Lietuvos architektų sąjunga

V. Brėdikis – paskutinis interviu

A. Laužonytės nuotr.

Jūsų dėmesiui siūlome teatro ir kino pedagogės, režisierės, kūrėjos Almos Laužonytės pokalbį su mus palikusiu profesoriumi Vytautu Brėdikiu. Ko gero, tai paskutinis maestro interviu.

 

Žvelgiant į Jūsų kūrybą susidaro įspūdis, kad nėra nei vienos dienos, kuomet neprisiliestumėte prie meno įvairiomis jo raiškos formomis?

Negaliu sustoti. Įsibėgėjau kaip kiaulė ir negaliu sustot. Iki kelių įlendu į tam tikrą sritį, o toliau man nėra ko bristi. Laiko nėra. Nes laukia kiti bridimai. Išsikėliau uždavinį, išsprendžiau ir viskas. Džiaugiuosi, jeigu vienas iš tūkstančio variantų pavyksta. Man to užtenka. Svarbu, kad pavyktų save sudominti naujoj srity. Keista, bet laisvę pajutau išėjęs į pensiją. Žinoma, prireikė laiko apsiprasti.

O kartu aštrią mintį išsaugojote.

Jeigu imi, tada ir duoda. Kam duoti tam, kuris neima?.. Galų gale, kam duoti tam, kuris dar nepasiruošęs priimti. Kokia prasmė nuskinti dar neprinokusią uogą. Sutinku, kad vaizdas gal ir yra, bet turinys… Nėra turinio. Atsimenu vaikystėj bačkas kopūstų raugdavo. Pavasarį jau spanguolės visos būna suaugusios, iš pirmo žvilgsnio ir sunokusios. Vaizdas lyg tvarkoj, o viduj dar kieta, skonio nėra. O sunokusią spanguolę prakandi, tai malonumas. Taigi, išvaizda dar nieko nereiškia. Svarbu sunokti taip, kad, praėjus kažkiek laiko, galėtum dar turimą laiką gyventi taip, kad nei man trukdytų, nei aš kitam trukdyčiau. Nes mes skubam per daug. Bėgam ir nesunokstam.

Galbūt nuo jaunystės laikėtės nuostatos, kad nereikia skubėti, mokėti išlaukti?

Dabar apsvarstydamas jaunystę sakyčiau, kad tai buvo toks laikotarpis, kada geriau kartais buvo patylėti, netgi pasistengti, jog nematytų. Karas, vokiečiai, rusai… Aš dar prisimenu Smetonos laikus, kai mūsų Biržų miestelyje sekmadieniais dūdų orkestras eidavo akmenimis grįstomis gatvėmis. Pirmas šlubuodamas ėjo žydas, mušė būgną ir lingavo į kiekvieną taktą. Man, vaikui, paliko įspūdį, kad taip ir turi būti. Neužtenka tik mušti būgną, bet ir visas kūnas turi dalyvauti procese. Mes vaikai išgirsdavom, tada iš kiemo į gatvę išbėgdavom pasitikti orkestro ir kartu eidavom net prieky jo.

Buvote tarsi viena bendruomenė.

Būtent. Bendruomenė gali kurti savo ateitį. Akcentuoju, bendruomenė gyvuoja, o ne visuomenė. O ką visuomenė? Ji nesisveikina, o eidamas pro bendruomenę nepraeisi neužkalbintas. Pažįsta visi vieni kitus. Išeini iš parduotuvės ir visi šypsosi, sveikinasi. Aš su mama į turgų eidavau, dalyvaudavau ir vištų pirkime. Viskas gyva, perki, nešiesi, paruoši… Ir tie, kurie parduoda, ir tie, kurie perka, buvome bendruomenė, kuri save aprūpina. Nesakau, kad bendruomenė be krašto ir be pradžios, bet iki tam tikro dydžio bendruomenė gali egzistuoti. Tačiau viskas kito prasidėjus okupacijai. Žinoma, lietuviai buvo nuolat prižiūrimi ir caro laikais, paskui Spalio revoliucijos įvykiai, nuo vieno krašto – prie kito. Tada bendruomenė jautriai reagavo. Jeigu kažkas iš kiemo draugų su vokiečiais nuėjo, tai kitą draugą nušautą ir paliktą gatvėje matėme, nes miške buvo partizanas. Miške nušaudavo, atveždavo į miestelį ir turgaus aikštėj numesdavo. Klaiku būdavo. Mane metai skyrė nuo kariuomenės… Buvau tarsi ant ribos. Nežinia kaip būtų gyvenimas susiklostęs, bet dabartinėje terminologijoje būti ant ribos tarsi reikštų  – būti šiaip sau.

Kaip pavyko išvengti Jūsų šeimai trėmimo?

Mano mama, teta, dėdė buvo šauliai. Mama buvo profesionali fotografė.  Mes žinojome, kad bet kada galim būti išvežti į Sibirą. Įvairių tautybių žmonės, ateidavę nusifotografuoti, ypač vaikus ne lietuvių tautybės, pranešdavo, jog mūsų pavardės sąrašuose. Tačiau tuo metu mūsų krašte be mamos buvo tik dar vienas fotografas, mokėjęs pasams nuotraukas daryti, o darbo dieną naktį užteko, tad vis atidėliojo išvežimą. O kas tada fotografuos? Juk reiks pakeisti dokumentus.

Bet ar tai neprilygo gyvenimui ant ribos? Nuolatinė nežinia…

Aišku, būdavome sąraše, tiktai tiek, kad paukščiukas nepadėtas. Toks gyvenimas. Gyvenimas, kai esi sąraše.

Jūsų profesijos pasirinkimui turėjo įtakos mamos, profesionalios menininkės, fotografės veiklos stebėjimas iš arti?

Sunku pasakyti. Mama ant manęs išbandydavo savo fotografijos sugebėjimus. Kadangi didžiausia paklausa buvo vaikų nuotraukų, tad treniruodavosi ant manęs kaip galvą pasukti, nusišypsoti… Nuotraukų – pilnas albumas. O man taip būdavo klaiku. Specialiai sustatomi žaislai, dekoracijos, o paskui dar maivytis prieš objektyvą reikia.

Anksčiau esate minėjęs, kad nemėgstate maivytis, vaidinti aktorių. Tikriausiai tai formavosi jau nuo vaikystės. Tačiau ar dažnai tekdavo įtikti, nutylėti, ar vis tik būdavote labiau kategoriškas, sunkiai perkalbamas?

Vaikystėje buvau bandomasis triušis. Niekas nuomonės neklausdavo. Ypač karo metais. Negi išeisi į gatvę ar kiemą ir šauksi – va aš toks ir toks. Man tie kalbėtojai, kur ant bačkos lipdavo… Ko ant tos bačkos lipti, kai aiškiai nežinai ką pasakyti?.. Jeigu tave užkels – dar dar… Karo metais pavojinga būti matomam, o dar kalbėt… O ką pasakyti tam sutiktam? Kiek aktyviai dalyvauti, čia jau kitas klausimas.

Valdžios priespaudą patiriantis žmogus dažniausiai vienaip ar kitaip susikuria savo pogrindinį gyvenimą, net jeigu tai yra vidinė, individuali, privati kova. Ar buvote susikūrę savo pogrindį? Koks jis buvo?

Nuo vaikystės neturėjau poreikio išsikalbėti, o apie vadovavimą užlipus ant arklio buvau knygose prisiskaitęs. Neslėpsiu, karo metais mano pogrindis buvo knygos. Kokios knygos nebūdavo, ieškodavau galimybės nusipirkti. Servanteso „Don Kichotą“, Hašeko „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykius“, Diuma „Tris muškietininkus“ ir kt. perskaitydavau ir vėl kokius tris kartus iš naujo atsiversdavau pradžią ir keliaudavau link pabaigos. Intrigavo nedirbtinis, neagresyvus humoro jausmas.

Klausant Jūsų, formuojasi mintis, kad literatūra buvo tarsi balansas tuo metu egzistavusiai realybei? Suteikiantis vilties atotrūkis prieš tamsą?

Teisingai pastebėjote. Literatūra padėdavo orientuotis, kompensuodavo tai, ko negaudavau natūroje. Kiekvienas tikriausiai nori, kad būtų daugiau šviesos nei kad turi. Tad kaip tai padaryti, jeigu aplinka primygtinai bruka tamsą? Jeigu neįmanoma gauti iš aplinkos šviesos? Tada aš susikuriu savo pasaulį.

Pamenu, tėviškėje Biržuose buvo nedidelė virtuvė, kamputyje prie durų stovėjo orkaitė su plyta valgiui gaminti, arčiau lango – stalas, prie kurio galėdavo pietauti penki žmonės. Kai buvau vaikas ir kai jau būdavo mamos įpilta sriuba, sakydavo, kad reikia eit valgyti, o aš prie stalo toliau skaitydavau. Spėdavo sriuba ir atvėsti, o aš, viską pamiršęs, gyvenau knygos pasaulyje. Aš valgydavau kitame pasaulyje. Taip buvo ir yra. Nieko netirštinu. Kai skaitau – esu kitame pasaulyje. Knygoje būdavo mano realybė, kurioje niekas daugiau neegzistavo. Stalas buvo skirtas ir valgyti, ir skaityti, ir pamokoms ruošti. Kiekvienas prie stalo turėdavo savo vietą.

Itin artima tai ką pasakojate, nes lig šiol sugrįžusi aplankyti tėvų į gimtinę, žinau, kad kiekvienas šeimos narys turime prie stalo savo vietą, savo puodelį…

Tai iš tikrųjų įdomu. Juk skirstymasis įvyksta natūraliai. Bet kai tai pradedama reguliuoti sąmoningai, primestai, dirbtinai, tuomet tuščiai gaunasi. Nebelieka tikros emocijos, sugriaunama energija.

Skaitydama Jūsų knygą „Trečioji knyga: tarp fizikos ir metafizikos“ pastebėjau itin ryškiai dominuojantį gamtos motyvą. Galbūt gamta turėjo įtakos akimirkos pojūčiui, laiko tėmės pajautimui?

Biržuose gamtinė aplinka buvo nepaprasta, bent jau man taip atrodė. Bet taip ir yra turbūt. Du upeliai, įtekantys į Širvėnos ežerą, Agluona ir Apaščia. Apaščia patvenkta grafo Tiškevičiaus vandens malūnu, kuris aprūpindavo elektra šalia esančias gamyklas. Elektros reikėjo. Yra natūrali gamta ir žmogaus sukurta. Daug kas kategoriškai kritikuoja pastarąją. Tačiau jeigu geri pavyzdžiai, kodėl jie visada turi būti neigiami?.. Lietuviams būdingas dejavimas, kad viskas blogai, ką darome. Tarsi laukiama, kol gyvus paims į dangų. Man toks požiūris svetimas.

Ar teisingai supratau, kad Jūsų vaikystė praėjo gamtos, fotografijos, karo ir moterų apsuptyje?

Galima ir taip sakyti. Augau tarp moterų. Tėvą mačiau tik vieną kartą, mama jį nufotografavo, kai keitė savo pavardę. Neišsaugota mamos linija. Užtat man ir dabar svetimas pavardės keitimas. Arba tegul būna dvi pavardės. Kodėl staiga brangiausias žmogus, mama, be pavardės lieka? Man neatrodo, kad tai gerai.

Jūsų kalboje juntama nuoskauda…

Daug ko aš negavau. Kaip elgtis turi vyras? Kaip mylėti moterį? Kaip ją pasveikinti?..  

Įdomus aspektas. Kaip rasdavote atsakymus?

Pirmiausia, man keista, kad apie tai žmonės nekalba. Kas yra vyras? Moteris? Šeima? Nuskambės kategoriškai, bet arba ji yra, arba jos nėra. Kiek šeima yra tobula, čia jau kitas klausimas. Vaikystėje mažai bendravimo turėjau, nes mama labai užimta būdavo, tačiau… Tačiau yra kitų pliusų, pavyzdžiui, ūgtelėjęs galėjau iš arti prisiliesti prie fotografijos meno subtilybių.

Pasidalinkite keletu pavyzdžių.

Anksčiau nebuvo jokių photoshop‘ų. Objektyvo nebūdavo. Prieš akis stiklo negatyvas – juoda ir balta. Tarkim, natūralu, kad pagyvenusio žmogaus nuotraukoje raukšlės matosi, tačiau natūralu, jog žmogui portrete norisi jaunesniam atrodyti. Tada tas raukšles reikėdavo šiek tiek nuslopinti, kad vaizdas būtų gražesnis. Pasiimdavau įvairaus kietumo nusmailintus pieštukus, padengtus specialia vata, kad neslystų pieštukas ant stiklo, ir mikro rutuliukais reikiamose vietose pasukiodavau tose vietose kur reikia, jog vaizdas sušvelnėtų. Vienoje pusėje emulsija, o kitoje blizgus vaizdas. Tokiu būdu vyko kontrasto slopinimas. Šešėlis krenta, bet padarydavau šviesesnį. Galiausiai ploną teptuką pamirkydavau vandens ir tušo mišinyje, kad pilnai sukontroliuočiau spalvas. Gal todėl, studijuojant architektūrą, didžioji dalis mano piešinių buvo miniatiūros… Buvau įpratęs.

Kas visgi lėmė architektūros studijų pasirinkimą? Galbūt svarstėte ir apie fotografiją?

Man pasirodė – architektūra reikalingesnė. Kadangi Biržai buvo gerokai sugriauti, ypač sudegęs centras, tada dar vyko dviaukščių standartinių silikatinių, klaikių pastatų statybos, jaučiau, kad turėtų vaizdas būti geresnis. Draugas į tapybą stojo, nors akimirką ir aš buvau susigundęs, tačiau mane gąsdino neišdžiūvusių darbų nešimas ir jų priglaudimas prie šviesių drabužių… Pusė dažų ant drobės, pusė ant drabužių…

Drąsus sprendimas prisiimti atsakomybę keisti Lietuvos įvaizdį. Iš kur sėmėtės architektūrinių idėjų?

Buvo iš ko mokytis: ir literatūra, ir natūra. Ryga buvo Biržų sostinė. Miestus skyrė šimtas kilometrų. Buvome vaikai, žiemą pakinkydavo arklius į roges ir važiuodavome į Rygą, dažniausiai su mama į Rygos turgų. Pamenu, senamiestis… Didelis miestas. Pamačiau architektūrą, iš Rygos parsivežiau miniatiūrinę akvarelę. Mama po parduotuvę, turgų, o aš sėdžiu rogėse ir akvarele Didžiąją katedrą tapau. Su architektūra susidurdavau daugiau nei su kitais menais. Jei būčiau gyvenęs Kaune, žinoma, būčiau matęs daugiau. Įprasta, kad dauguma menininkų gyveno didmiesčiuose, o provincijoje nebuvo madinga, kad vyktų, pavyzdžiui, skulptūros, grafikos parodos. Man svarbu buvo tapti žinančiu ir išmanančiu, o ne tik bandančiu menininku.

Tikriausiai sutiksite, kad labai svarbu ir sutikti žmonės, iš kurių galima mokytis.

Tiesa, kartais pasitaiko gerų dėstytojų. Vienas iš dešimties. Mano atveju, reikėdavo važiuoti plėsti akiratį į Prancūziją, Suomiją…

Kaip vertinate Lietuvos architektūros virsmą nuo Jūsų studijų pradžios iki šiandien? Ryškūs pokyčiai?

Tuo laiku, kai studijavau architektūrą ir dar vėliau, mes, lietuviai, iš tikrųjų buvome provincija. Dabar jau arčiau vidurkio. Kartais gal visai neblogai pataikome. Bet yra atitinkamos tradicijos, pereinamumas, perimamumas. Ypač išryškėja, kai susiduriama su realizacija. Architektūra – tai kas? Kai kažkas užsako tam tikram tikslui reikalingas tam tikras patalpas, kuriose kažkas turi vykti. Kai yra aiškus tikslas. Tada architektas pradeda galvot – kaip tas tikslas galėtų atrodyti. Vartai literatūrą, natūrą, švelniai kalbant, pasiknaisioji po prisiminimus. Architektas turi pats save sudominti, susikurti įvaizdį, kad jam įdomu būtų, pajustų poreikį tęsti. Jeigu kūrėjui neįdomu, tai neįdomus ir rezultatas gaunasi. Tik save suerzini. Pirmiausia mintis, tada vyksta pabandymai kaip galėtų atrodyti iš vidaus, iš lauko. Gali atsirasti maketas…

Buvo projektų, kurie nesurezonuodavo su Jumis, atsisakydavote pasiūlymo? Ar visada atrasdavote sprendimus, kaip neįdomų paversti patraukliu?

Tik baigęs studijas – ką siūlė, tą ėmiau. Nežinojau, kas ko verta. Nežinojau, su kuo susidursiu. Praktikos nebuvo. Nežinai, kaip vienas ar kitas dalykas pasidaro, kol kartu nedirbi. Sąlyga yra tokia, kad reikia matyti kūrybinį procesą, tai yra labai svarbu, o anksčiau to nebuvo. Studijuojant neužtenka tik vartyti knygą ir matyti rezultatą. Reikia, kad kažkas parodytų, kaip pasidaro.

Tekdavo sulaukti priekaištų, kad Jūsų sprendimai per drąsūs arba, priešingai, neįdomūs užsakovams?

Žinoma, būdavo visaip. Ypač, kol nesi žinomas… Jei neturi vardo ir nesi realizavęs savo projektų, kad galėtum parodyti, tekdavo ir įrodinėti. Visaip buvo.

O kaip jaunam žmogui gauti galimybę?

Konkretus pavyzdys: Vilniaus autobusų stotis. Tuo laiku labai aktyvus buvo ministras. Jis pasikviesdavo diskutuoti, cigaretes traukdavome iš pasiutimo valandų valandas. Jis gilindavosi, kas ką matė. Jam rūpėjo autobusų stotis, keliaudamas po kitas šalis nuolat analizuodavo. Kiekvieną kartą vis kitokį variantą įsivaizduodavo. Kartą ministras man sako: „darom keturių aukštų“. Kodėl keturių? – klausiu. Atsakymas paprastas – todėl, kad jis ministras. Projektą užsakė autobusų parkas, bet jie nesikišdavo, o ministras lįsdavo visą laiką. Proceso eigoje gavosi taip, jog pradėjo statyti daugiaaukštį. Planuose buvo ne vien tik autobusų stotis, bet ir tarnybos atitinkamos turėjo įsikurti. Įpusėjus autobusų stoties statyboms, jau buvo netgi peronai padaryti, atvažiuoja ministras ir sako: „paguldyk bokštą, nereikia“. Aš sakau, kad neguldysiu. Ministras ėmė gąsdinti, kad, kitu atveju, nebus jokio bokšto. Tačiau aš ir toliau laikiausi savo, kad neguldysiu. Ministras irgi nepersigalvojo – jokio bokšto nebuvo. Taip ir būna su galimybėm jaunam žmogui.

Kokie ministro argumentai, be to, kad jis ministras?

Nebuvo jokių argumentų. Neva pro autobusų stotį nieko nesimato. Turėjau perdirbti, perdaryti projektą, reikėjo kažkaip rasti išeitį ir užbaigti. Vėliau miesto valdžia gailėjosi, kad manęs nepalaikė. Akivaizdu, kad trūksta to bokšto kaip akcento netgi šiandien.

Tačiau kažkuriuo periodu išlaukėte galimybės, kuomet Jūsų idėjos, pasiūlymai buvo pirmame plane, prieš neargumentuotus užsakovų įnorius? Kitaip tariant, kada sulaukėte šanso pilnai realizuoti save natūroje?

Yra dvi Vilniaus universiteto pusės. Viena pusė – Didysis kiemas, kur Jonų bažnyčios šventorius buvo, ir kita pusė, kurią tvarkiau taip, kaip man atrodė. Ten sudėtinga buvo suvesti viską: įėjimą, nusileidimą, maža to, du kiemai buvo. Nebuvo lengva rasti sprendimą, bet radau. Bendradarbiavom su inžinieriais, viską derinom smulkiame mastelyje. Eigoje matau, kad blogai. Reikia padidinti. Sakau reikia padidinti mastelį, o jie nėra pratę. Turėjau specialiai išmokti vertikalų planavimą, jog prie dviejų šimtų ir mastelį dvigubai padidinčiau, kad galima būtų suvesti. Kasdien statybos vyko  su mano autorine priežiūra, tik be atlyginimo. Visur aš sėdėdavau kartu su darbininkais. Turėjau ten kabinetėlį, pasiimdavau brėžinius ar kopijas pasidarydavau ir analizuodavau. Galima sakyti, projektas vykdavo iki detalių statybose. Kiti architektai taip nedarydavo – atiduodavo projektą ir viskas. Aš supratau, kad man neįdomu taip. Suvokiau, kad tik būdamas kartu gali padaryti kokybiškai. Tada pasidaro bendruomenė. Gimsta tikri dalykai, pasitikėjimas.

Neabejoju, kad kiekvienas projektas yra artimas. Tačiau ar galite išskirti savo dvasios kūrinį?

Kad net norisi verkti? Ko gero, artimiausias VDA, kur per Vilnelę yra tiltelis, vėliau jį pavadino Fluxus tiltu. Jaučiau, kad reikia ryšio tarp Vilniaus dailės akademijos ir Bernardinų sodo.  Antroje pusėje Vilnelės šilumos nebuvo. Ką daryti? Reikėjo tai kažkaip išspręsti. Po truputį atsirado tiltelis, metalinis, ažūrinis, tarsi geležinkelio tiltas. Paskui pagalvojau, kodėl tilteliui neuždėjus stogelio. Virš upės – vestibiulis, o po tavimi upelis, kur lašišos, upėtakiai neršia. Taigi, sapnas. Kadangi VDA ir studijavau, ir dėstytojavau, vėliau ir rektoriumi tapau, buvo noras daryti kaip savo namuose. Taip viskas ir susideda.

Šiek tiek sugrįžkime prie Jūsų naujausios knygos bei jos koncepcijos. Didžioji dalis rašančiųjų pradeda nuo gimimo, vaikystės prisiminimų ir keliauja link senatvės, tačiau Jūsų atveju yra atvirkščiai. Pirmiausia dabartis, o tik vėliau prisiliečiate prie praeities.

Labai taikliai pastebėjote. Būtent! Mes gyvename dabar, o ne prieš devyniasdešimt metų. Kažkada kažkur gali nespėti parašyti apie šią dieną ir gali numirti. Bus ten, bet nebus čia. Bus kažkada, bet nebus dabar. Todėl aš savo knygoje ir rašiau – nuo dabar: žavingos užrašytos mintys, šuniškos eilės ir t.t.

Esame įpratę matyti taisyklingai atspausdintą turinį, numeracijas, o pas Jus netgi turinys kaip meno kūrinys, gal netgi kaip architektūrinis kūrinys. Kiekviena detalė kruopščiai apgalvota.

Yra įprasti standartiniai sprendimai ir jie nuolat kartojasi. Tai galioja ir architektūriniuose projektuose. Klausydamas tai, ką sakote, galiu pasakyti, kad žmogus per daug skuba, nesusimąsto, ar tai, ką kuria, bus įdomu kitam, netgi jam pačiam. Galiausiai, nuomonių ir informacijos– tiek daug, kad norėdamas kažką išsiaiškinti, žmogus gali pasiekti ribą, kai praranda pats save, tarsi lieka be nuomonės. Pradeda ieškoti geresnės pusės, tačiau neretai pasimeta, pasirenka primityvų variantą: daryti arba kaip papuola, arba standartiškai. Stengiuosi prasilenkti su šiais sprendimais.

Kūrėjas privalo stengtis kažką naujo pasiūlyti žiūrovui, vartotojui, net jei atrodo, kad viskas jau išrasta ir nėra prasmės ieškoti?

Pavyzdys iš architektūros. Yra tam tikra aplinka ir toje aplinkoje atskira architektūra. Mano kaip specialisto uždavinys ar misija – atrasti tarp jų santykį, vietą, formą, dydį, kad galėtų būti priimtas naujas architektūrinis kūrinys. Tarsi naujai atsiradęs, matomas ir reikalingas. Nes kokio velnio jis atsirado, jei nėra pastebimas, o juo labiau nėra reikalingas. O viduje tegul tvarkosi pats žmogus. Kada pamiegoti, ką valgyti, kiek uždirbti – į tai aš nesikišu.

O gal kartais verta patarti ar bent priminti žmonėms, pavyzdžiui, kad miške taip pat egzistuoja gyvybė, kad šalia „gauti“ egzistuoja ir „duoti“, kad šalia teisės egzistuoja ir atsakomybė? Ar visada teisinga palikti žmogų pačiam tvarkytis su savo vidumi? Nes matome, kad kartais pasekmės būna neatitaisomos.

Pasakysiu kategoriškai, mes jau esame kiborgai. Ir klausimas, ar tai atsistatys… Nes godumas ir nematymas yra klaikus. Manymas, kad aš jau viskas, o tu, žmogau, esi dulkė smulki.

Pastebėjau, Jūsų knygoje išryškėjusį žmogaus ir šuns santykio leitmotyvą, tarsi paralelę su Michailo Bulgakovo apsakymu „Šuns širdis“, kuomet rašytojas išryškina ne šuniui tipiškai klijuojamą gyvuliškumą, bet žmogaus ydingumą.

Žmogus šunį kaip priedą laiko, sau ant kelių padėti. Kaip žaislą, tik pažaisti. Iš šuns yra ko pasimokyti, kaip reikia džiaugtis susitikus. Klaikiausia, kad žmogus pats savęs nemyli, tai kaip jis gali mylėti kitą? Prieš porą metų buvau išėjęs pašto pasiimti. Laiptinėje iš apačios ėjo nepažįstama mergina su dideliu, šviesiu šunimi. Aš dar nebuvau įėjęs vidun, pritūpęs rakto ieškojau. Buvome galvų aukštyje su šunimi ir netikėtai ji pradėjo laižyti mano galvą. Mergina bando lipti aukštyn, o šuo niekur neina, toliau laižo, uostinėja mane. Šuns šeimininkė sako: “Jūs, matyt, neblogas žmogus“.

Yra posakis, kad šunys jaučia žmogaus energiją.

Šuniškumo nepraradęs. Trumpa istorija apie šunį ir katytę. Dar žmonai esant gyvai, auginom ilgaplaukį šunelį. Taksą. Kai atsisveikinom, liko sentimentai ir kažkas pasiūlė naminį šunelį neveislinį auginti. Meškute vadindavom. Buvo pusiau laukinė. Bet eidavom su ja tris kartus per dieną prie upės, jei būdavau namuose. Aš nendrių prisirinkdavau, o ir ji turėdavo ką veikti. Abu laimingi, nors kiekvienas su savo interesais. Kartą sūnus važiuodamas atostogauti, paprašė dvi savaites prižiūrėti jo šeimos katytę Amfisą. Suaugusi, balta, plaukuota. Sūnų perspėjau, kad nežinia ar su Meškute draugaus. Aišku, jos nesipyko, bet būdavo priešinguose kampuose. Po atostogų grįžo sūnus pasiimti Amfisos, praveria duris, o katytė, išgirdusi jo balsą kambaryje, tarp daiktų dingsta. Pasislėpė ir nėra kaip paimti. Ji neišlenda. Nusprendė man palikti, nepasiėmė. Aišku, neilgai jis su šeima augino katytę, bet ten gal dvi mergaitės jai neduodavo atsikvėpti, o čia buvo rojus. Po kažkurio laiko –netikėtas vaizdas prieš akis. Atsirakinu duris, įeinu į namus ir pasitinka mane abi: Meškutė ir Amfisa susiglaudusios. Viena sako „miau“, o kita uodega vizgina. Džiaugiasi abidvi. Nieko aiškinti ir nebereikia. Paprasčiausiai reikia būti reikalingam vienas kitam. Dienų skirtumas tarp jų iškeliavimo. Man dabar jų trūksta. Praradimai yra.

Esate minėję, kad susikaupę praradimai lyg persižiūrėjimas arba persiskaitymas. Kokiu būdu nukreipiate mintis?

Svarstau, kaip žemės paviršiuje išsilaikyti. Kiek čia beliko. Neaišku. Viskas neaišku. Nežinia. Bet dabar man įdomu. Anksčiau žyniai buvo, kurie patys apsiskelbdavo, kad žino ir savo tiesas ar patarimus kažkokius sakydavo. O žmogui to tik ir reikia – žinoti, kas jo laukia. Todėl tiek daug įvairiausių žinančių ir tikinčių tuo, nes be tikinčiųjų, ko gero, nebūtų ir žinančiųjų. Religijos įamžina gyvenimą viliojančia idėja, kad čia tik laikinai, o kitur bus visam laikui… Dabar žinių vietą užima politikai. Jiems turbūt apsimoka atrodyti  žinančiais. Kiti gal bemanydami, kad žino, ir patiki savimi, o kiti vaidina žinančiais. Dalis pataria, dalyvauja, pasirašo, o kita dalis pinigus iškrapšto.

Galbūt demokratinės įvairovės įtaigumas tėra simuliakrinis darinys, kuomet žmonės yra įtikėję, jog patys laisvai priima sprendimus? Koks Jūsų požiūris į demokratiją Lietuvoje?

Rytais žvelgiu pro langą. Automobiliai į centrą važiuoja, o vakare atgal. Aš kitaip negaliu jų pavadinti, tik baudžiauninkais. Tiksliai pagal laiką kažkam dirba, atsiduoda, o paskui skuba namo pavalgyti ir pamiegoti. Nes kitą rytą laukia tas pats tikslas – centras, o ten kažkas manipuliuoja jais, pastumdo. Juk jie viską mechaniškai daro.

Bet dažnais atvejais žmogus nepripažįsta, kad yra sistemos įkaitas.

O kada jam spėti pagalvoti? Jam nenaudinga, jis tada taptų prieštaringas kovotojas. O kam tokie reikalingi? Esu minėjęs – kodėl šeimai nesudarytos sąlygos, jog iki tam tikro laiko vaikai galėtų augti šeimoje, o ne lopšelyje? Koks gali būti lopšelis kažkokiame svetimame name? Darželis – kas kita. Bendravimas, žaidimai… O lopšelyje pamiegoti ir pamaitinti. O kodėl ne namuose? Vaikas trukdo namuose? Tad ar tai nėra baudžiauninkų šeimos? Dar nepakartas, bet… Tas, kuris nėra buvęs miške, nėra nakvojęs prie upės, nėra žaidęs laisvo gyvenimo, kaip gali kalbėti apie naktį, kurios nebuvo?.. Dažną žmogų krečia mintis apie važiavimą į mišką be patogumų. Pasipila gausa problemų, kaip maistą gaminti, kaip nuo uodų apsisaugoti, kaip išsimiegoti… Per atostogas neturi atostogų…

Jums vis dar pavyksta susikurti aplinkybes išvykti į mišką, pažvejoti?

Mintyse. Bet daug buvo laiko. Aš ir iš šeimos atimdavau laiko. Egoistas esu. Jeigu leidžia, aš imu, o mano šeimynai nereikėjo miško. Nereikėjo tos nakties. Žinoma, buvau ir Juodkrantėje, ir Nidoje, ir Palangoje su šeimyna. Paskui VDA nuo spalio mėnesio mokslai prasideda, tai vaikai eidavo į mokyklą, atostogauti jie jau nebegali… O man – rojus visą mėnesį. Nors turiu pripažinti, kad vienam naktį man nejauku miške. Kai draugai negali, o aš galiu, tai bent jau visą dieną praleisdavau. Kodėl man sėdėti namuose? Aš jau buvau priėjęs pasaulio kraštą Baltarusijoje. Visą dieną virš dvidešimties kilometrų pravaikščiojau. Išeinu iš miško ir sustoju, ežeras ne ežeras, vandens nėra, bet yra salos iškilusios nedidelės su medžiais ir kažkur tolumoje dingsta. O čia kažkur neaukšta žolė, neaišku ką su ja daryti. Matosi, kad nederlinga žemė. Tokia negyvenama teritorija. Jausmas nykus, nors tą pačią akimirką ir nuostabus.

Jūsų patirčių paletė itin įvairi. Ėjot į priekį žinodamas, jog gali bet kurią akimirką užpulti vilkai. Taip pat paminėjote ir darbus Vilniaus dailės akademijoje. Ne paslaptis, kad švietimo sistema Lietuvoje nuolat linčiuojama. Kokius svarstytinus akcentus išryškintumėte, į ką reikėtų atkreipti dėmesį?

Kiekvienas žmogus pergyvena būsenas įvairiai. Kaip kad kiekvienas turi savo problemų. Ir iš tiesų, kai pagalvoju, mes, pavyzdžiui, priimame tas pačias radijo bangas, tačiau suprantame skirtingai. Kalbant apie švietimą, man atrodo, esminė problema, kad buvo manyta, jog neklystantis metodas yra tas, kad nieko keisti nereikia. O iš tikrųjų reikia keisti, nes viskas keičiasi kiekvieną dieną. Mokslas per daug pasyvus ir pagrįstas išmokimu. Bet iš tikrųjų tik sužinai, surenki žinias. Kokia prasmė, jeigu nemoki jomis naudotis? Baigia mokyklą mokinys ir negeba savarankiškai mąstyti. Bet jeigu mokytojui neįdomu, tai mokiniams – tuo labiau. Panašiai galime kalbėti ir apie aukštąjį mokslą. Vienetai geba už save pastovėti. Visi kiti lieka samdomi, o vėliau ir nereikalingi.

Sakoma, kad svajoti reikia atsargiai, tačiau būtina. Turite svajonių?

Svajoju apie namą pelkėje (rodo maketą). Buvo taip, kad aš Čilėje esu projektavęs po žemės drebėjimo, kur sugriuvo jų medinės dėžutės. Tada atsirado struktūros tokios: ne trikampė, o keturkampė piramidė, kuri yra visomis kryptimis atspari. Iš jų sukombinavau sau namą. Pradžia ir mintis buvo, kad čia namas Čilėje, bet gavosi, kad namas man. Sugyvenau su juo. Pelkė, o joje stūkso namas. Yra toks posakis – iš balos atsirado. O mano baloj ir gyvybės yra. Ir tikrai gyvybė ne dirbtinė. Pasistatai namą, vasarą nuvažiuoji, nors ir trumpam. Bent vienai dienai. Auštantis rytas, rūkas, pasigirsta balsai, pasikalbi su savimi…

Jeigu peržvelgtumėte savo kūrybą periodais iki dabartinio taško, kas labiausiai pakito?

Trumpai atsakysiu. Keitėsi marazmėjimo laipsnis. Išmokau pasikalbėti su savimi, kas mano manymu taip pat yra kūryba. Išmokau save pasveikinti per gimimo dieną. Anksčiau dar valdžia pasveikindavo. Buvau įpratęs. Staiga – valdžia nesveikina. Kartą savo akademinei vadžiai sakau: „tai ką manęs nesveikinsit gimtadienio proga?“. O jie dar aukštesnei valdžiai atsakė. Atėjo ir atnešė Brazausko, tuo metu jis buvo premjeras, vardinį laikrodį. Tai buvo paskutinė dovana iš valdžios. Galima vertinti įvairiai. Tad nutariau pats save pasisveikinti. Pasidariau „Atsipalaidavusių varžtų ordiną“.

Tikriausiai pritarsite, kad Jūsų didysis kritikas esate Jūs pats?

Vadinkim, aš pats save kankinu, ilgai svarstau, ne tai, kad „ant durniaus“. Stengiuosi neskubėti su išvadomis. Bet pasikartosiu, iš tikrųjų pats žmogus turi save sudominti. Pačiam žmogui gyvenimas turi būti įdomus. Kad prisimintum, jog gyvenai. Aš nelabai įsivaizduoju ir neprisimenu savęs grįžtančio iš darbo, pavalgančio, krintančio į lovą ir užmiegančio. Iš ryto skambutis į laikrodį, atsikeli ir be sapnų išvažiuoji. Tuščia. Laikas nori, kad jį gerai naudotum. Būtina gerbti laiką, o ne blaškytis. Reikia būti užtikrintam. Svarbu, kad kiekvienuose namuose būtų ašis.

Rubrika "Nuomonės" skirta architektų bendruomenės, visuomenės atstovų asmeninei nuomonei apie architektūros aktualijas pareikšti. Šioje rubrikoje publikuojami straipsniai atspindi jų autorių poziciją, tačiau nėra oficiali Lietuvos architektų sąjungos pozicija.

Kontaktai

Lietuvos architektų sąjunga
Kalvarijų g. 1, 09310 Vilnius, Lietuva

Tel.: (8~5) 275 6483
El. paštas info@architektusajunga.lt

Juridinio asmens kodas: 191934984
PVM mokėtojo kodas: LT 919349811

Plačiau…

Užsiprenumeruokite naujienlaiškį

Artimiausi renginiai

Šiuo metu nėra artimiausių renginiai.

Archyvai

Atgal