2009 m. liepos 3 d. Lietuvos architektų sąjunga organizavo tarptautinę konferenciją Vilniuje, tema: “Architektūra- kultūros dalis(?)”.
Priežastys, paskatinusios viešai diskutuoti šia tema – visuotinis nerimas dėl esamos varganos architektūros, statybos sektoriaus padėties, architektūros devalvavimo iki utilitaraus “daikto” lygmens, taip pat noras dalintis atsakomybe su visuomene, įtraukti ją į miestų kūrybos procesą.
Konferencijos tikslas – diskutuoti:
ar suvokiame, kad Architektūra – tai labai plati sąvoka: tai urbanistika, teritorijų planavimas, kraštotvarka, parkai, interjerai, baldai ir t.t.; ar Architektūra yra menas, mūsų Kultūros dalis? o gal ji – ekonominių susitarimų rezultatas, “daiktas”, nekilnojamas turtas, ryjantis gamtinius išteklius ir sunkiai prisitaikantis prie nuolat besikeičiančių gyvenimo sąlygų?
Vis daugiau pastatų sukuria ne architektai, tai gal Architektūroje nėra meno? Gal pastatai – tai protingos inžinerinės “mašinos”, sukuriančios prielaidas socialiniam gyvenimui, buitiniams patogumams? O gal jie – tai technikos ir gamtos integracijos atmaina – biotechnologijos, kuriančios tarsi savaime augančius pastatus?
Koks architekto – meno kūrėjo – pašaukimas, atsakomybė, koks jo vaidmuo šiuolaikinėje visuomenėje?
Konferencijos dalyviai: J. Katainen (Europos Architektų Tarybos prezidentas, Suomija), A. Sagne (Europos Architektų Tarybos generalinis sekretorius, Belgija), L. Siola (Tarptautinės architektų sąjungos II regiono viceprezidentė, Graikija), K.Meskanen (Arkki Vaikų ir jaunimo architektūros mokykla, Suomija), N.Furuya (architektas, Japonija), G.Kunihiro (architektas, Japonija), (J.Dripe (Rygos (Latvija) vyr.architektas), G.Pendl (architektas, Austrija), N.Milerius (filosofas, Lietuva), E.Miliūnas (architektas, Lietuva), G.Blažiūnas (Lietuvos architektų sąjungos pirmininkas).
KONFERENCIJOS REZOLIUCIJA
Preambulė:
– Tūkstančius metų architektūra buvo integralus menas, jungiantis kitus menus; taip pat tai yra labiausiai apčiuopiamas ir akivaizdus menas kasdieniame gyvenime;
– Architektūra išreiškia žmonių gyvenimo būdą ir žmonių santykius su juos supančia aplinka, gamta ir istorija;
– Architektūra visada buvo ir šiuo metu yra kiekvienos šalies ar tautos kultūros dalis, visos žmonijos kultūros dalis;
– Architektūra yra nuolatinių dinaminių pokyčių ir inovacijų sritis, sukurianti daugybę techninių ir technologinių naujovių; be to, tai yra meninės ir techninės prigimties disciplina, apimanti pastatų, miestų ir teritorijų projektavimą ir dizainą, bei visų juose esančių galimų konstrukcijų ir detalių dizainą;
– Architektai iš esmės yra pozityviai mąstantys menininkai, taip pat jie yra kvalifikuoti specialistai statybos, inžinerijos ir vadybos srityse; architekto darbas pasižymi analitine veikla, vertinant architektūros poveikį socialiniu požiūriu, taigi architektūriniai sprendiniai pritaikomi įvairiems skirtingiems atvejams ir poreikiams.
Norime pastebėti, kad:
– Stiprėja tendencija, kai architektūra tampa „plačiai vartojamu produktu“, kurio kūrimą ženkliai įtakoja klientai ir investuotojai, galiojantys valstybiniai įstatymai ir lokalūs reglamentai bei taisyklės.
– Per mažai dėmesio skiriama Architektūrai, nors ji įtakoja kultūros procesus ir visuomeninį gyvenimą, taikant teritorijų planavimo ir miestų projektavimo principus, išsaugant landšaftą, natūralią aplinką ir istorinį paveldą, taip pat ribotos plėtros, viešųjų erdvių humanizavimo ir kt. principus.
– Viešuoju interesu, už kurį atsakingi politikai ir valdžios institucijos, rūpinasi ir įvairios interesų grupės, tarp jų ir architektai. Būtina apginti viešąjį interesą, siekiant užtikrinti urbanizuotos aplinkos, kuri yra būsimųjų kartų paveldas, kokybę bei ekologinę pusiausvyrą.
– Architekto kūrybiškumą riboja technologinė, industrinė, inžinerinė ir ekonominė civilizacijos kasdienio funkcionavimo logika. Ji dažnai sulaiko architektus ir kitus su architektūra susijusius projektuotojus nuo novatoriškų, nestandartinių sprendimų ieškojimo ir įgyvendinimo. Architektūros kūrybos metu svarbu taikyti visaapimantį požiūrį ir metodus, padedančius sukurti ir išsaugoti aplinkos tvarumą, pagrįstą pagrindinėmis visos žmonijos kultūrinėmis vertybėmis, nepasiduoti pelno vaikymuisi ir trumparegiškoms vizijoms.
– Architektūros menas tampa trapus ir pažeidžiamas. Architektai, visuomenė ir politikai privalo kovoti už kultūrinės dimensijos integravimą į tvarios aplinkos kūrimo procesą, prieš inerciją, biurokratiją ir vien tik ekonominius, industrinius ir inžinerinius kriterijus, formuojant urbanizuotą aplinką.
Svarbu veikti, pasitelkiant šias svarbiausias priemones:
– Išsaugoti KŪRYBINIUS architektūrinės praktikos ir architekto profesijos aspektus. Šiuo uždaviniu aktyviai rūpinasi Europos Architektų taryba ir Europos Architektūrinės politikos forumas .
– Skatinti visuomenės architektūrinį švietimą (vaikų, jaunimo, suaugusiųjų tarpe), įtraukiant į pradinių ir vidurinių mokyklų programas architektūrinio švietimo pamokas ir taip skleidžiant profesinius architektų laimėjimus.
– Stengtis įgyvendinti rekomendacijas dėl architektūros ir miestų plėtros, parengtas ir priimtas įvairių ES institucijų. Keliuose neseniai ES lygiu priimtuose politiniuose dokumentuose yra nurodyta, kaip galima pagerinti gyvenimo mieste kokybę, pateiktos veiksmų gairės (žr. Priedą).
Konferencijoje „Architektūra – kultūros dalis (?)“, vykusi Vilniuje (Lietuva) 2009 m. liepos 3 d., buvo patvirtinta, kad visoms atsakingoms valdžios institucijoms ir strategijų kūrėjams, taip pat visiems tarpininkams atėjo laikas iš naujo apsvarstyti ir pakeisti dabartinį požiūrį, suteikiant Architektūrai vietą ir vaidmenį, kurio ji nusipelno, kuriant kiekvienos šalies kultūrinę ir urbanistinę politiką.
