Lietuvos architektų sąjunga

„Niujorko“ bendrabučių architektūrinė (ne)vertė


Iliustracija: 1982 m.  išleisto albumo „Naujoji Lietuvos architektūra“ viršelis


2012 m. liepos 26 dieną Vilniaus architektūros ir urbanistikos ekspertų taryba svarstė studentų bendrabučių Saulėtekio al. 16 ir 18 paprastojo remonto projektą. Sutinku su ekspertų nuomone, kad vietos urbanistinė aplinka laikui bėgant įgavo naujų bruožų ir studentų bendrabučių laukia neišvengiami pokyčiai. Tačiau abejonių sukėlė teiginys apie tai, kad „neįžvelgę bendrabučių architektūroje saugotinų bruožų, ekspertai sutiko, jog fasadai gali būti keičiami“. Kuo remiantis buvo nustatyta, kad Saulėtekio bendrabučiai neturi vertingųjų savybių? Kokiais kriterijais ir metodika buvo vertinama architektūrinė kokybė ir kokiais argumentais grindžiamas galutinis sprendimas?

Mažiau klausimų kiltų jei būtų skelbiami detalūs VAUET posėdžių protokolai kaip tai daro KAUET puslapyje kamane.lt. Tuo labiau, kad išankstinės informacijos apie būsimą posėdį ir ketinamus svarstyti projektus šį kartą nebuvo skelbta taip eliminuojant galimybę svarstyme dalyvauti platesnei auditorijai. Renovacijos problema yra opi, todėl reikėtų nevengti diskusijų, ypač kai tai liečia statinius jau tapusius savo laikmečio ženklais. Helsinkio Merihakos rajono atveju [1] keliamas klausimas ne tik ar pastatų vertės nesumenkins apšiltinimas iš išorės, bet apskritai ar pateisinamas natūralaus betono dažymas, valymas kuris gali įtakoti vietos dvasią. Svarbu paminėti ir tai, kad remiantis egzistuojančia praktika, pastato fizinis susidėvėjimas negali būti laikomas veiksniu menkinančiu jo vertingąsias savybes [2].

Moderniosios architektūros paveldo apsauga pasaulyje rūpinasi Docomomo organizacija, kuri yra Icomos dalis. Docomomo akcentuoja techninės, socialinės bei estetinės inovacijos svarbą vertinant modernųjį paveldą [3]. Pasak Docomomo šie aspektai ir nusako objekto vertę:
1)  Technologijos įvertinimas – ar objektui būdingas naujų medžiagų arba technologijų panaudojimas?
2)  Socialinis vertinimas – ar pastatas buvo suprojektuotas naujai paskirčiai ar misijai atlikti. Ar jis tarnavo platesnei socialinei, ekonominei strategijai įgyvendinti?
3)  Estetinis vertinimas – ar nagrinėjamame objekte pastebima kokia nors kūrybinė koncepcija ar išorinė kokybė?
4)  Objekto kaip modelio reikšmė. Ar jis buvo apdovanotas, pripažintas ir pastebėtas srities specialistų arba profesinės spaudos?
5)  Objekto kaip nuorodos reikšmė.

Žinant vertinimo kriterijus, galima pabandyti spręsti apie vadinamojo „Niujorko“ pastatų vertę:
1)  Pirmieji du iš šešių Saulėtekio bendrabučių yra pirmi daugiaaukščiai gyvenamieji pastatai Lietuvoje, kurių vidinėms konstrukcijoms panaudotas monolitinis gelžbetonis [4]. Šis projektas stipriai įtakojo tolimesnę originalių monolitinių daugiabučių statybą Vilniaus miesto mikrorajonuose [5].
2)  Pastatai suprojektuoti kaip universitetinio miestelio dalis – miestelio, kuris atliko tuo metu naują socialinę misiją ir atitiko moderniosios utopijos tikslus. Architektūros istorikas Claes Caldenby universiteto miestelį įvardina kaip vieną iš šešių charakteringų modernistinio miesto elementų [6].
3)  Pastatus projektavo B.Krūminis, nusipelnęs architektas, apdovanotas architektūros riterio ordinu [7]. Autorius originalia balkonų forma ir šešėlių pagalba sugebėjo pagyvinti industrinės statybos sąlygomis realizuoto pastato fasadą. Būtent balkonų ir fasado lūžių kuriamas įspūdis ilgą laiką buvo šios vietos vizitine kortele.
4)  Studentų miestelio kūrėjai 1982 apdovanoti VLKJS CK premija [8]. Tiek visas miestelis, tiek bendrabučių pastatai yra palankiai aprašyti to meto profesinėje periodikoje („Statyba ir architektūra“). Knygoje „Vilniaus architektūra“ bendrabučių pastatai įvardinami kaip ryškiausias viso Saulėtekio komplekso kompozicinis akcentas [8], o fasado nuotrauka puikuojasi ant 1982 metais išleisto albumo „Naujoji Lietuvos architektūra“ viršelio [9].

Apibendrinant galima sakyti, kad šiokių tokių vertingųjų savybių šie pastatai turi, todėl kyla abejonės ar pigus, greitas ir architektūrine kokybe nepasižymintis „euroremontas“ netaps dar vienu Lietuvos moderniosios architektūros praradimu. Gali būti, kad mano pasirinkti vertinimo kriterijai nėra patys tinkamiausi, taip pat tikėtina, kad ekspertai turėjo tikslesnių duomenų, kurie lėmė tokį sprendimą. Siekiant išvengti abejonių būtų naudinga tiksliau įvardinti nagrinėjamų pastatų vertę ir ją pagrįsti konkrečiais argumentais. Manau, kad panašiose situacijose būtina skatinti diskusijas, išsiaiškinti platesnės architektų bendruomenės nuomonę ir vengti skubotų sprendimų.

arch. Matas Šiupšinskas


Šaltiniai:
1.    http://en.wikipedia.org/wiki/Merihaka
2.    Jurevičienė J. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga. Vilnius: Technika, 2010
3.    http://www.archi.fr/DOCOMOMO/PDF/pdfguide.pdf
4.    Statyba ir architektūra. Vyr. red. Dyčmonas J. Vilnius, 1975, nr. 3
5.    Reklaitė J., Leitanaitė R. Vilnius 1900 – 2012. Naujosios architektūros gidas. Vilnius: Baltos lankos, 2011
6.    Caldenby C., Wedebrunn O. Living and Dying in the Urban Modernity. Aarhus: docomomo, 2010
7.    Mačiulis A. Lietuvos architektai. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2002
8.    Čerbulėnas K., Glemža J. Vilniaus architektūra. Vilnius: Mokslas, 1985
9.    Minkevičius J. Naujoji Lietuvos architektūra. Vilnius: Mintis, 1982

Rubrika "Nuomonės" skirta architektų bendruomenės, visuomenės atstovų asmeninei nuomonei apie architektūros aktualijas pareikšti. Šioje rubrikoje publikuojami straipsniai atspindi jų autorių poziciją, tačiau nėra oficiali Lietuvos architektų sąjungos pozicija.

Kontaktai

Lietuvos architektų sąjunga
Kalvarijų g. 1, 09310 Vilnius, Lietuva

Tel.: (8~5) 275 6483
El. paštas info@architektusajunga.lt

Juridinio asmens kodas: 191934984
PVM mokėtojo kodas: LT 919349811

Plačiau…

Senąją LAS interneto svetainės versiją rasite adresu old.architektusajunga.lt

Užsiprenumeruokite naujienlaiškį

Artimiausi renginiai

Šiuo metu nėra artimiausių renginai.

Archyvai

Atgal