Šių metų sausio 5 dieną, eidamas 85-uosius metus į amžinybę iškeliavo Architektūros riteris Alfredas Paulauskas.
Urna su architekto Alfredo Paulausko palaikais bus išstatyta atsisveikinimui nuo sausio 8 d. nuo 10.00 Juozapavičiaus pr. 1, Kaune esančiuose laidojimo namuose.
Laidotuvės – sausio 9 dieną, trečiadienį, 13.00 Petrašiūnų kapinėse Kaune.
Alfredas Paulauskas (1928 – 2013)
Šių metų sausio 5 dieną, eidamas 85-uosius metus į amžinybę iškeliavo Architektūros riteris Alfredas Paulauskas. Iškilus ir talentingas architektas likimo buvo apdovanotas plačia kūrybine veikla ir ilgaamžiškumu. Alfredo Paulausko kūryba buvo novatoriška, darbai ir sukurti projektai pasižymėjo šiuolaikiškumu, demokratiškumu, architektūrinės harmonijos siekiu.
A.Paulauskas gimė Kaune. 1952 m. baigęs Kauno politechnikos instituto architektūros fakultetą (iki 1950 m. Kauno universitetas) dirbo Vilniuje, po to – Kaune. Jo kūrybinė energija, darbštumas ir veiklumas atsiskleidė tapus jam vyriausiuoju Palangos architektu. Ir šiandien kolegos prisimena A.Paulauską kaip vieną geriausių ir rūpestingiausių šito miesto architektų. Pokario metais Palanga nė iš tolo nepriminė dabartinės – bemaž sugriautas tiltas, medinėmis tvoromis aptvertos gatvės. Jam vadovaujant buvo nutiestos naujos gatvės, sutvarkyti parko takai ir jų apšvietimas, įrengti skverai su skulptūromis „Jūratė ir Kastytis“, „Eglė – žalčių karalienė“ (skulpt. R.Antinis). Esminiai Palangos architektūros ir urbanistikos pasikeitimai žavėjo visus Palangos svečius bei tapo pavyzdžiu kitų miestų architektams.
Kita didžiulė Alfredo Paulausko kūrybinė sėkmė 1965-1968 m. dirbant vyriausiuoju architektu tuometiniame Kauno Komprojekte – pagrindinės Kauno gatvės – Laisvės alėjos pavertimas pėsčiųjų bulvaru kauniečiams ir miesto svečiams (kartu su arch. Vanda Paleckiene). Kai visoje Europoje vyko sąjūdis už urbanistinių erdvių sugrąžinimą žmogui, populiarėjo lauko kavinės, mažosios architektūros formos, 1982-aisiais Kaune buvo sukurta viena svarbiausių miesto visuomeninio gyvenimo arterijų, suteikusių miestui vakarietišką charakterį. Ši didžiausia Lietuvoje pėsčiųjų alėja žmonėms tarnauja iki šiol lyg šviesus velionio atminimas.
Vienas savičiausių A.Paulausko kūrinių – veržlios išraiškingos plastikos Ritualinių paslaugų rūmai Kaune buvo antras tokio tipo objektas Lietuvoje, sukurtas kartu su skulptūrine kompozicija „Liūdesys“ bei mažosios architektūros formomis. Kūrybinės veiklos laikotarpiu parengta 98 visuomeninės, kultūrinės paskirties pastatų, individualių gyvenamųjų namų, teritorijų planavimo ir aplinkos tvarkymo projektų. Žymesni architektūros objektai – Nidos poilsio namai ir prieplauka (1964 m.), viešbutis „Nevėžis“ (Panevėžys, 1972 m.), Kauno rajono vykdomasis komitetas (1973 m.), restoranas „Žilvinas“ Joniškyje (1975 m.), statybininkų valgykla Kaune (1977 m.), bandomojo miškų įmonių susivienijimo pastatai Kazlų Rūdoje (1979-1992 m.), kultūros namai Trakuose (1984 m.), universalinė parduotuvė Kaune (1985 m.), kultūros namai Šilalėje (1994 m.), Truskavos bažnyčia Kėdainių rajone (1998 m.), prekybos salonas „Ginalas“ Kazlų Rūdoje (2004 m.).
Už kūrybos nuopelnus Alfredas Paulauskas buvo apdovanotas TSRS Ministrų tarybos premija, 1988 m. – suteiktas nusipelniusio architekto vardas, 1998 m. – Architektūros Riterio ordinas. 2005 m. – už prekybos saloną Kazlų Rūdoje apdovanotas diplomu „Už architektūros nuoseklumą“ Kauno architektų sąjungos organizuojamoje „Geriausio metų projekto“ parodoje.
2009 m. – „Už gyvenimo nuopelnus rekreacinės architektūros srityje“ jam suteiktas A.Zavišos paramos ir labdaros fondo apdovanojimas.
Šalia architektūrinės kūrybos A.Paulauskas aktyviai dalyvavo ir visuomeninėje veikloje. Aštuonerius metus dirbo Architektų sąjungos Kauno skyriaus pirmininku, buvo ilgametis architektūrinės ir dailės tarybos narys. Visuomeniniais pagrindais projektavo Kazlų Rūdos miškininkų administracinius, kultūrinius ir gamybinės paskirties pastatus, ruošė gyvenvietės išplanavimo ir aplinkos tvarkymo projektus. Jausdamas polinkį į dailę, jis intensyviai dirbo ir šioje srityje kurdamas skulptūras, liedamas akvareles, piešdamas. Pastaruosius dvejus metus silpstant sveikatai Alfredas Paulauskas išliko toks pat kūrybingas, tik sumanymai popieriuje liejosi jau ne architektūriniais projektais, bet būsimų paveikslų eskizais.
Buvę kolegos ir bendradarbiai prisimena Alfredą kaip aukštos vidinės kultūros žmogų, tolerantišką vadovą ir architektą, visada pasiruošusį patarti. Kartais ir pakritikuodavęs, tačiau subtiliai. Pasak amžininkų, jo draugijoje buvo privalu elgtis džentelmeniškai, nes jis pats visada buvo pasitempęs, įspūdingo stoto, reprezentacinės išvaizdos. A.Paulausko architektūrinis mąstymas buvo racionalus ir aiškus, kūrybos procese disciplinuotai išgryninantis sumanymą iki paprasčiausio varianto, paliekant vien tik tai, kas svarbiausia. Architekto credo buvo trumpas – neprarasti saiko. Jeigu architektūroje yra saikingumas, man tai – didžiausias įvertinimas, – teigė Kūrėjas. Žmogus nugyveno ilgą ir prasmingą gyvenimą. A. Paulausko architektūros darbai, visuomeninė veikla, jo asmenybės inteligencija ir subtilumas ilgai neišblės iš mūsų atminties.
