Objekto / projekto pavadinimas: Kraiginio stogo baldai (VDA dizaino magistro studijų baigiamasis darbas)
Objekto adresas: Užupio 2d., Vilnius, Lietuva. Objektas gali keisti vietą
Autorė: Ainė Bunikytė; www.aine.lt; aine@aine.lt
Data (realizacija): 2012 06 07
Fotografas: Kernius Pauliukonis
LT:
Paserviruotas dizainerės A. Bunikytės stalas ant kraiginio stogo kviečia kavos puodelio ar pokalbio virš Senamiesčio stogų ir žada romantišką nuotykį. Jo funkcija – dovanoti viziją, kvietimas aptikti “savo” erdvę, pasinerti į autorės svajonę, mintimis pakylant aukščiau.
Meninio dizaino projektas – para-funkcionalus kvietimas – tris metus trukusio tyrimo apie funkcijos paradoksus dizaino objektuose ir projektuojamose erdvėse rezultatas. Nors baldai kurti nelogine seka ir paradokso principu, jie vistiek kviečia, kelia žavesį, norą. Paradoksalu tai, kad stalas ir kėdutės būtų beveik funkcionalūs, jei nebūtų nepasiekiami. Para-funkcionaliu tampa ir stogas, nes čia jis įgauna grindų funkciją.
Paneigdami tradicinę praktiką, baldai balansuoja tarp gražios vizijos, romantiško nuotykio ir įgyvendinimo realybės.
Šie vizionieriški baldai specialiai kurti Vilniaus Senamiesčio stogams, kurių daugelis yra šlaitiniai. Kėdutės ir paserviruotas stalas gali tapti įdomia pradžia ir prielaida tokių stogų kultūrai formuotis. Tai – naujos koncepcijos viešajai erdvei pasiūlymas.
EN:
Ainė’s Bunikytė’s work is a table served on a ridged roof, it calls for a sip of tea over the oldtown while promissing a romantic adventure. The cause of this object – to present vision, an offer to find a personal space, to dive deep into the dream envisioned by the author, to rise higher.
Art design project – para-fuctional invitation – is a result of three year research based on function paradoxes within design objects and designed spaces. Although the furniture is designed in a non-logical sequence and by paradox principle, they invite, enhance charm and wish. It’s a paradox that the table and the chairs would be almost functional if they weren’t unreachable. A roof also becomes para-functional since it gains a new function – it becomes a floor.
By defying conventional practice the furniture is balancing between the imaginary and the real.
This visionary furniture is created for Vilnius Oldtown roofs, most of which are pitched. The chairs and the served table may become an interesting start and a suggestion to form such roof culture. This is a proposal for a new conception of public space.
