Daiva Gasiūnienė, Anykščių rajono savivaldybės vyriausioji architektė
Niekas neginčija, kad labai svarbu puoselėti ir saugoti lietuvišką tradicinę architektūrą, užstatymo charakterį, savitumus. Tačiau bandymai saugomų teritorijų postulatus pritaikyti praktikoje dažnai baigiasi konfliktais tarp statytojų, architektų ir saugomų teritorijų tarnybų. Šių nesusipratimų ir nesusikalbėjimo padarinys – didžiulė žala mus supančiai aplinkai.
Nemažai metų dirbdama Anykščių rajono savivaldybės vyriausiąja architekte ne kartą įsitikinau, kaip sunku teorinius reikalavimus pritaikyti praktikai ir kiek išminties reikia, stengiantis išvengti tiesmukų ir neprofesionalių sprendimų.
Anykščių rajono atskirai pristatyti neverta, jis žinomas kaip patrauklus turizmui regionas, klasikų apdainuotas dėl gražių miškų, kalvotų apylinkių, vaizdingų upės slėnių. Anykščių miestas išsiskiria iš daugelio Lietuvos miestų tuo, kad visas yra saugomoje teritorijoje (Anykščių regioninio parko zonoje, o centrinė nemažai ploto užimanti dalis – Anykščių urbanistinio paminklo teritorija). Anykščių regioninis parkas sudaro 16 256 ha ploto, tai beveik dešimtoji viso rajono dalis, tai pati gražiausia rajono dalis. Saugoma teritorija paskelbta dėl unikalių gamtinių vertybių ir nemažo urbanistinio paveldo (senosios medinės architektūros, istoriškai susiklosčiusios miesto planinės erdvinės struktūros, darnaus ryšio su aplinka). Galbūt todėl Anykščių kraštas ypač pamėgtas turistų, išvykę iš Anykščių ilgai jaučia sentimentus šiam kraštui. Užsieniečiai, kitų Lietuvos miestų gyventojai, patys anykštėnai noriai rekonstruoja senas sodybos, stato naujus pastatus.
Todėl labai svarbu nepadaryti klaidų, neprofesionalių sprendimų saugomose teritorijose rekonstruojant ir statant pasatus pagal naujus projektus. Būtini išsamūs tyrimai, geras skonis, kad juos supratingai priderinti unikalioje aplinkoje.
Šiandien nerimą kelia saugomų teritorijų tarnybų vykdoma užstatymo ir architektūros reguliavimo politika saugomose teritorijose, pačiose gražiausiose vietose. Dažnai saugomų tarnybų darbuotojų reikalavimas yra tik vienas – vienareikšmiškai išlaikyti etnografinės architektūros bruožus, tradicinės regiono architektūros ypatumus, t.y. architektūros, susiformavusios iki profesionalios architektūros atsiradimo…Ir dar – langai ne didesni kaip 1,5m² ploto, suskirstyti į tris, keturias dalis, pastato planas – stačiakampis, spalva – pilka, mėlyna, žalia.
Tik šių atributų laikymasis – trumparegiškas požiūris, kurio pasekmė gali būti labai bloga – neproporcingi statiniai, nederantys gamtinėje ar urbanistinėje aplinkoje, neprofesionalumas…toks neprofesionalus požiūris greitai gali virsti grėsme aplinkos kokybei, padaryti nepataisomą žalą tai teritorijai, kuri privalo būti labiausiai saugoma.
Susidaro įspūdis, kad pasisekė toms, nesaugomoms teritorijoms, kuriose architektas rūpinasi statinio architektūra, kad jis derėtų prie aplinkos, kad atitiktų higienos, sveikatos, saugaus naudojimo reikalavimus, kad būtų projektuojamas pagal rajono vyriausiojo architekto išduotas sąlygas, architektūrinius reikalavimus. Statybos įstatymas sako, kad statinio projekto vadovas turi atitikti nustatytus kvalifikacinius reikalavimus, kad statinio architektūrai turi vadovauti atestuotas architektas. Tačiau kaip suderinti kvalifikuotų specialistų supratimą apie tradicinę, etnografinę architektūrą su saugomų tarnybų specialistų, dažnai neturinčių atitinkamos kvalifikacijos supratimu?
Paradoksas – saugomose teritorijoje nebeegzistuoja vyriausiųjų architektų pozicija, nebereikalingos sąlygos architektūrai, nebereikalingas atestuotas architektas…..
Manau, kad pats reikalavimas – išlaikyti etnografinės architektūros bruožus, tradicinės regiono architektūros ypatumus – yra tinkamas, geras. Tačiau baisu, kai jis taikomas bukai, neprofesionaliai įvertinus, pagal kiekvieno piliečio supratimą, kas reikštų „gal liaudiškai, gal senoviškai, nors iš kurio laikmečio – neaišku, gal kaip „čili“ kaimo užeigų stilius, o gal kaip „man atrodo“…..
Lietuvoje yra puikus, nuo seno susiformavęs tradicinės sodybos išdėstymas, mastelis, siluetas, tradiciniai bruožai, medžiagos. Lieka tik statant naujus pastatus tai profesionaliai pritaikyti ir projektuojant išlaikyti dvasią, proporcijas, medžiagiškumą. Tradicinės architektūros bruožus reikia kūrybiškai perkelti į šiuolaikišką architektūrą. Profesionaliai integruoti į aplinką galima ir šiuolaikišką statinį, tuo tarpu aklai mėgdžiojant „a la“ senovišką, neaiškų stilių, nesunkiai galima subjauroti saugomą aplinką.
Pasaulio pavyzdžiai puikiai iliustruoja, kaip galima pasiekti gerą tradicinės architektūros įspūdį ne atstatinėjant kažkokį „sau“ įsivaizduojamą senovinį statinį, o kaip tik naujomis priemonėmis suteikiant naują atspalvį, tam tikrą tam regionui būdingą nuotaiką. Visais laikais buvo įvairių statybos variacijų, todėl langai – 1,5m² ploto, o gal 1m² ploto ar dar mažiau arba šlaitas tik atitinkamo nuolydžio, t.y. toks, kokį pasako tarnybų darbuotojai, kartais gali atrodyti karikatūriškai. Arba spalva – kai parašytos tik kelios spalvos, pavyzdžiui „žalia“… Bei visokie įsivaizduojami kaip „liaudiški“ atributai, kuriuos saugomų teritorijų tarnybų darbuotojai reguliuoja palikdami architektą nuošalyje, ir taip dažnai padaro pastatus beveidžius, neproporcingus, iškraipo formas, siluetą, mastelį ir t.t.
Ką norėjau pasakyti – nežinau…gal nieko…gal apie Anykščius….gal apie savo darbo beviltiškumą, o gal apie atstatinėjamus Valdovų rūmus….Žodžiu, vargšė Lietuva ir mes „litovcai“.
