Šiandien Vilniaus rotušėje garbingi sostinės apdovanojimai – Šv. Kristoforo statulėlės – tradiciškai bus įteikti dešimčiai įvairiose srityse pasižymėjusių vilniečių.
Tradiciškai apdovanojami asmenys, nusipelnę Vilniui meno, mokslo, medicinos, verslo, kultūros, sporto srityse, taip pat už bendruomenės telkimą, suteiktą paramą.
Šiemet šv. Kristoforo statulėlė „Už architektūrinio paveldo metraščius“ bus įteikta ir architektui Arūnui Eduardui Paslaičiui.
Arūnas Eduardas Paslaitis gimė pedagogų šeimoje 1942 10 17, Tryškiuose. Nuo 1960 studijavo Kauno Politechnikos Institute. 1966 dirbo Akmenės rajono architektu. 1968 pradėjo dirbti Vilniuje, Miestų Statybos Projektavomo Institute, architektu. Po keturių metų tapo grupės vadovu. Nuo 1992 dirba UAB “ Jungtinės Architektų Dirbtuvės” projektų vadovu ir “A. E. Paslaičio projektavimo biuro” vadovu.
Peržvelgus A. E. Paslaičio kūrybą, matome, kad planuodamas viešąsias erdves, projektuodamas visuomeninius, komercinius pastatus, išanalizuoja visas aplinkines įtakas, naujų ir esamų statinių kontekstą. Tai ne tik urbanistinė aplinka, sklypo vieta, pėsčiųjų srautai ar patogus funkcijų išdėstymas. Jis intuityviai pajaučia bendrą kontekstą, kurio dažniausiai net neįmanoma įvardinti, bet kuris yra lemiamas, sprendžiant erdvės kūrimo problemas.
Arūnas Eduardas Paslaptis ženkliai prisidėjo prie Vilniaus architektūrinio veido tobulinimo. Architekto projektai nepamėgdžioja foninio urbanistinio konteksto, o jį pratęsia ir papildo, jie išsiskiria miesto audinyje. Kaip pavyzdį būtų galima paminėti Lietuvos Respublikos Seimo viešbutį Gedimino prospekte, Lietuvių kalbos institutą, projektuojamus pastatus – Muitinės administracinį bei Finansų ministerijos pastatus. Bendradarbiavimas su kitomis dailės šakomis A. E. Paslaičio architektūrai leidžia “kalbėti” didelėje miesto erdvėje ir ji tampa matoma bei pastebima. Jo kūriniai manevruoja ir prisitaiko, neprarasdami savo identiteto, jaučiamas profesionalus formos generavimas ir supratimas, užaugęs kartu su architektu.
Kita problema, kuri reikšminga A. E. Paslaičiui, tai išorinio paviršiaus faktūra bei piešinys. Proporcijų mėgstantis ieškoti architektas savo pastatuose sukuria tobulą harmoniją. Jo sukurtų fasadų struktūros pasidengia savotišku piešiniu, kurį didžia dauguma lemia pomėgis piešti, vertinti palikimą, stebėti gamtą.
Jo domėjimasis architektūros istorija, šiuolaikine architektūra, jos analize, iš kurių kyla architekto kuriamų šiuolaikinių pastatų formos, pasižyminti elegantiškumu ir paprastumu. Visa tai galima matyti pastatytuose pastatuose, projektuose: Lietuvos invalidų reabilitacijos centre, Vilniaus miesto savivaldybės pastate, Rygos ir Saltoniškių gatvėse pastatytuose pastatuose, kuriuose jaučiamos išlaikytos proporcijos, architektūrinių detalių bei spalvinių sprendimų visuma.
Neapsiribojantis tik kelių pastatų tipais, jis išbandė save projektuodamas poilsines, prekybos centrus, sanatorijas, daugiabučius, bankus, administracinius pastatus, individualius namus bei aikštes.
A. E. Paslaičio sprendimai susieja eksterjerą, interjerą, įvairias funkcijas bei aplinką. Jis su užsidegimu tiria jų sąveikas, taip atrasdamas naujus projektavimo modelius bei kelius. Ieškodamas naujų strategijų ir šiuolaikiškumo, nepamiršta ir to, kas jau buvo sukurta.
A. E. Paslaitis – kūryba visur ir visada: prie architektūrinių projektų darbe, prie piešinių dvarų griuvėsiuose, prie akvarelės gamtoje, ar kopose prie jūros.
A. E. Paslaitis nuo 1970 pradėjo keliauti ir piešti liaudies architektūrą, dvarus bei bažnyčias, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės objektus Lietuvoje, Baltarusijoje, Kaliningrado srityje. Piešiniuose ir akvarelėse įamžinti ne tik Lietuvos paveldo objektai, bet ir kelionės, gamta. Lietuvos Nacionaliniam Muziejui perduota apie 600 piešinių ir apie 4000 foto negatyvų.
Nuo 1974 jis yra Lietuvos architektų sąjungos narys, pastoviai renkamas į architektūros ir urbanistikos ekspertų tarybą.
