Lietuvos architektų sąjunga kreipėsi į LR Vyriausybę, išreikšdama nerimą dėl įsisenėjusių ir gilėjančių nekilnojamo kultūros paveldo apsaugos srities problemų. LR Vyriausybei LAS pirmininko G.Blažiūno vardu išsiųstas toks raštas:
DĖL NEKILNOJAMO KULTŪROS PAVELDO
Lietuvos architektų sąjunga laiko savo pareiga ir atsakomybe atkreipti visuomenės ir valdžios institucijų dėmesį į akivaizdžiai blogėjančią padėtį Lietuvos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos sistemoje. Valstybinė paveldosaugos sistema nepajėgia suformuoti aiškios, visiems suprantamos paveldo apsaugos politikos. Tokią krizinę situaciją paveldosaugoje sukūrė:
1. Nesisteminis biurokratizuotas teisinis paveldosaugos reglamentavimas. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo versija, įsigaliojusi 2005 m., sujaukė prieš tai buvusią sistemą, įskaitant esmines paveldosaugos darbų sampratas – įvedė neadekvačią paveldo, kaip vertingųjų savybių apsaugos sampratą, suskaldė paveldo tvarkybos darbus į tvarkomuosius ir statybinius, sukūrė dvigubų leidimų sistemą. Sukurta sudėtinga ir ilgai trunkanti paveldo objektų apskaitos, skelbimo saugomais procedūra. Galimybė realizuoti tam tikrų objektų apsaugą numatyta tik atlikus specialiojo planavimo procedūras, taip suformuotas didelis šiuo metu ribotų finansinių ir žmoniškųjų resursų poreikis ir sudaromos sąlygos paveldosaugos biurokratizavimui ir korupcijai. Tokiu būdu dėl biurokratizuotų ir pernelyg formalizuotų procedūrų bei už kultūros paveldą atsakingų institucijų neveiklumo daugelio unikalių vertybių apsauga iki šiol nėra galutinai įteisinta, nenustatytos svarbiausios vertingosios savybės bei tvarkybos prioritetai. Iki šiol nėra veiksmingos visų nekilnojamųjų kultūros vertybių registro objektų internetinės paieškos sistemos. Paini ir netobula Paveldo tvarkybos reglamentų – PTR sistema, neturinti sąsajų ir hierarchinio ryšio su statybos techniniais reglamentais – STR. Rengiant tvarkybos darbų dokumentaciją reikia įdėti vienodai pastangų tiek valstybinės reikšmės, tiek ir smulkiems vietinės reikšmės objektams. Formali daugiapakopė specialistų atestacija, jų kvalifikacijos kėlimo nebuvimas sukuria akivaizdų atestuotų, o svarbiausia, kvalifikuotus sprendimus priimti sugebančių specialistų trūkumą.
2. Aiškios paveldo apsaugos strategijos nebuvimas. Iki šiol nesuformuoti paveldosaugos prioritetai, saugomi objektai nediferencijuojami pagal svarbą, ta pati projektavimo ir procedūrų sistema taikoma visiems be išimties objektams, jų nediferencijuojant. Nesugebama tinkamai organizuoti vietovių apsaugos. Dalis urbanistinių darinių saugomi kaip pavieniai objektai, taikant apsaugai viešo pažinimo ir naudojimo sąvoką.
3. Atsakingo valdymo stoka. Nesuprantamas ir neduodantis reikiamo rezultato funkcijų ir atsakomybės pasidalinimas tarp Valstybinės kultūros paveldo komisijos, Kultūros ministerijos Saugomų teritorijų ir paveldo apsaugos skyriaus bei Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos. Įsigalėjęs reiškinys – priimtų sprendimų, įvykdytų projektų, parengtų dokumentų kritika, problemų delegavimas kitam, neieškant realių sprendimų, kad šalies kultūros paveldas būtų tinkamai tausojamas ir naudojamas. Biurokratinės procedūros užgožia dalykinius svarstymus ir siekiamybę kuo kokybiškiau atlikti konkrečius paveldosaugos darbus. Gauti leidimui dažnai sugaištama keleriopai daugiau laiko, negu pačiam darbui atlikti. Teisinė bazė yra tokia paini ir sudėtinga, kad valstybės tarnautojas (dažniausiai neturintis praktinės patirties ir tikslo realiai išsaugoti kultūros paveldo objektą), manipuliuodamas įvairiausiais įstatymų ir poįstatyminių aktų punktais, bet kurį atvejį gali pakreipti tiek į vieną, tiek į kitą pusę. Nėra už paveldosaugą atsakingų valstybės tarnautojų specializacijos, o visi sprendžia apie viską. Nėra specialistų, kurie nuolat tobulintųsi ir gerai išmanytų tą sritį, už kurią atsako. Tai pasakytina apie urbanistiką, dvarų paveldą, parkus, architektūrinių objektų restauravimą ir t.t
Institucijos, atsakingos už kultūros paveldo apsaugą, nevykdo sisteminių klaidų analizės, neinicijuoja įstatyminės bazės pakeitimų, o paprasčiausiai kratosi savo atsakomybės, deleguodami ją žemiausioms grandims – projektuotojams bei derinantiems projektus valdininkams – atestuotiems specialistams. Šios grandys privalomai laikosi painių ir netobulų, tarpusavyje dažnai nesuderintų ar net vienas kitam prieštaraujančių įstatymų bei poįstatyminių teisės aktų, teritorijų planavimo dokumentų, įvairių reglamentų nuostatų, iš esmės veikia tokioje teisinėje aplinkoje, kurioje apskritai neįmanomi visiems teisės aktams, galiojantiems teritorijų planavimo dokumentams ir reglamentams neprieštaraujantys sprendimai. Vietoje esminės skaidrumą paveldosaugoje užtikrinančios esminės teisinio reglamentavimo reformos, projektuojančių ir projektus derinančių specialistų kvalifikacijos kėlimo, vykdomos savotiškos institucijų veiklą reklamuojančios viešųjų ryšių akcijos – specialistų baudimas, atimant kvalifikacijos atestatus arba skiriant nuobaudas valdininkams. Tuo pačiu žlugdomi bet kokie realūs nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos darbai, stabdomos ir taip nepakankamos privačios investicijos į paveldą. Užtęsiami projektų rengimo, derinimo bei vykdymo darbai, prarandamos užsienio investicijos ir tarptautinių fondų parama.
4. Toliau silpninama paveldo tyrėjų grandis. Nesukuriant tinkamai organizuotos kompensavimo už atliktus nekilnojamojo kultūros paveldo tyrimo darbus sistemos, paliekant tyrėjus vien tik rinkos reguliavimui, sunku tikėtis, jog neprivalomi, netinkamai apmokami tyrimai liks patrauklūs kaip veiklos rūšis. Po keleto metų, tinkamai neorganizuojant, papildomai nefinansuojant, nedotuojant šios srities specialistų rengimo ir jų kvalifikacijos kėlimo, Lietuva nebeturės reikiamo kiekio kompetetingų šios srities specialistų. Galima manyti, jog valstybinės institucijos kryptingai vykdo šios srities žlugdymo darbus ir taip sudaro išskirtines sąlygas užsienio specialistams, skatinamiems ir palaikomiems savo valstybių.
Deja, paveldosauga tampa vis palankesne dirva politinėms spekuliacijoms. Netobula, net ir specialistams sunkiai suvokiama, nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos sistema nuolat traukia politinių populistų dėmesį kaip puikus laukas kritikuoti ir siekti netikro populiarumo. Atkreipiame dėmesį į tai, jog nekilnojamasis kultūros paveldas reikalauja nuolatinio, nepertraukiamo ir nepolitizuoto dėmesio, realizuojamo ne vienkartinėmis populistinėmis akcijomis, bet pastovaus darbo, pradedant įstatyminės bazės tobulinimu, specialistų rengimu, jų kvalifikacijos kėlimu, projektavimo sistemos skaidrumu, jos paprastinimu, tvarkybos darbų, ypač tyrimo, organizavimu ir sąžiningo kompensavimo už šiuos darbų mechanizmo sukūrimu. Tik tai garantuos mūsų paveldo išsaugojimą.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė pritarė teritorijų planavimo įstatymo koncepcijai, numatančiai esminę teritorijų planavimo sistemos reformą užtikrinant rengiamų ir tvirtinamų dokumentų teisinių pasekmių aiškumą, kompleksinių, skirtingas veiklos rūšis (tarp jų ir gamtos ir kultūros paveldo objektų apsaugą) integruojančių teritorijų planavimo dokumentų prioritetą. Ši teritorijų planavimo sistemos reforma sudaro palankias sąlygas ir taip pat paveldosaugą reglamentuojančių teisės aktų peržiūrėjimui.
Lietuvos architektų sąjunga siūlo savo specialistų profesionalų paramą rengiant aukščiau išvardintus būtinus dokumentus, įstatymus ir poįstatyminius aktus. Taip pat siūlome atgaivinti profesionalių profiliuotų ekspertų tarybų veiklą, kurių egzistavimas praeityje žymiai pagerindavo projektų kokybę ir padėdavo išvengti rimtų klaidų.
