Žmogus orkestras Leonardas Vaitys

Liepos 17 d. turėjome sveikinti Leonardą Raimundą Vaitį su 79 gimtadieniu, tačiau, netikėtai visiems, Leonardo neliko. Todėl šiandien tenka apsiriboti tik kukliu paminėjimu.

Praėjo labai nedaug laiko, todėl sunku būtų vertinti Leonardo veiklą visiškai objektyviai arba kalbėti apie jį itin betarpiškai, pasakojant nuotykius, kurių niekada netrūko architektų veikloje, ypatingai Nepriklausomybės pradžioje, laukiniais devyniasdešimtaisiais. Tačiau, nors ir trumpai, aptarti jo veiklą būtina. Bent jau tą, kurią teko stebėti ar prisidėti asmeniškai. 

Profesionali architektūrinė bendruomenė gerai pažinojo Leonardą. Tai buvo žmogus orkestras: Vilniaus Komunalinio ūkio projektavimo instituto vyriausiasis architektas, UAB „Forma“ kūrėjas ir direktorius, architektūros žurnalo „Archiforma“ steigėjas ir prezidentas, Lietuvos architektų sąjungos pirmininkas, Jurgio Algimanto Zavišos ir Gedimino Baravyko fondų valdytojas, parodų iniciatorius, tekstų autorius, svarbių visuomeninių pastatų, tokių, kaip Vilniaus tarptautinis oro uostas (arch. L. Vaitys, A. Alekna, G. Telksnys, R. Kučinskas, 1994 – 2007 m.) ir Lietuvos Respublikos ambasada (arch. L. Vaitys, S. Mikštas, R. Kučinskas, 2000 m.) bendraautorius. Ir dar daugelio, čia nepaminėtų veiklų, dalyvis.

Kol kas sunku išskirti kurią nors vieną iš šių veiklų. Visos jos susipina į sudėtingą, gana eklektišką ir, rodos, vienos aiškios žinutės neturintį vaizdą. Tarsi atspindėdamos paskutinės knygos „Eklektika“ (2014) pavadinimą, kurioje Leonardas surinko savo straipsnius, interviu, viešus pasisakymus ir tekstus, tiek spausdintus laikraščiuose ar žurnaluose, tiek ir niekur anksčiau neskelbtus. Tuo pat metu, šioje, rodos, visiškai chaotiškoje visumoje, galima įžvelgti ir labai aiškią ašį, aplink kurią sukosi visa vieša Leonardo veikla.

Ne, tai nebuvo projektavimas. Projektavo Leonardas greitai, ryškiai ir nekantriai, tolimesnį projekto vystymą ir detalizavimą patikėdamas bendraautoriams iš „Komprojekto“ ar „Formos“ bendradarbiams. Labiausiai jam patiko visuomeninė, organizacinė veikla ir ją lydėjęs didžiulis architekto profesinės svarbos supratimas.

Sunku spėlioti, iš kur kilo šis visuomeniškumas ar toks aiškus reikšmės supratimas. Leonardas retai dalindavosi savo įžvalgomis. Nebent tais retais atvejais, kai tolimoje kelionėje iš užsakovų tekdavo sėsti prie vairo ir klausytis šalia sėdinčio Leonardo pasakojimo. Galbūt tai atėjo iš tėvo Jono Vaičio, kuris buvo žinomas tapytojas bei Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės mokyklos direktorius. Gal būt tai liko iš doktorantūros studijų, kuriose Leonardas bandė jėgas jaunystėje. Galbūt tai atėjo iš laikotarpio, kuomet teko išbandyti laidos vedėjo kėdę Lietuvos valstybinėje televizijoje.

Visa tai vystėsi nedideliais žingsniais. Iš pradžių – pasisakymais ir kritiniais straipsniais, tada – redakcijos vedamaisiais žurnale „Archiforma“, vėliau – inicijuotais stambesniais leidiniais, knygomis, apžvelgiančiomis atskirų kolegų ar bendraautorių kūrybą, dar vėliau – nuolatiniais fondų renginiais ir garsiosiomis „Zavišinėmis“ Nidoje, kurių kolegos laukdavo tarsi Šv. Kalėdų. O labiausiai apibendrinančia šios veiklos forma, mano galva, tapo 2010 metais kuruota paroda „Našlaičiai“ Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje. Joje galutinai įsitvirtino Leonardo populiarintas „našlaičių“ apibrėžimas, kurį jis taikė savo kartos architektams – Gediminui Baravykui, Algimantui Aleknai, Žvaigždrui Drėmai, Gintautui Likšai, Gyčiui Ramuniui, Sauliui Šarkinui, Henrikui Šilgaliui, Gintautui Telksniui.

Parodoje buvo eksponuojami iš įvairių įstaigų, šeimų bei artimųjų archyvų surinkti originalūs maketai, ranka atlikti brėžiniai ir eskizai. Kiekvienas jų bylojo ne tik apie kažkokį objektą ar konkursinį projektą, bet ir labai daug pasakė apie patį architektą. Tai buvo pailgi, itin elegantiški ir skaidrūs Sauliaus brėžiniai, smulkūs tarsi miniatiūros Henriko eskizai, didžiulės, gaivališkos, mišria technika atliktos Gintauto L. kalkės, profesionalią piešėjo ranką išduodančios Algimanto perspektyvos, itin negausūs Gedimino eskizai, konstruktyvistiniai Gintauto T. pamąstymai ir dar daugelis kitų darbų.

NDG vykusios parodos „Našlaičiai“ katalogui L. Vaitys parašė įžanginį žodį. Jame trumpais, trūkčiojančiais štrichais pabandė apibūdinti vienos pokario kartos architektų likimą. Leonardas ir pats tapatinosi su šia architektų karta, o kolegų kūrybos apibūdinimą (greičiausiai) taikė ir sau pačiam: „P. S. ekspozicija sumanyta ne kaip „našlaičių“ kūrybos ataskaita, o, greičiau, kaip paslaptingas idėjinių paieškų proceso atskleidimas eskizuose, piešiniuose, brėžiniuose. Suprantama, parodoje pristatomi architektai buvo ne vieno kirpimo. Ne visi buvo „individualistai“, kai kurie dirbo „komandose“, kur egzistavo tam tikras darbų pasidalijimas. Dar kitus jau buvo pagavęs baisusis kompiuterizacijos virusas, tačiau visi jie buvo maksimalistai, dėl to – Našlaičiai, dėl to – Meistrai.“ 

Doc. Romualdas Kučinskas, UAB „Forma“ architektas nuo 1993 m. iki 2011 m.