Puslapį remia

LAS partneriai

Poezijos parkas, Marijampolė. Meno kūrėjų organizacijų asociacijos apdovanojimas 2012. L&G projektai. Arch. G.Vieversys, A.Byčenkovas, T.Eidukevičius; kartu su R.Marcinkevičiene, A.Marcinkevičiumi
Rekreacinis kompleksas “Svencelė”. 1/5 METRO. “Andrė Baldi” ir “Aketuri architektai”, arch. A. Baldišiūtė, M. Rekevičienė, I. Uogintas, L. Rekevičius, A. Neniškis
Individualus namas Braškių gatvėje, Kaune. 1/5 METRO. “G.Natkevičius ir partneriai”, arch. G. Natkevičius, M. Mickevičius
Mokykla Balsiuose, Vilniuje. 1/5 METRO. “a.s.a. Sigito Kuncevičiaus projektavimo firma”, arch. S. Kuncevičius, M. Dagys, L. Kuncevičienė, Ž. Gudelis, V. Jurgaitienė, A. Kuncevičiūtė
Vilniaus universiteto biblioteka (MKIC). 1/5 METRO. “Paleko ARCH studija”, arch. R.Palekas, B.Puzonas, A.Palekienė, P.Išora, M.Šiupšinskas, M.Zemlickaitė, L.Sužiedelytė, A..Barzda, J.Garšvaitė, V.Bavarskis
<p>
<b>Zaraso ežero apžvalgos ratas Zarasuose</b>. Tarptautinio konkurso "Europos viešoji erdvė 2012" finalininkas. 1/5 METRO. Arch. Š.Kiaunės studija<br />
</p>

Biblioteka: įkvėpimo ir bendravimo namai (12)

Šiandieninė Lietuvos architektūra pastatų-ženklų ne itin turtinga. XIV-XVIII a. Vilnius išsipuošė bažnyčių bokštais ir didikų rezidencijomis, vėliau jo pagrindinėse gatvėse nedviprasmišką žinią apie valdančias jėgas impozantiškų visuomeninių pastatų pavidalu paliko carizmo ir sovietmečio laikotarpiai, o šiuolaikiniai viešieji pastatai dažniausiai yra gerokai kuklesni – savo architektūrine kalba, apimtimis ir apskritai bendru kiekiu.

Vieni naujausių ideologinių tendencijų pasekėjų teigia, jog vertybės architektūroje pakito ir pastatai-ženklai yra atgyvena. Tačiau paprastumas, tvarumas ir funkcionalumas patys savaime nėra priešprieša įspūdingai, įkvepiančiai architektūrai. Bene ryškiausiai tai atspindi naujoji Vilniaus Universiteto biblioteka („R.Paleko ARCH studija“). Pastatas yra ir išraiškingas Universiteto ženklas, ir svetinga, atvira erdvė bendravimui, ir efektyvi informacijos surinkimo, saugojimo ir sklaidos mašina.

Biblioteka, iškilusi universitetiniame miestelyje žaliame Vilniaus pakraštyje, yra pirmasis „Saulėtekio slėnio“ – savotiško universitetų, mokslinių tyrimų įstaigų, verslo inkubatorių ir konsultavimo biurų konglomerato - pastatas. Pagrindinio Universiteto miestelio pėsčiųjų tako ir naujos gatvės sankryžoje suprojektuota biblioteka ateityje taps didesnės urbanistinės kompozicijos dalis: aplink naują pagrindinę aikštę tako gale susiburs Jungtinis gyvybės mokslų centras, Nacionalinis fizinių ir technologijos mokslų centras.

Ekspresyvi trijų šviesiu akmeniu apdailintų tūrių, netaisyklingų siluetų, pasvirusių plokštumų kompozicija, pamažu iškylanti prieš akis artėjant pėsčiųjų taku, kontrastuoja su stačiakampiais, tvarkingai statmenai ar lygiagrečiai takui išdėstytais senųjų fakultetų pastatais savo išraiška ir emociniu krūviu, tačiau ne nustelbiančiu masteliu.

Norėdami sukurti tik bibliotekai skirtą lauko erdvę, architektai pastatą į būsimą technologijų parko aikštę atsuko nugara, o jo pagrindinį įėjimą - į pėsčiųjų taką, ties kuriuo suprojektavo pagrindinę bibliotekos aikštę. Į ją orientuoti keraminėmis plokštėmis dengti fasadai suraižyti tik siauromis horizontaliomis langų juostomis, atsisakius bet kokių nebūtinų detalių. Iš aikštės pusės monumentali kompozicija įgauna kitokį, atvirą ir lengvą charakterį apėjus pastatą aplink – į pušyno žalumą biblioteka atsiveria skaidriomis įstiklintomis plokštumomis.

Emocinės atmosferos kaita, artėjant prie bibliotekos ir judant joje, sukurta kruopščiai apgalvota skirtingų erdvių seka.  Jau įžengęs į pagrindinę bibliotekos aikštę, lankytojas atsiduria aiškiai artikuliuotoje bibliotekos zonoje. Pėsčiųjų tako atžvilgiu šiek tiek įdubusios aikštės perimetras dar stipriau pabrėžtas amfiteatriniais laiptais. Nors šaltuoju metų laiku vientisa pilko betono pluta dengta aikštė atrodo ne itin svetinga, atšilus ją turėtų pripildyti žmonės, renginiai, meno instaliacijos ir kavinės staliukai.

Tris bibliotekos tūrius jungiančio centrinio holo, kaip tarpinės erdvė tarp lauko ir vidaus, atmosfera sukurta grindims panaudojus tą pačią, kaip ir aikštės, dangą, ir suprojektavus stiklinį stogą, dosniai liejantį šviesą vidun pro dinamišką palubėje kabančių šviestuvų bei sijų ažūrą.

Visos pirmojo aukšto patalpos – konferencijų salė, kavinė, knygynas, spaudos skaitykla – persilieja viena į kitą, sukurdamos gyvą įvairių nuotaikų, garsų ir tempo mozaiką.

Kiti aukštai skirti susikaupimui ir darbui. Didžiulės atviros erdvės sudalintos baldais - knygų lentynomis ir stalais. Atriumas ties įstiklinta siena kiekvienam skaitytojui atveria raminantį vaizdą į lauke siūbuojančias pušis. Tie, kuriems žūtbūt reikia  atskirtos erdvės, gali naudotis uždarais kabinetais grupių ar individualiam darbui.

Bendra šiuolaikinės bibliotekos koncepcija vargiai duodasi apibrėžiama; architektūrinės išraiškos variantų taip pat yra neišsemiama gausybė. Tačiau Europoje idėjos apie tai, kokias vertybes turėtų atspindėti šiuolaikinė biblioteka, kokį socialinį poveikį generuoti ir kokia pasižymėti aplinka, turi aiškių bendrų vardiklių. Įpusėjęs Helsinkio bibliotekos konkursas taip pat patvirtina: be to, kad biblioteka yra literatūros ir informacijos šaltinis, ji turi būti viešoji erdvė su išvystyta socialine (kultūrine, pramogine) programa. Į vartotoją orientuotoje bibliotekos koncepcijoje atvirumas, prieinamumas ir erdvių universalumas yra būtinybė. Būdama universitetine, VU biblioteka kai kurių papildomų socialinių funkcijų neturi (pavyzdžiui, erdvių vaikams), tačiau pastatas visiškai atitinka šiuolaikinės bibliotekos viziją. Tai – intelektualinės kūrybos namai, kuriuose reikalingą informaciją gali rasti kiekvienas, o taip pat tai – erdvė, skatinanti tarpusavio bendravimą.

POKALBIS SU VILNIAUS UNIVERSITETO BIBLIOTEKOS ARCHITEKTU ROLANDU PALEKU

Biblioteka – dažno architekto svajonių projektas: juk tai vienas svarbiausių ir gausiai lankomų kultūrinių objektų mieste. Kaip ir kiti kultūros pastatai, biblioteka yra užsakovo (įstaigos, miesto ar valstybės) požiūrio į kultūrą, o ir jo paties įvaizdžio atspindys. Ne veltui pasaulyje apstu įspūdingų bibliotekų-ženklų pavyzdžių. Tikriausiai sunku rasti geresnę galimybę išreikšti savo kūrybinį „aš“..

Kai prieš aštuonis metus laimėjome VU bibliotekos projekto konkursą, įprastinis architektų „meniu“ būdavo gyvenamųjų namų, bankų ir parduotuvių projektai - kultūrinis objektas buvo kažkas itin ypatingo. Natūralu, jog architekto-kūrėjo ambicijų būta. Kaip ir tikriausiai daugumai architektų, norisi padaryti kažką reikšmingo, kaip sakoma „pasistatyti paminklą“. Tačiau ne taip tiesmukai. Paminklo sąvoką suprantu plačiau – tai yra tiesiog geras darbas su išliekama verte, net nebūtinai architektūra. O jei architektūra – nepakanka sukurti tik įspūdingą skulptūrą, tai turi būti funkcionalios estetiškos, tiesiog geros architektūros pavyzdys.

Didžiuliame, visuomeninėmis lėšomis finansuojamame projekte daugelį sprendimų galiausiai lemia racionalūs, ekonomiški, praktiški motyvai, nelanksčios biudžeto eilutės. Neretai iš aiškios autorinės architektūrinės koncepcijos telieka apkarpytas kompromisas. Kaip sekėsi darbas su klientu - Vilniaus universitetu:  vyko bendromis pastangomis, ar teko kovoti, bandant įrodyti savo tiesas?

Bendradarbiavimo su Vilniaus universitetu patirtis – unikali; nuo pat projektavimo pradžios buvo sudaryta darbinė grupė, su kuria reguliariai susitikinėdavome. Tačiau kompetencijos visuomet būdavo labai aiškiai apibrėžiamos. Universiteto atstovai nesikišo į architektūros kūrimą, jie dažniau įtakojo programinius dalykus, reiškė savo poreikius. Šiame projekte nuolat jautėme kliento pasitikėjimą. Vis dėlto nujaučiu, kad tam tikra prasme jau pastatyta biblioteka užsakovams tapo siurprizu..

Žinoma, jei būtume pasiūlę, užsakovai tikriausiai būtų pritarę ir pastato-dėžės iš modulinių elementų projektui. Tai būtų buvę greičiau, pigiau, ir visiems aiškiau, įprasčiau. Džiugu, jog ir universitetas turėjo ambicijų; kai prorektorius pamatė projekto maketą, viešai pareiškė: „Štai, kažko tokio ir tikėjomės“.

Vilniaus universiteto biblioteka papildė aiškia urbanistine kompozicija pasižymintį sovietmečiu statyto universiteto miestelio kompleksą Saulėtekyje. Greta – patrauklieji Saulėtekio pušynai bei statybų aikštelės, ruošiamos kitiems stambiems pastatams (Jungtinis gyvybės mokslų, Nacionalinis fizinių ir technologijos mokslų centrai). Kontekstas savitas ir įpareigojantis, sukurti  įspūdį keliantį minėtą „kažką tokio“ , kuris tuo pačiu derėtų su aplinka – atidos ir drąsos reikalaujantis uždavinys.

Biblioteką suvokiu ne tik kaip funkcionalų pastatą, tai - knygų šventovė. Taigi, jos semantinė reikšmė VU miestelio kontekste, fizinė vieta jame, taip pat - tuo metu vykusių kultūrinių objektų statybos Lietuvoje kontekste reikalavo ypatingo dėmesio ir išskirtinės išraiškos. Ji sukurta formų ekspresija, niekuo daugiau.

Turint omenyje aiškią, geometriškai taisyklingą Universiteto miestelio urbanistinę struktūrą, fakultetų architektūrinę išraišką, o taip pat – iš kitos pusės ošiantį pušyną, buvo itin svarbu „pataikyti“ bibliotekos proporcijas, dydį, aukštį. Projektuojant neužstatytoje teritorijoje nesunku pamesti atskaitos tašką.

Gamtinė bibliotekos aplinka – viena didžiausių vietovės vertybių. Architektūriniam konkursui pateikta medžiaga nebuvo itin informatyvi; laimėję ir gavę duomenis tolimesniam darbui sužinojome, jog mūsų projektui įgyvendinti reiktų iškirsti dalį subrendusių, gražių pušų miško. Tuoj pat pasiūlėme naują koncepciją, kurios dėka teko paaukoti vos kelis medžius.

Ateityje greta bibliotekos turėtų iškilti kiti stambūs statiniai, taigi, atsižvelgiant į detalųjį planą, turėjome suprojektuoti kelią, inžinerinius tinklus, šviestuvus, dangas, tačiau urbanistinės schemos nekūrėme. Beje, turime papildomų pasiūlymų dėl kitapus tako esančios pievos. Nors joje yra numatytas užstatymas, būtų puiku, jei pieva liktų. Ji gali tapti taip pat populiari visuomeninė erdvė, kaip ir pakrantė prie Baltojo tilto Vilniaus centre. Pieva būtų bibliotekos erdvės tęsinys, skirtas poilsiui, pramogoms.

Beprojektuojant VU biblioteką, jūsų studijai teko kurti ir kitų analogiškų įstaigų projektus: dalyvavote Asplundo Stokholme (Švedija), Liublijanos (Slovėnija) bibliotekos konkursuose. Kaip šios lygiagrečios patirtys įtakojo viena kitą? Galbūt patirtis davė pagrindo išgryninti „bibliotekos architektūros“ principams?

VU bibliotekos projektas padrąsino dalyvauti ir kituose konkursuose. Galvojome, kad, turint šiokios tokios patirties, bus lengviau, bet nė velnio taip neatsitiko. Galbūt tik tam tikrais aspektais, kuriant funkcines schemas, „mašinos mechanizmą“, bet kūrybine prasme kiekvienas projektas buvo pradėtas nuo nulio. Paprastai išeities taškas yra vieta, diktuojanti autentišką sprendimą. Liublijanoje biblioteką reikėjo pastatyti ant romėniško miesto griuvėsių - tiesiog pakabinti ore. Stokholme teritorijoje naujam pastatui beveik ir nebuvo.

Projekto pagrindas yra konceptualūs iššūkiai ir atsakymai į juos, o technologinių aspektų išmanymas – tik nedidelis darbo palengvinimas. Konceptualiai neišeina skirstyti – „štai bibliotekos, štai koncertų salės ar banko architektūros formulė“. Šiandieninė biblioteka yra itin chameleoniškas pastatas. Sakydami „teatras“, „parodų salė“, „mokykla“, iškart mintyse susikuriame tam tikrą įvaizdį. O bibliotekai labai sunku pritaikyti bendrą įvaizdžio vardiklį.

Galbūt bendrasis vardiklis yra ne formoje, o turinyje? Šiandien beveik nėra visuomeninių pastatų, skirtų žmonėms bendrauti, tiesiog būti – o tik pirkti, dirbti ar ateiti pažiūrėti/paklausyti ir išeiti. Jei vaikai dar turi mokyklas, kur, be mokymosi, gali kartu kurti, žaisti, kalbėtis, tai suaugusiems sunku tam rasti viešą aplinką.

Šiandien virtualus ryšys išstumia gyvąjį, prarandame tiesioginio bendravimo įgūdžius. Norėjome, kad biblioteka taptų realių susitikimų vieta. Ši funkcija akcentuota pirmame aukšte, kuriame daugiausia bendrų erdvių. Holas, knygynėlis, atvira skaitykla su išėjimu į lauko terasą, mediateka-konferencijų salė, kavinė su terasa aikštėje, ir, tikėkimės, pieva sudarys kompleksą erdvių, skirtų būti kartu, kalbėtis.

Į beribę komunikaciją žiūriu skeptiškai. Produktyviai bendrauti (ir darbo, ir asmeninėje srityse) gali iki 9 žmonių, todėl ir bibliotekos „darbiniuose“ aukštuose sukūrėme lokalias nedideles erdves, sugrupavome stalus į saleles, skirtas iki aštuonių skaitytojų. Tos salelės išdėliotos tarp knygų lentynų šachmatų principu, taigi yra dalinai izoliuotos.  Niekur nėra ir didelių stalų. Jei reikia dar daugiau ramybės, galima naudotis uždarais kambariais, skirtais nedidelėms grupėms ar individualiam darbui.

Laisvo planavimo dėka bibliotekoje sukurtos universalios erdvės, kurias galima transformuoti ir pritaikyti skirtingai veiklai. Estetinė interjero išraiška taip apt užprogramuota nuolat kisti: aplinka (sienos, lubos, baldai) balta it tuščias popieriaus lapas, kuriame savo spalvas ir istorijas įrašys knygos ir žmonės.

Per aštuonis projektavimo ir statybos metus pasaulyje atsirado naujų idėjų, medžiagų, technologijų. Ar gausėjančios žinios, patirtis, besikeičiančios architektūrinės mados neakstino transformuoti projekto? Nuoseklumas, ypač ilgai besitęsiančiuose projektuose (pavyzdžiui, architekto G.Birkets‘o prieš du dešimtmečius suprojektuotos ir vis tebestatomos Nacionalinės bibliotekos Rygoje, Latvijoje) neretai išvadinamas sustabarėjimu ir atsilikimu, inovatyvumo trūkumu..

Būti inovatyviam, originaliam kuriant architektūrinę kompoziciją ar kalbą šiais laikais yra keblu. Net ir VU bibliotekos atveju - kreivų pastatų pasaulyje pastatyta daug. Amžini, neišeinantys iš mados dalykai yra svarbiau, negu inovatyvumas. Langų išdėstyme, linijų storyje sąmoningai siekiau ir ieškojau tam tikrų proporcijų. Ypač šįkart, projektuodamas biblioteką, stengiausi sukurti pirmąjį įspūdį – “gražu”. Tik vėliau, žvelgiant į pastatą antrąsyk, galima analizuoti, iš ko susideda tas “gražu”.

Tai - mažas žingsnelis tobulybės link. O ji slypi iš mados neišeinančiuose Vitruvijaus principuose. Esmė slypi proporcijose, santykyje. Technologijų prasme šiandien VU biblioteka galbūt ir inovatyviausia Baltijos šalyse, tačiau tai laikina. Mano, kaip architekto, prioritetas – sukurti tai, ką L.Kahn‘as pavadino „emocija, išsiliejančia šūksniu „O!” pamačius pastatą“. Kaip sukuriamas tas „O!” – ir yra profesionalumo klausimas.


Vilniaus universiteto biblioteka, Mokslo ir komunikacijų, informacijos centras, 2004-2012
Užsakovas: Vilniaus universitetas
Adresas: Saulėtekio g. 9, Vilnius
Architektai: R.Paleko ARCH studija, www.palekas.lt (arch. R.Palekas, B.Puzonas, A.Palekienė, P.Išora, M.Šiupšinskas, M.Zemlickaitė, L.Sužiedelytė, A..Barzda, J.Garšvaitė, V.Bavarskis)

 

Tekstas: Rūta Leitanaitė
Iliustracijos: R.Paleko ARCH studija (foto: Raimondas Urbakavičius)

 

DĖMESIO! 2013 m. sausio 18 d. 14:00 val. Lietuvos architektai kviečiami į ekskursiją po Vilniaus universiteto biblioteką.  Ekskursiją ves bibliotekos architektas Rolandas Palekas, dalyvaus VU bibliotekos vadovybės bei gen. rangovės "YIT Kausta" atstovai. Registruotis nereikia, tiesiog - ateikite.

Oficialus VU bibliotekos atidarymas visuomenei vyks 2013 m. vasario 6 d. 

 

 


Genplanis


-2 a.planas (knygų saugykla)


1 a. planas


 3 a. planas


Pjūvis


"R.Paleko ARCH studija". Iš kairės: B. Puzonas, R.Palekas, A.Palekienė, P.Išora 

RSS

Komentarai

  • Irena Likšienė|2014.12.10 18:27
    Rolandai, sveikinu
  • deja|2013.05.13 12:20
    o galejo but kazkas panasaus i "Run Run Shaw Creative Media Centre", deja.
  • Rolandas Palekas|2013.03.25 16:43
    Atsiprašau visus užsigavusius slidžioje aikštėje. Sprendžiame, priemonių yra- paviršius bus papildomai apdirbamas. Rolandas Palekas
  • jus|2013.02.10 16:35
    taip, viskas gerai, viskas faina, superine biblioteka, gera architektura - bet danga prie iejimo - absoliutus fiasko, tiesiog uzsimusimui... Kur zmoniu protas tokia danga deti i isore? ten gi ciuozykla bus istisus metus, ypac po lietaus/sniego
  • add|2013.02.07 09:26
    o kaip spres klausima su slidziomis plytelemis prie iejimo?
  • Tomas|2013.02.01 12:21
    geras pastatas, protingas tekstas, pagarba autoriams.
  • ne|2013.01.22 12:01
    visai ne
  • Gi|2013.01.21 09:53
    Primena knygas, studento išdėliotas, laisvai sudėtas ant stalo.
  • Jolanta Jurkūnienė|2013.01.10 16:17
    Manau būtų įdomu parengti LRT RADIJO laidą "Žinių amžius" apie biblioteką?
  • a.|2013.01.10 08:42
    Registruotis nereikia, tiesiog - ateikite.


Visi laikai yra privalomi
E-mail: