Lietuvos architektų sąjunga

Šiuolaikinė architektūra istorinėje aplinkoje. Kokia ji turėtų būti?

Ir didelis ir mažas miestas yra gyvas organizmas. Bėgant laikui, jis keičiasi. Todėl visada yra ir bus klausimas – tam tikroje, jau susiformavusioje aplinkoje naujo daikto atsiradimas. Koks jis turi būti, kaip jis turi būti integruotas į  aplinką.

Istorinio urbanistinio kraštovaizdžio išskirtinumo ir visuotinę vertę sukuria jo laipsniška evoliucinė, o taip pat ir planinga teritorinė plėtra išreikšta per atitinkama laikotarpį vykstančiais urbanizacijos procesais. Pagrindinis šiuolaikinei architektūrai istoriniame urbanistiniame kraštovaizdyje, keliamas uždavinys yra atsiliepti į plėtros dinamiką ir gerbti paveldėtą miesto peizažą ir jo kraštovaizdinę aplinką. Sprendimai dėl intervencijos į istorinį urbanistinį kraštovaizdį ir šiuolaikinės architektūros jame, reikalauja išsamaus svarstymo, jautraus požiūrio į kultūrą ir istoriją, konsultacijų su interesuotais asmenimis ir ekspertų pagalbos. Atskiros architektūrinės komisijos turėtų gerai žinoti apie urbanizmą ir jo tipologijų ir morfologija analizės priemones. Miestų planavime, šiuolaikinėje architektūroje ir šiuolaikinio kraštovaizdžio išsaugojime, reikėtų vengti visokių pseudo istorinių projekto formų, nes jais nusižengiama ir istorijai ir dabarčiai. Istorija privalo išlikti lengvai skaitoma ir pagrindinis tikslas, kokybinėmis intervencijomis užtikrinti kultūros tęstinumą. Aukštos kokybės architektūrai istorinėse vietose, turi būti skiriamas deramas dėmesys esamam masteliui. Statiniai istoriniuose miestuose ir aplink juos turi būti išryškinti pasitelkus urbanistinį projektavimą ir meną, nes tai yra esminiai istorinių miestų atgimimo elementai: urbanistinis projektavimas ir menas išreiškia jų specifines istorines, socialines ir ekonomines sudėtines dalis ir perduoda jas ateinančioms kartoms. Istoriniai pastatai, atviros erdvės ir šiuolaikinė architektūra reikšmingai padidina miesto vertę, suteikdami miestui savitų bruožų. Šiuolaikinė architektūra gali būti veiksminga miesto konkurencingumo priemonė. Istorinė ir šiuolaikinė architektūra yra vietinės bendruomenės turtas (Vienos memorandumas 2005 m.).

LR Vyriausybės nutarimu 2005 metais yra patvirtintos pagrindinsi architektūros politikos kryptys, kurios skelbia apie tai, kad būtų sudarytos palankios sąlygos kurti gerą architektūrą, užtikrinančią tvarią ir visa verčią aplinką žmogui kurti ir dirbti, kad šiuolaikinė architektūra turi puoselėti, plėtoti ir praturtinti vietos ar regiono tradicijas ir ypatumus, kad savivaldybių vyriausiems architektams būtų suteiktos didesnės sprendimų priėmimo laisvės ir atsakomybės, užtikrinamas jų darbo našumas ir nuolatinis ryšys su vietos bendruomene. Kad Šiuolaikinė architektūra –  tai natūralus jos paveldo tęstinumas, ateityje ji bus sudėtinė kultūros paveldo dalis.

    Architektūra yra specifinė meno kryptis, kurioje būtina tiek subjektyvus reiškinių vertinimo pojūtis, tiek ir objektyvus aplinkos supratimas. Projektuojant, derinant projektus, statant statinius turi dominuoti profesionalumas. Svarbioms urbanistikos ir architektūros problemoms nagrinėti, reikalingas specialus išmanymas, specialūs tyrimai, studijos, profesionalus specialistų darbas.

    Kas to neleidžia? Kas stabdo Europos patirties įsisavinimą Lietuvoje ir lietuviškų vyriausybės nutarimų nevykdymą?

 
Priežastys: statybą, rekonstrukciją reglamentuojantys netobuli įstatymai ir poįstatyminiai aktai:

1.Statybos įstatymo 20 str. sako, kad savivaldybės  administracija (tiksliau rajono vyriausiasis architektas) projektuojant ar rekonstruojant statinius išduoda specialiuosius architektūros reikalavimus (t.y. architektūros sąlygas projektavimui), kurie negali prieštarauti Kultūros  paveldo  departamento  išduotiems  specialiems paveldosaugos  reikalavimams, kurie taikomi kultūros paveldo vertybei ar   jos  teritorijai,  konkrečiam  kultūros  paveldo  statiniui, ar tatiniui,  esančiam  kultūros  paveldo  objekto  teritorijoje ir kultūros paveldo vietovėje. O taip pat    saugomos  teritorijos  direkcijos išduotiems specialiesiems saugomos   teritorijos   tvarkymo   ir   apsaugos  reikalavimams, kurie taikomi   konkrečiam   projektuojamam   statiniui,  sklypui  ar teritorijai  konservacinės  apsaugos  prioriteto  teritorijoje ar kompleksinėje saugomoje teritorijoje.

2. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo  2 straipsnio sąvoka  atkūrimas įteisina imitaciją. „Atkūrimas- neišlikusios nekilnojamosios kultūros vertybės atkūrimas išimtinais atvejais pagal nustatytas neišlikusias vertingąsias savybes…. tiksliai pakartojamos ar naujai sukuriamos neišlikusios dalys ir elementai.“ Kaip tiksliai pakartoti trūkstamas dalis, pavyzdžiui senamiestyje, pasirodo pakankamai paprasta (TERITORINIŲ PADALINIŲ SPECIALISTAI TIKSLIAI ŽINO) – tai istorinės tikrovės atstatymas, tuo pačiu ir patriotizmas, tuo pačiu ir nacionalinio identiteto demonstravimas. Srovė irgi aiški – „istorizmas“.  

3. Šiandien nerimą kelia saugomų teritorijų tarnybų vykdoma užstatymo ir architektūros reguliavimo politika saugomose teritorijoje – tai yra pačiose gražiausiose ir vertingiausiose Lietuvos vietose. Saugomų tarnybų darbuotojų reikalavimas yra labai aiškus – išlaikyti etnografinės architektūros bruožus, tradicinės regiono architektūros ypatumus. Miesto erdvėje ir kaimo – reikalavimai identiški. Laikytis praeities tradicijų. Kokį praeities laikmetį laikyti „tikruoju“? Mes, savivaldybių architektai nežinome, žinome kad gal tai liaudiškai, gal senoviškai, gal „čili kaimo“ užeigų stiliumi, o gal kaip man atrodo….Tokie neprofesionalūs senoviško tipo (dvišlaitis stogas, mažos skaidytos langų angos ir langinės) architektūros reikalavimai, paliekant architektą nuošalyje dažnai sudaro karikatūrišką vaizdą, pastatus padaro beveidžius, neproporcingus, iškraipo siluetą, labai prastos estetinės meninės vertės.    

IŠVADA:
1. keisti Statybos įstatymo nuostatas, reglamentuojančias architektūrą;
2. iš esmės peržiūrėti Saugomų teritorijų įstatymą ir Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą kaip visumą ir pakeisti juos iš esmės, užtikrinant darnios plėtros ir apsaugos principus, sukuriant sąlygas profesionaliems architektų sprendimams.

Esamos kultūros paveldo vertybės, saugomi valstybės objektai
 
Turėjome kultūros paveldo vertybę – buvusios senosios Anykščių mokyklos pastatus (unikalus kodas 4818). Pastatai išlikę Anykščių dvarvietės (unikalus kodas 17146) teritorijoje. Vienas iš buvusių šioje teritorijoje pastatų –  buvusi senoji Anykščių mokykla, kurioje mokėsi A. Baranauskas, A,. Vienuolis, J.Biliūnas, P.Tarasenka ir kiti iškilūs anykštėnai, garsios asmenybės tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Šio pastato ir sienos buvo brangios.

Šiame pastate įsikūrė Anykščių regioninio parko direkcija. Ši saugomų teritorijų tarnyba ir buvo senosios mokyklos pastato rekonstrukcijos iniciatorė.Rekonstrukcijos esmė pastatą nugriauti ir pastatyti naują. Savivaldybės architektai  daug dėjo pastangų, kad šis pastatas būtų restauruotas, kitaip tariant išsaugotas. Anykščių regioninio parko direkcijai toks saugojimo būdas buvo per brangus, nueita pačiu pigiausiu ir greičiausiu keliu. Viename iš pasitarimų ir saugomų teritorijų tarnybos ir kultūros paveldo specialistai nusprendė, citata ir pasitarimo protokolo.: „Reikia nuversti ir pastatyti naują, nes imitacija vienas iš saugojimo būdų… Pastato architektūrą restauruojant reikėtų atkurti laikančias konstrukcijas – rąstus reikia keisti skydinėmis konstrukcijomis, ir šiaip pastatas daug geriau atrodys, bus tiesesnis, lygesnis“. Senasis mokyklos pastatas buvo nugriaustas ir dabar stovi naujas žvilgantis ir skambantis naujas regioninio parko lankytojų centras su lentele:

Kultūros vertybė šiandien   

Citata iš Kultūros paveldo departamento rašto : „ Dėl pastato J.Biliūno g.55 Anykščiuose statuso. Minėtas pastatas iki šiol yra registruotas Kultūros vertybių registre kaip nekilnojamasis kultūros paveldo objektas (unikalus kodas- 4818) ir jo paminklosauginis statutas nėra pasikeitęs.“                                

Priežastys:
1. Visiška specialistų nekompetencija;
2. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo netobulumas;

Sprendimų būdai:
1. Būtina pakeisti saugomų teritorijų ir nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo pagrindinius principus, apsprendžiančius vertybės išsaugojimą ir taikant restauravimo, o ne atkūrimo ar imitavimo principus;
2. Įtraukti profesionalius architektus, architektų tarybų narius į teisinių dokumentų keitimo darbo grupes;
3. Peržiūrėti KPD teritorinių padalinių funkcijas, specialistų kompetenciją, perduoti šias funkcijas savivaldybių paveldosaugos skyriams;            

Pasekmės: Jaunoji karta netiki kultūros vertybės, kaip paminklo  svarba ir reikšmingumu. Jeigu pati žinyba, kuri sukurta saugoti nugriauna vertybę, o po to atstato (imituoja) naujomis medžiagomis ir technologijomis vertybę kaip ir tokia pačia arba panašia –  tai yra istorijos klastojimas.

Valstybės saugomi objektai

Ažubalių kaimo senosios kapinės

Sedeikių  dvaro senosios kapinės

P.Tarasenkos gimtosios  sodybos vieta  

Visos Lietuvos pasididžiavimas, kurio retas nėra aplankęs tai – A.Baranausko klėtelė.
A.Baranausko klėtelė nėra valstybės saugomas objektas, jis kultūros vertybių registre įvardijamas kaip registrinis objektas, nors jo verte nedrįstų abejoti nė vienas Lietuvos, o gal ir Europos pilietis. Tai kokie gi kriterijai lemia objekto statusą, ar tai tik registrinis, ar valstybės saugomas, o gal aukščiausia kategorija – paminklas. Vadovaujantis nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatomis valstybės saugomu objektu šiandien galima tapti tik parengus specialųjį planą, o kur objekto vertė?  Minėti pavydžiai aiškiai parodo  objektų vertės svarbą – A.Baranausko klėtelę nėra valstybės saugomas objektas, o senąsias kapines žyminti vieta – jau valstybės saugomas objektas. 

Nuotrauka (klėtelės be gaubto)

Tikrajam paveldosaugininkui rašytojui A.Vienuoliui – Žukauskui buvo svarbiausia išsaugoti ateities kartoms tikrąją A.Baranausko klėtelę – neperstatytą, neimituotą, bet tikrą kurioje žymiausias Lietuvos poetas kūrė Anykščių šilelį. Vienuolis buvo pirmasis nebijantis laisvos architektūros, seno ir naujo jungties. Kiekvienų metų savo darbo plane Vienuolis  rašė „paimti klėtelę po stiklu“. 1957 -1958 m. architektas J.Kvašys įkūnijo rašytojo idėją.. Iškilioji Teresė Mikeliūnaitė buvo antroji Anykščiuose, inicijavusi senosios Anykščių koplyčios išsaugojimą. 1985 m. buvo pastatytas stiklinis gaubtas (architektas Gediminas Baravykas, vitražo aut. A.Dovydėnas, šviestuvo dizainas E.Šatūro).
Tik nauja architektūra gali paryškinti ir eksponuoti senąją. Todėl seno ir naujo dialogas turi būti kūrybiškai taikomos kontrasto dermės principu. Tikroji istorinė vertė yra dialogo buvimas.

Arch. Daiva Gasiūnienė, Anykščiai

Rubrika "Nuomonės" skirta architektų bendruomenės, visuomenės atstovų asmeninei nuomonei apie architektūros aktualijas pareikšti. Šioje rubrikoje publikuojami straipsniai atspindi jų autorių poziciją, tačiau nėra oficiali Lietuvos architektų sąjungos pozicija.

Kontaktai

Lietuvos architektų sąjunga
Kalvarijų g. 1, 09310 Vilnius, Lietuva

Tel.: (8~5) 275 6483
El. paštas info@architektusajunga.lt

Juridinio asmens kodas: 191934984
PVM mokėtojo kodas: LT 919349811

Plačiau…

Senąją LAS interneto svetainės versiją rasite adresu old.architektusajunga.lt

Užsiprenumeruokite naujienlaiškį

Artimiausi renginiai

Šiuo metu nėra artimiausių renginai.

Archyvai

Atgal