Balandžio pabaigoje Verkių ir Pavilnių regioninio parko direkcijos iniciatyva Lietuvos architektų sąjungoje įvyko susitikimas, kuriame diskutuota apie galimybes pagerinti sprendimų dėl naujų statybų regioniniame parke priėmimą.
Susitikime dalyvavo: Verkių ir Pavilnių regioninio parko direkcijos direktorė Jolanta Radžiūnienė, parko vyriausioji teritorijų planavimo specialistė Marina Markevičienė, Vilniaus architektūros ir urbanistikos ekspertų tarybos (VAUET) pirmininkas Saulius Misevičius, VĮ „Lietuvos paminklai“ projektavimo tarnybos vadovo pavaduotoja Giedrė Filipavičienė, Valstybės saugomų teritorijų tarnybos vyriausioji specialistė Rima Baradokaitė-Greimienė, Lietuvos architektų sąjungos (LAS) Vilniaus skyriaus valdybos nairiai Linas Naujokaitis, Aurimas Sasnauskas, LAS Tarybos narys Edgaras Neniškis, Vilniaus miesto vyriausias architektas Mindaugas Pakalnis, architektas Lukas Rekevičius, LR Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų departamento Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio skyriaus vedėjas Vidmantas Bezaras. Susitikimą moderavo Lietuvos architektų sąjungos pirmininkė Rūta Leitanaitė.
Verkių ir Pavilnių regioninio parko direkcija kreipėsi į Lietuvos architektų sąjungos Vilniaus skyrių su prašymu išaiškinti projektuotojų naudojamas sąvokas „dvaras“, „dvaro sodyba“, „vila“, „miesto vila“, kad atliekant projektų tikrinimą būtų galima vertinti pastatų atitikimą tradicinės etnografinių regionų architektūros reikalavimams.
Susitikimo dalyviai sutiko, kad Parko situacija unikali Lietuvoje – jis patenka į miesto teritoriją ir dėl savo specifikos negali tiesiogiai taikyti kituose regioniniuose parkuose naudojamų reglamentų. Nors, kaip teigė Parko atstovai, kuo didesnis konkretumas reglamentuojant galimus architektūrinius ir urbanistinius sprendinius yra reikalingas, tačiau perdėtas tokių reglamentų detalizavimas neišvengiamai generuotų vienodą, nuobodžią architektūrą, imituojant etnografinį stilių. Tuo tarpu dažnai būtent įvairovė ir netikėti deriniai bei išlikę kultūros ir techninio paveldo objektai yra vertingosios istoriškai susiklosčiusio užstatymo savybės.
Susitikime dalyvavę architektai pastebėjo, jog tiksliai aprašyti kiekvieno morfotipo charakteristikas iki langinių parametrų netikslinga – racionaliau būtų apibrėžti principus: urbanistinę kompoziciją, tūrių dydžius, proporcijas. Rengiant tokį aprašymą galima remtis šiuo metu rengiamo Vilniaus miesto bendrojo plano metodika, panaudota užstatymui parko teritorijose reglamentuoti. Kalbant apie meninę išraišką, būtina atsisakyti etnografinės architektūros tiesioginio imitavimo, kuris dažnai baigiasi kiču.
Atkreiptas dėmesys, kad didelėje dalyje parko teritorijos dėl jos geomorfologinių savybių (moreninės sandaros kalvos) tradiciškai statiniai buvo komponuojami šlaituose (net 95 proc.); tokie namai buvo itin nedidelio ploto – vos 30-40 kv. metrų. Šiandien, pakitus statybos technologijoms bei reikalavimams būstui mieste reikalauti, kad pastatų tūriai ir dydžiai išliktų tokie pat maži, būtų neracionalu – vargu ar atsirastų norinčių investuoti į naują namą, kurio plotas neviršytų 40 kv. m.
Susitikimo dalyviai sutarė, jog tam tikros, unikaliausios, jautriausios, vertingiausios parko dalys turėtų būti saugomos todėl jose galėtų būti, pavyzdžiui, neleidžiama didinti pastatų tūrio, keisti užstatymo tipo.
Parko direkcijai rekomenduota užsakyti ir atlikti atskirų parko zonų tyrimus pagal kraštovaizdžio suvokimo zonas. Toks teritorijų žemėlapis būti labai vertingas instrumentas priimant sprendimus dėl statybų ir rekonstrukcijų projektų.
Susitikime dalyvavę architektai vienbalsiai siūlė, jog jautriausiose parko vietose rengiami projektai būtų svarstomi Architektūros ir urbanistikos ekspertų tarybose, kurios pateiktų rekomendacijas, o architektūra vertinama pagal Architektūros įstatyme įteisintus architektūros kokybės kriterijus. Parko direkcijai pateikus duomenis, kad kasmet derinti pateikiama iki 150 projektų, todėl visų jų vertinti ekspertų tarybos nepajėgtų, susitikimo dalyviai pasiūlė, jog Parko direkcija, Savivaldybė galėtų būti pirminis filtras, nuspręsdamos, ar suderinti projektą, ar pareikalauti sprendinius pagrindžiančios visos teritorijos studijos, ar nukreipti projektą ekspertiniam vertinimui.
Susitikimo pabaigoje nuspręsta diskusijas tęsti, pakviečiant jos dalyvius į atvirą Vilniaus architektūros ir urbanistikos ekspertų tarybos posėdį.
