstrukcija ir remontas, žemės plotai, kuriuos tikslinga apsodinti mišku, ūkių žemėvaldų ribos ir kita. Numatomi plano sprendiniai pilnai gali būti numatyti kaimo teritorijos detaliajame plane. Šiandieninis kaimas, tai ne vien žemės ūkis, kuriame dirba tik apie 50 procentų kaimo gyventojų, bet ir rekreacija, smulkus bei vidutinis verslas. Be to, kaimo plėtros žemėtvarkos projekto organizatorius yra savivaldybės administracijos direktorius, planą tvirtintina irgi savivaldybės institucija, todėl nėra jokios objektyvios reikmės tai pačiai teritorijai rengti du beveik identiškus teritorijų planavimo dokumentus.
Žemės reformos žemėtvarkos projektai rengiami Žemės reformos įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka. Kadangi žemės reforma tebevyksta, šių specialiųjų planų nenagrinėsime, darydami prielaidą, kad jie dar būtini.
Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektai rengiami tais atvejais, kai Nekilnojamojo turto registre įregistruotus žemės sklypus reikia padalyti, atidalyti, sujungti, ar atlikti jų amalgamaciją, taip pat formuojant naujus žemės sklypus valstybinėje žemėje (37 straipsnio 6 dalis). Kadangi šių planų rengimo atvejų numatyta gana daug, juos vienareikšmiškai vertinti sunku. Atskirais atvejais, jei akivaizdžiai nėra viešo intereso, pertvarkant jau suformuotus žemės sklypus, vietoj teritorijų planavimo dokumentų galima rengti žemės sklypų ribų planus (ne teritorijų planavimo dokumentus). Teritorijų planavimo dokumentų rengimą gali įtakoti ir tai, ar pertvarkomuose sklypuose bus numatoma nauja statyba, ar ne. Galimi atvejai, kai vietoj specialiųjų planų bus privaloma rengti detaliuosius planus (TPĮ 22 straipsnis). Formuojant naujus žemės sklypus, teritorijų planavimo dokumentai reikalingi.
Žemės paėmimo visuomenės poreikiams atvejai numatyti Žemės įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje. Svarbi šio straipsnio nuostata yra ta, kad veikla, būtina visuomenės poreikiams tenkinti, turi būti numatyta patvirtintuose specialiuose ar detaliuose planuose, parengtuose Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka. Jei teritorijų planavimo dokumentas jau parengtas ir patvirtintas, nėra reikalo šį procesą dubliuoti. Jei reikia išspręsti techninius klausimus, susijusius su žemės paėmimu, tai galima padaryti ir be teritorijų planavimo dokumento. Žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektas prie teritorijų planavimo dokumentų neturi būti priskiriamas.
Žemės konsolidacijos projektų rengimo tikslai, straipsnio autoriaus nuomone, beveik tapatūs žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų tikslams. Šiuo atveju skiriasi tik planuojamos teritorijos dydis ir pertvarkomų sklypų naudotojų skaičius. Racionaliausia būtų rengti vieno tipo dokumentą, pvz. žemėvaldų projektą (planą), konkrečiai įvardinant planavimo tikslą (sklypų pertvarkymas, naujų sklypų formavimas, konsolidacija).
Apibendrinant Žemės įstatyme numatytą žemėtvarkos dokumentų sistemą galima teigti, kad numatytų rengti specialiųjų planų kiekis yra per didelis. Įvertinant tai, kad yra numatyta dalį reorganizuojamų apskričių funkcijų perduoti savivaldybėms, būtina optimizuoti ir egzistuojančią žemėtvarkos dokumentų sistemą. Siūloma specialiųjų planų schema pateikiama (5 paveikslas).
Siekdami įvertinti dokumentų rengimo reikmes, išnagrinėsime kiekvieną iš įstatyme numatytų specialiųjų planų tipą.
Saugomų teritorijų tinklų schemos – rengiamos saugomų teritorijų sistemos arba jos dalių plėtros bendrajai politikai nustatyti (28 straipsnio 2 dalies 1) punktas). Iš apibrėžties matyti, kad tokios schemos sprendiniais turėtų būti jau įsteigtos saugomos teritorijos, tai yra pažymima esama būklė. Šiuo atveju planavimas nevyksta, o pati schema yra ne teritorijų planavimo dokumentas, o elementarus žemėlapis, kuriame pateikta informacija apie saugomas teritorijas. Kadangi pats planavimas nevyksta, tai nėra jokio pagrindo ir atlikti privalomas planavimo procedūras. Šis specialiojo plano tipas negali būti priskirtas teritorijų planavimo dokumentams.
Gamtinio karkaso ir (ar) ekologinio tinklo formavimo schemos – rengiamos kraštovaizdžio ekologinio stabilumo ir biologinės įvairovės išsaugojimo bendrajai teritorinei sistemai nustatyti (28 straipsnio 2 dalies 2) punktas). Kadangi gamtinis karkasas, kaip urbanistinio karkaso atsvara ( vienas iš atraminių funkcinių karkasų) ir esminė funkcinė struktūra yra privalomai nagrinėjamas rengiant visų lygmenų bendruosius planus, papildomai rengti specialiojo planavimo dokumentą nėra būtina.
Ekologinės apsaugos zonų tinklų schemos – rengiamos regioninę svarbą turinčių ekologinės apsaugos (apsaugančių) teritorijų plėtrai reguliuoti (28 straipsnio 2 dalies 3) punktas). Ekologinės apsaugos zonos apibrėžiamos kaip teritorijos, kuriose nustatomi veiklos apribojimai norint apsaugoti gretimas teritorijas ar objektus, taip pat aplinką nuo galimo neigiamo poveikio (2 straipsnio 10 dalis). Ekologinės apsaugos zonos ir jų ribos nustatomos Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka parengtuose specialiuosiuose ir bendruosiuose planuose (18 straipsnio 5 dalis). Skaitant įstatymo tekstą reikia suprasti, kad pačios ekologinės apsaugos zonos nėra savarankiškas planavimo objektas, jos nustatomos kitos veiklos rūšį reglamentuojančiuose specialiuosiuose planuose ar bendruosiuose planuose, kas yra logiška. Tuomet ekologinės apsaugos zonų tinklų schemos bus tik žemėlapis (esama būklė), tad šio specialiojo plano tipo prie teritorijų planavimo dokumentų priskirti nėra pagrindo.
Saugomų teritorijų ir jų zonų ribų planai – rengiami steigiant naujus valstybinius rezervatus, valstybinius parkus, draustinius, biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijas arba keičiant jų ribas bei nustatant funkcinio prioriteto (konservacinio, rekreacinio, ekologinės apsaugos ir kt.) zonų ribas (28 straipsnio 2 dalies 4) punktas). Tai vienas iš realiai rengiamų specialiųjų planų tipų, tačiau, šiuo atveju būtina atkreipti dėmesį į tai, kad ribos ir zonos gali būti nustatytos tik įvertinus saugomų teritorijų tvarkymo planų (planavimo schemų) sprendinius, tai yra kitą tai pačiai teritorijai rengiamą specialųjį planą. Akivaizdu, kad, rengti saugomai teritorijai du planus, kurių sprendiniai vienas kitą tiesiogiai įtakoja, nėra racionalu. Be to, šie planai turi būti rengiami vienu metu, kas reiškia procedūrų, laiko ir lėšų sąnaudų dubliavimą. Šių planų rengimo siūloma atsisakyti, saugomų teritorijų ribas ir zonas nustatant saugomų teritorijų tvarkymo planuose.
Saugomų teritorijų tvarkymo planai (planavimo schemos) – rengiami saugomų teritorijų naudojimą ir apsaugą reguliuojančioms kraštovaizdžio tvarkymo zonoms bei jų reglamentams, gamtos ir kultūros paveldo teritorijų kompleksų ir objektų (vertybių) apsaugos ir tvarkymo kryptims bei priemonėms, taip pat kraštovaizdžio formavimo, rekreacinės infrastruktūros kūrimo bei kitoms tvarkymo priemonėms nustatyti (28 straipsnio 2 dalies 5) punktas). Šie specialieji planai yra parengti beveik visiems valstybiniams parkams, tad planavimo praktika yra pakankama, kad būtų galima įvertinti ne tik plano reikalingumą, kuris abejonių nekelia, bet ir dokumentų sprendinius. Straipsnio autoriaus nuomone šio tipo specialiųjų planų sprendiniai nėra suderinti su Saugomų teritorijų įstatyme nustatytais saugomų teritorijų steigimo tikslais (3 straipsnis), tai yra, reglamentuojamos veiklos sričių yra daugiau nei būtina specialiojo planavimo dokumentams (žiūrėti straipsnyje pateiktus specialiojo planavimo apibrėžimus). Kadangi saugoma teritorija yra savivaldybės teritorijos, kuriai rengiamas bendrasis planas, dalis, dažni interesų konfliktai nustatant teritorijos plėtros politiką. Šiuo atveju specialieji planai tvirtinami Vyriausybės tampa hierarchine prasme viršesni už bendruosius, kuriuos tvirtina savivaldybės tarybos. Tokia praktika nėra teisinga. Negali būti konkurencijos tarp skirtingų rūšių teritorijų planavimo dokumentų.
Saugomų teritorijų gamtotvarkos ir (ar) paveldotvarkos projektai – rengiami konkrečių tvarkymo priemonių sistemai saugomose teritorijose ar jų dalyse nustatyti (28 straipsnio 2 dalies 6) punktas). Kadangi teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai yra įgyvendinami ne tiesiogiai, o per kitos veiklos projektus (statybos, tiesybos, apželdinimo ir kt.), tikėtina, kad šis specialiojo plano tipas (šio specialiojo plano rengimo praktikos nėra) nėra teritorijų planavimo dokumentas.
Apibendrinant Saugomų teritorijų įstatyme numatytų rengti specialiųjų planų tipų analizę, galima teigti, kad esama sistema nėra racionali ir gali būti optimizuota. Įstatyme numatyti rengi 3 iš 6 saugomų teritorijų specialiųjų planų tipai iš esmės neturi teritorijų planavimo dokumentams būdingų požymių (juose fiksuojama arba esama padėtis, arba numatoma konkreti veikla teritorijų planavimo dokumentų sprendiniams įgyvendinti). Siūloma rengti tik vieną specialiojo planavimo dokumentą, pilnai galinti išspręsti numatytus planavimo tikslus (7 paveikslas).
Nauja Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo redakcija įsigaliojo nuo 2005 m. balandžio 19 d. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos ir teritorijų planavimui skirtas įstatymo 22 straipsnis Šio straipsnio 3 dalyje išskirti šie nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiųjų planų tipai (8 paveikslas).
Analogiškai, kaip ir saugomų teritorijų atveju, išnagrinėsime kiekvieną iš nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiųjų planų tipų.
Kultūros paveldo tinklų schemos – rengiamos kultūros paveldo objektų, jų teritorijų, apsaugos zonų, vietovių, jų apsaugos zonų sistemos arba jos dalių plėtros bendrajai politikai nustatyti (22 straipsnio 3 dalies 1) punktas). Iš apibrėžties matyti, kad tokios schemos sprendiniais turėtų būti (dokumento rengimo praktikos nėra) kultūros paveldo objektai jau įregistruoti kaip nekilnojamosios kultūros vertybės, su nustatytomis jųteritorijomis ir apsaugos zonomis, tai yra pažymima esama būklė, o pats planavimas nevyksta. Šios schemos yra tik informaciją (žemėlapis). Tam, kad tokį žemėlapį sudaryti, nėra reikalingos privalomosios planavimo procedūros, todėl šių schemų priskirti teritorijų planavimo dokumentams nėra pagrindo.
Kultūros paveldo teritorijų ir apsaugos zonų ribų planai – rengiami skelbiamų saugomais kultūros paveldo objektų ir steigiamų saugomomis vietovių teritorijų, apsaugos zonų riboms nustatyti (22 straipsnio 3 dalies 2) punktas). Tam, kad nustatyti kultūros paveldo teritorijų apsaugos zonas, būtina žinoti objekto paveldosaugos reikalavimus, tai yra turi būti parengti saugomų objektų paveldotvarkos projektai. Šie projektai rengiami paveldosaugos reikalavimams ir konkrečių tvarkymo priemonių sistemai kultūros paveldo objektuose, jų dalyse ir apsaugos zonose nustatyti ar pakeisti (22 straipsnio 3 dalies 5) punktas). Taip pat galimas atvejis, kai apsaugos zonų ribas bus galima nustatyti tik parengus saugomų vietovių ir apsaugos zonų tvarkymo planus (22 straipsnio 3 dalies 3) punktas). Šie planai rengiami saugomų vietovių, jų apsaugos zonų paveldosaugos reikalavimams nustatyti ar pakeisti. Tačiau saugomos vietovės (2 straipsnio 30 dalis) yra steigiamos Saugomų teritorijų įstatymo nustatyta tvarka, o tai reiškia, kad ir planuojamos jos turi būti Saugomų teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka.
Saugomų objektų ir vietovių žemėvaldų planai – rengiami žemės sklypams formuoti, istorinėms posesijoms įteisinti, pertvarkyti, paimti, konsoliduoti, taip pat naudojimo sąlygoms (tikslinei paskirčiai, apribojimams, servitutams ir pan.) nustatyti (22 straipsnio 3 dalies 4) punktas). Šių planų rengimo tikslas ir apibrėžtis analogiška Žemės įstatyme (2 straipsnio 29 dalis) numatytiems žemėvaldų projektams (planams). Jei šio tipo planai rengiami saugomai vietovei, tai jie turi būti rengiami vadovaujantis Saugomų teritorijų įstatymo nuostatomis.
Apibendrinant Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatyme numatytų rengti nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiųjų planų tipų nagrinėjimą galima teigti, kad numatyti specialiųjų planų tipai ir planavimo tikslai tikrai nėra optimaliausias variantas norimam tikslui pasiekti. Įstatymo nuostatose daug painiavos, numatytas rengti planų kiekis milžiniškas (kultūros vertybių registre yra įregistruota arti 12000 objektų), todėl šių planų rengimas praktiškai nevyksta. Daugeliu atveju šių planų neverta rengti ir todėl, kad paveldosaugos reikalavimus galima numatyti rengiant bendruosius ir detaliuosius teritorijų planavimo dokumentus ar saugomų teritorijų specialiuosius planus(urbanistiniai / architektūriniai draustiniai). Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiųjų planų rengimo siūloma atsisakyti (9 paveikslas).
Skyriaus apibendrinimas
Atlikus Žemės įstatymo, Saugomų teritorijų įstatymo ir Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatų dėl specialiojo planavimo dokumentų rengimo analizę galima konstatuoti, kad numatytų rengti specialiųjų planų kiekis nepagrįstai didelis, jų rengimo tikslai nėra iki galo aiškūs, o kai kurie iš numatytų rengti specialiųjų planų net neturi teritorijų planavimo dokumentams būdingų pažymių (sprendinių). Susidaro įspūdis, kad numatytų rengti planų skaičiumi buvo bandoma suteikti svarumo planuojamai sričiai, nekreipiant dėmesio į tai, kad teritorijų planavimas yra ne ūkio sektorius, bet efektyvus valstybės valdymo instrumentas. Juo kryptingai ir kompleksiškai organizuojama visų rūšių veikla planuojamoje teritorijoje. Planavimas negali vykti dėl planavimo, planų rengimo reikmė turi būti akivaizdi, o jų kiekis planuojamai teritorijai minimalus.
Aktuali Teritorijų planavimo įstatymo redakcija įsigaliojo nuo 2004 m. gegužės 1 d. Deja, šioje redakcijoje, atsižvelgiant į anksčiau priimtų Žemės ir Saugomų teritorijų įstatymų nuostatas, specialiųjų planų rengimo reikmė ir jų hierarchinis statusas yra nepagrįstai sureikšminti. Daugelių atveju specialieji planai tapo svarbesni už bendruosius planus tik todėl, kad juos tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, tuo tarpu kai savivaldybės teritorijos ar jos dalių (miestų ir miestelių) bendruosius planus tvirtina savivaldybės taryba. Straipsnio autoriaus nuomone, specialieji planai gali būti rengiami tik išskirtiniais atvejais, kai planuojamos veiklos neįmanoma reglamentuoti rengiant bendruosius ar detaliuosius planus, arba tais atvejais, kai valstybei būtina greitai ir efektyviai įgyvendinti jos strateginės svarbos tikslus.
Apibendrinat atliktą tyrimą galima teigti, kad teritorijų planavimo sistema palaipsniui prarado kompleksinio ir integruoto planavimo požymius, įsigali žinybinio, sektorinio planavimo tendencijos, planavimas tapo proceso, o ne reikmės įrankiu.
Išvados ir siūlymai
1. Planuojant teritorijas būtina taikyti integruoto teritorijų planavimo modelį, kai teritorijos tvarkymo ir naudojimo reglamentas nustatomas rengiant minimalų skaičių būtinų teritorijų planavimo dokumentų.
2. Ministerijos, įgyvendindamos sektorines politikas, turi daug aiškiau suprasti teritorijų planavimo strategiją, veiksmai turi būti koordinuoti, kad papildytų vieni kitus, o ne prieštarautų vieni kitiems.
3. Būtina peržiūrėti teritorijų planavimą reglamentuojančių ir įtakojančių įstatymų nuostatas, optimizuoti visą teritorijų planavimo sistemą ir atskirų teritorijų planavimo dokumentų rūšių rengimo procesą.
4. Rengti tik tuos specialiuosius planus, kurių sprendinių negalima numatyti bendruosiuose ar detaliuosiuose planuose, arba tais atvejais, kai valstybei būtina greitai ir efektyviai įgyvendinti jos strateginės svarbos tikslus.
5. Planų hierarchijos prasme suteikti prioritetą bendriesiems planams, o ne specialiesiems, nepriklausomai nuo juos tvirtinančios institucijos statuso.
6. Kompleksiškai peržiūrėti Teritorijų planavimo, Žemės, Saugomų teritorijų ir Nekilnojamojo kultūros paveldo įstatymų nuostatas reglamentuojančias specialiųjų planų rengimą, teikti pasiūlymus dėl šių įstatymų keitimo.
Gintautas Tiškus, Lietuvos architektų rūmų patarėjas, LR teismo ekspertas (teritorijų planavimo ekspertizei)
