Kito mums aktualaus – kultūros – ministro Š. Biručio visiškai nepažįsta Lietuvos kultūrininkai. Savaime tai ne bėda. Iš tam tikros nežinios iškilo ir buvęs ministras A. Gelūnas, tačiau puikus akademinis bagažas, plati kultūrinė erudicija leido jam praktiškai iš karto pasijausti savo rogėse, laisvai ir elegantiškai improvizuoti visomis kultūrinėmis temomis.
O šios ministerijos rogės be galo sunkios. Joje nemažai žmonių su nepagrįstais ar neišsipildžiusiais norais, toli gražu ne baltu tarpusavio pavydu, su realiu finansavimo trūkumu…
Joje – ir tam tikri architektų atstovai, taip pat ne vien tik su idėjiniais interesais.
Taip kad naujajam ministrui, beje, kaip ir visiems buvusiems, bus nelengva. Žinoma, jeigu valdžios žmonės nutars, kad ministras tinkamas, jeigu nesugrius koalicija, tada galima ir nieko neveikti, tik nepapulti į dviprasmiškas ar kriminalines situacijas. Meno žmonės nieko nepakeis, dėl to ramu, nes pirmiausia visi trauks antklodę į save, net nesusimąstydami, kodėl ji tokia maža ir kas dėl to kaltas.
Šiaip jau Š. Birutis – elegantiškai atrodantis, ne Zanzibaro, bet Briuselio džiunglėse apsitrynęs pilietis…
Tokiems ypač svarbu komanda. Ir ne ta komanda, kuri sukuriama politinių derybų pagrindu. Tikėtis, kad joje bus žinomų profų – nerealu, tokie dirba savo darbą.
Žinia, architektams daugiausia tenka susidurti su Kultūros ministerijoje įsitaisiusiu Kultūros vertybių paveldo departamentu. Su nepamainoma vadovybe, kuri visada pasirodo TV ekranuose po eilinių saugomų objektų gaisrų ar kai tie gaisrų padariniai likviduoti, po kruopštaus architektų, restauratorių, statybininkų darbo, pasipuikuojant „savo“ darbo rezultatais.
Kadaise teko šiek tiek padėti (projekto derinimo klausimais) Austrijos ambasadą Vilniuje projektavusiems architektams E. Vagneriui ir S. Sparnaičiui. Tuo metu kultūros ministru buvo S. Šaltenis.
KVAD’as niekaip nenorėjo derinti garažo pastatėlio ambasados kieme (pagal tarptautinius standartus Austrijos teritorijoje). Mažai kas gali jį pamatyti. Puikių proporcijų, elegantiška, šiltų apdailos medžiagų 30 m2, 3 metrų aukščio statinį.
Kai neapsikentęs kreipiausi į ministrą, jis beveik pažodžiui pasakė: „Matai, nelabai aš jam galiu nurodyti, aš konservatorius, o jis (KVAD’o pavaduotojas) – liberalas (atsiprašau, dėl pastarojo galiu klysti, seniai buvo). Partijos ir Lietuvos kultūra!
Juk ir dabartinis ministras – konkrečios partijos narys. Kaipgi nesusimąstyti apie valdžių atskyrimą ir „profų“ vyriausybę.
Tiek to. Niekas nedraudžia pasirodyti šviesiu ir protingu žmogumi…
Ne per seniausiai pas Vyriausybės kanclerį vyko pasitarimas dėl vyskupo Valančiaus paminklo artimosios aplinkos sutvarkymo.
Didžiausiais reikalo žinovais, be kanclerio, buvo Kauno vicemeras ir vėliau prisijungęs meras. Jie girdėjo tik vienas kitą ir minėtą KVAD’istą – autoritetingą specialistą. Posėdyje debiutavo naujasis Kauno paveldosaugos skyriaus vadovas – teisininkas. Prieš tai dirbę šio padalinio vadovai buvo atleisti dėl V. Juozaičio „nelaimės“ Laisvės alėjoje. Kelių jo ištartų frazių užteko suprasti, kad apie architektūros paveldą jis žino tiek, kiek rodo TV.
Akivaizdu, kad toks žmogus nekaltas, kad yra šios gyvenimo srities diletantas, bet galbūt teisingos partijos ar giminystės ryšių išmestas į šias pareigas, labai patogus aukštesniajai valdžiai. Natūralu, kad jis, kaip ir, beje, jo vadovai, nepajėgūs pagrįstai nuspręsti, kad vienoje vietoje tai leistina ir reikalinga, o kitoje – jokiu būdu ne! Todėl geriau visur „ne“!
Tiesą sakant, labai nusivyliau tokiu paskyrimu, ir ypač į Kauną, kur dar rusena „teisingos“ architektūros paveldosauginėje aplinkoje ugnelė. Vien ko vertas Kauno pilies bokšto atstatymo sprendimas, kuris Vilniuje, kur gerokai daugiau priekultūrinių klerkų ir visuomeninių judėjimų, sprendimas ką nors „grąžinti“ jokiu būdu nebūtų suderintas.
Tačiau. Bendravau su dviem kauniečiais, be išlygų žymiais daug dirbančiais Lietuvos architektais, kurie nustebino palankiais atsiliepimais apie naująjį Kauno paveldo saugotoją. Aktyviai besidomintį, mandagų ir disciplinuotą, tarsi nebijantį atsakomybės žmogų.
Žinoma, sunku tikėtis, kad ne profesionalas neatsidurs kontraversiškoje situacijoje, kur tik profesionali argumentacija gali išgelbėti ar pasmerkti konkretų sprendimą. Vėl teks slėptis už kokio nors „foninio pastatų aukščio“. Ar girdėjote, kad Kauno žemutinėje terasoje, tai yra miesto centre, jis yra 26 m.?! Basta!
Kelias, kuriuo eiti užimant tokias pareigas atsidūrusiam žmogui ir būti naudingam – tai sukurti aplink save autoritetingų, supratingų, geranoriškai nusiteikusių profesionalų grupę, išmokti įsiklausyti jų argumentacijas ir daryti teisingas išvadas. Tai nelengva, nes kai išmoksi jas daryti iš tiesų teisingomis, imsi nesutarti su tarnybos sugalvotais talmudais, o kartu ir juos sugalvojusiais, gebančiais juose ištraukti tik tokias sentencijas, kurios tendencingai neigiamos moderniosios architektūros sprendimams.
Pirmas žingsnis suprasti, kad nieko nesupranti – apmaudu, bet garbinga. Kitas – „draugauk su protingesniais už save“. Jeigu nuoširdžiai tai darysi, pamatysi, kad ilgainiui draugų sumažės. Bet niekada neįsimylėk – apgaus! Visi menininkai egocentrikai, architektai – taip pat. Juo labiau, kad pastarieji turi bene didžiausią gundymo objektą – pinigus. Iš tiesų architekto kūryba tampa neišvengiama tik skiriant jo darbo rezultatų įgyvendinimui atitinkamų lėšų. Bėda ta, kad tarp mūsų, deja, daugelis pasiryžę išspausti užsakovų taip mėgstamus metrus, nežiūrint į nieką, netgi į profesinę sąžinę. Taigi iš principo tokie linkėjimai, tik gerokai platesnėje skalėje, tinka ir ministrui.
Tuo tarpu Kaune paveldosaugininkų Pyro pergalė – nesėkmingas V. Juozaičio viešbučio antstatas Laisvės alėjoje. Čia jau kaip Neringoje, visų institucijų suderinti realizuoti pastatai vadinami neteisėtais, taip ir šiuo atveju lengvai paleistas apibūdinimas „stiklainis“ ilgai dar žeis mūsų savimeilę.
Keli pastebėjimai V. Juozaičio naudai. Suprantamas siekis pritaikyti tamsaus stiklo, laužyto perimetro sprendimą, kaip „Kauno“ viešbučio plastinį ženklą, kuris jau prigijo kitame šio pavadinimo viešbutyje, kitoje Laivės alėjos išklotinėje.
Vėlgi tautosakos priesaikų nepaisant – „durniams pusė darbo nerodoma“ – buvo atskleistas, kada jo pirmieji – tinkuoti aukštai, dar nebuvo projekte numatytos tamsios spalvos, o buvo praktiškai balti, ir nebuvo virš šios dalies sumontuota tvorelė. Vėliau atlikti šie darbai akivaizdžiai švelniau apjungė pirmuosius aukštus su antstatu, o tvorelė bent kiek pakeitė fasado proporcijas, panaikindama kompoziciškai ydingą apatinės ir viršutinės pastato dalių lygybę.
Nežiūrint į metro A. Nasvyčio sentenciją, kad prie architektūros priprantama, kas yra visiška tiesa, aš vis dėlto linkėčiau autoriui su, atrodo, supratingais užsakovais grįžti prie šio pastato fasadų. Susitikę Kaune su E. Miliūnu mes vieningai matėme iš tiesų nesudėtingą ažūrinio antrojo fasado, pirmųjų aukštų plokštumoje, kurie yra platesni už antstatą, įrengimą. Nuomonės išsiskyrė tik ten, kad mano redakcijoje jis būtų postmodernistinis, o Simo, be abejo, modernus.
Bet šaukštai jau buvo po pietų. KVAD’o vadovybė reagavo greitai. Laisvės alėjoje esantys pastatai staiga tapo labai vertingi ir saugotini.
Pastatai, užsilikę Rusijos imperijos šiaurės vakarų provincijos miestelyje. Pastatai, kuriuos be gailesčio šlavė didieji Lietuvos tarpukario architektai ir būtų nušlavę visiškai, tačiau pritrūko laiko.
Tarybų valdžios metais nemylima Laisvės alėja, kad ir pavadinta Stalino, Lenino vardais, ačiū Dievui, nesusilaukė didelės architektūrinės invazijos. Žinoma, galima pirštus nusigraužti dėl unikalaus Zoologijos muziejaus praradimo, dėl indiferentiškos 1-osios berniukų gimnazijos rekonstrukcijos, dėl akiplėšiškai nepagarbaus „Merkurijaus“ nugriovimo jau pastarosiomis dienomis.
Taigi brangi visoms kartoms Laisvės alėja iš tiesų yra labiau dvasinė dimensija nei architektūriškai vertinga. Žinoma, nuo pirmosios nepriklausomybės prabėgę metai pakeitė, sušvelnino mūsų požiūrį į carinį paveldą. Meistriškumas įgalina mus puikiai įkorporuoti įvairias architektūros vertes į vieningą kūrinį, kurio meninė reikšmė nuo dviejų epochų, požiūrių, stilistikos jungties tik išauga.
Todėl tikrai būtina „kelti“ pastatų aukštingumą, suteikiant pagrindinei, idėjinei miesto gatvei atitinkamą urbanistinį statusą. Laisvės alėjos statusą. Ar pagaliau KVAD’istai išprus tiek, kad galėtume eiti kartu su tendencijomis, ar vėl teks kentėti, žiūrint, kaip nuosekiai mes ritamės į kitos imperijos – rytinės provincijos lygį? O tai gali atsitikti, dargi labiau netikėtai, nuo siekio pripažinti Kauno tarpukario architektūrą UNESCO saugomu objektu. Čia tai pelė į aruodą! KVAD‘as tuojau apibrėš saugomas teritorijas, kurios, patikėkit manimi, bus tokios plačios, kad apie reikšmingus ir reikalingus, ne tiek Laisvės alėjos, bet ir visos Kauno žemutinės terasos, papildymus beliks tik triušiškai svajoti, ar donkichotiškai kovoti. Ar tikrai Jums to reikia, kauniečiai? O dabar vėl smūgis jau ne žemiau juostos, bet tiesiai į paširdžius. Netgi sovietmečiu daryti 28-to kvartalo pasiūlymai vienareikšmiškai globojo esamą gynybinę sieną ir netikėtą, intriguojantį pėsčiųjų ryšį šalia jos nuo Trakų iki Klaipėdos gatvių. Dabar gi užlipom ant Vilniaus! gynybinės! sienos su architektūra, kuriai labiausiai tinka apibrėžimas – jokia!
Gal vis dėlto tam tikrame etape reikia keisti arklius, ne perkėloje gi esame. Gerai, kad tie arkliai pasirodytų veisliniai žirgai – architektai.
Mane stebina, kad visiems geriems darbams apibūdinti naudojamas architekto, kaip kažko tikrai reikšmingo, apibrėžimas: taikaus sambūvio Architektas, monetarinės politikos Architektas, kompiuterinių sistemų Architektas.
O kai srityje, kurioje architektų (mokslo, technikos ir meno sintezės) profesijos žinios gali būti tiesiogiai panaudojamos, jie antraeiliuose vaidmenyse. Aš žinau, kodėl – valdžia nemėgsta protingų ir gabių žmonių. Jie sunkiau valdomi. Tai kokia tada valdžia?
Leonardas Vaitys