Dauguma Lietuvos miestų gali džiaugtis išskirtiniais bruožais – gamta, kultūra, žmogaus sukurtais objektais. Kai kurių vietovių savitumai yra itin ryškūs: Vilnius išsiskiria sostinei būdingais atributais, aukštojo mokslo institucijų gausa, Aukštaitija išsiskiria gamtiniais elementais – ežerais ir miškais, Kaunas žinomas kaip techninio mokslo ir pramonės centras.
Pajūris itin stipriai išsiskiria savo jūrinio miesto charakteriu: jūrinis klimatas, jūriniai verslai, jūrinės pramogos, jūrinis mokslas. Kiekvienas klaipėdietis, nidietis, palangiškis save linkęs tapatinti su jūros artumu. Jūra ar marios čia stipriai įsišaknijusi daugelyje gyvenimo sričių ir kultūrine, ir ekonomine prasme.
Problema, su kuria susiduria daugelis miestų Lietuvoje, yra aiškaus tapatumo suvokimo nebuvimas. Pavyzdžiui, kiekvienas klaipėdietis nepamirš paminėti esąs iš jūrų miesto, tačiau tas tapatumo jausmas yra intuityvus, neapibrėžtas. Vieni minės jūrą, paplūdimius, kiti pabrėš uostą, krantines, treti nurodys Jūros šventę, Jūros muziejų, ketvirti atkreips dėmesį į solidžiai miesto biudžetą papildančias laivybos ir remonto įmones.
Kitaip tariant, suvokiami paskiri miesto savitumai, tačiau nevertinamas bendras tapatumo modelis.
Tik struktūriškai suprantant iš ko susideda miesto tapatumas, kokios jo dalys ir kaip jos viena kita papildo, galima kryptingai planuoti bet kurio miesto – Lietuvoje, Latvijoje, bet kur – vientisą urbanistinį, architektūrinį, ekonominį, kultūrinį, socialinį, įvaizdžio modelį, kuris būtinas siekiant pritraukti turistus, akcentuoti miesto ar teritorijos išskirtinumus. Tiesiog darniai vystytis.
Miestams reikia tapatumo struktūros modelio
Remiantis ir apibendrinant daugelio tyrinėtojų mintis, galima suformuoti aiškų ir kiekvienam miesto piliečiui suprantamą tapatumo apibrėžimą. Šiuos klausimus nagrinėjo Ch.Norberg-Schulz, daugiausia dėmesio skirdamas miesto dvasiai, kultūriniam savitumui, K.Lynch, išskyręs vizualių, žmogaus sukurtų savitumo elementų klasifikavimą.
Lietuvių mokslininkai šioje srityje taip pat neatsilieka: R.Buivydas aprašė semantinę gamtinių elementų reikšmę, Z.Daunora, A.Vyšniūnas pateikia detalias vizualiojo tapatumo studijas, V.Petrušonis pasiūlė miesto kultūrinio konteksto aprašymo teorines prielaidas.
Remiantis šių ir kitų tyrėjų įdirbiu, galima formuoti universalų miesto tapatumo struktūros modelį, pagal kurį galima klasifikuoti miestų išskirtinius bruožus, sudarant aiškų, moksliškai pagrįstą tapatumo karkasą.
Nestruktūravus tapatumo sudėties, diskusijos apie tapatumą rizikuoja likti literatūriškos ir padrikos, nesukuriančios tęstinumo ekonominėje, kultūrinėje ir politinėje plotmėse. Kitaip sakant, dabar visi apie tapatumą kalbame skirtingomis kalbomis, o nesusikalbėdami gimdome priešpriešas: politikų ir verslininkų, architektų ir paveldosaugininkų, aplinkosaugininkų ir miestelių bendruomenių.
Tapatumas – visų pirma filosofija
Tapatumo problematika plačiai nagrinėjama filosofijos mokslo darbuose. Skiriasi dvi pagrindinės tapatybės teoretikų kryptys: vieni tapatumą nustato kaip nuolatos kintantį, dinamišką parametrą, kiti sako, kad tapatumas pasižymi pastovumu laike.
Dinamiškos tapatybės šalininkai tvirtina, kad tapatumas susideda iš daug dalių (daug tapatumų), pradedant šeima ir baigiant valstybe ar kontinentu. Tokia tapatybė dinamiška, ją galima keisti pagal kontekstą.
Kitoks primordialistų požiūris, teigiančių, kad bendruomenėje gimstama, ji nėra pasirenkama. Tai „vieno varianto“ pasirinkimas, kai vieną kartą pamatyti vaizdai ir patirti potyriai visam gyvenimui fiksuoja tam tikrą statinį įspūdį, kuris gyvenime nulemia tolesnius pasirinkimus, suvokimus, mąstyseną, faktų percepciją, mentalitetą. Svarbi šios teorijos prielaida, kad objektas be savo konteksto netenka reikšmės, nebeneša kultūrinio krūvio.
Kalbant apie miestus – tiesa slypi kažkur per vidurį. Miesto tapatybė gali būti keičiama – nes laikui bėgant keičiasi gyventojai, jų tautybė, išsilavinimas, veiklos sritys, pramonės šakos, industriją keičia žinių ekonomika, vežimus – automobiliai, pašto karietas – elektroninis paštas. Kartu keičiasi ir miestovaizdis. Tačiau visada išlieka ir miesto istorijos ženklai: miesto planas išduoda kažkada buvusią priklausomybę nuo jurzdikų, gėlo vandens šaltinių, kelių, bažnyčių bokštai išduoda, kad kažkada mieste svarbiausias pastatas buvo ne Operos ir Baleto teatras, o Katedra. Kitaip tariant, miesto atmintis irgi niekur nedingta. Taip miestovaizdis tampa instrumentu aprašyti vietos kultūrą, religiją, istoriją, etniškumą, o vizualus tapatumas tampa prekės ženklu, vizualiojo tapatumo orientyrai („landmarks“ pagal K. Lynch) – tapatybės ženklai – tampa viso identiteto suvokimo piramidės viršutiniu (arba kertiniu, kaip kam labiau patinka) akmeniu.
Kitaip tariant, kiekvieno miesto tapatumas yra dvejopas – kintamas ir nekintamas. Senamiesčių nekintamoji tapatumo dalis yra – natūraliai arba dirbtinai – gerokai didesnė, nei kintamoji. Vilnaus senamiestyje daugumos pastatų niekas neleis griauti ir statyti naują, tačiau turbūt labai neprieštaraus stoglangio atsiradimui, langų sudalinimo pakeitimui ar panašiems kosmetiniams paketimams. Naujose miestų dalyse nekintamoji tapatumo dalis gerokai mažesnė, ir gerokai daugiau elementų turi galimybę būti keičiami. Žirmūnuose kažkada vieningas mikrorajonas yra pakankamai laisvai perplanuojamas tarp daugiabučių įterpiant naujų pastatų, daugiabučius kiekvieną skirtingai renovuojant, balkonus paverčiant įėjimais, o pirmų aukštų butus – komercinėmis patalpomis.Žirmūnų naratyvas ne toks stiprus, kad kažką įkvėptų sukurti Žirmūnų apsaugos reglamentą ir kilstelėti nekintamąją tapatumo dalies kartelę bent jau iki Naujamiesčio lygio, o senamiesčio – atvirkščiai – naratyvas toks stiprus, kad visokiais reglamentais ir spec.planais užgožiami kiti, nauji, naratyvai, kad gink dieve senasis nebūtų įtakotas. Bet pats įdomumas juk ir yra ne tik kai anūkai mokosi i senelių, bet ir seneliai randa ko išmokti iš vaikaičių. Pvz, naudotis internetu.
Tapatumo struktūra
Bet kokio miesto tapatumas gali būti aprašytas suskaidant tapatumo sąvoką į tris pagrindines grupes: gamtos sukurti tapatumo ženklai (reljefas, vandenys, augmenija), socialiniai-kultūriniai tapatumo ženklai (vyraujantys verslai, tautos ir rasės, išsilavinimas, viešasis saugumas, valdžios forma), žmogaus sukurti tapatumo ženklai (pvz. Urbanistika, architektūra).
Šios trys grupės skiriasi savo pastovumu – reljefas ir gamtiniai vandenys keičiasi nedaug ir nedažnai, nors kai tai jau vyksta, įtaka būna didžiulė. Reikia tik prisiminti Panamos ar Sueco kanalus, Kauno HES ir marių atsiradimo istoriją, arba slenkančias Kuršių Nerijos kopas. Gamtinių elementų įtaka miestovaizdžiui didžiulė, todėl galima sakyti, kad tai yra bene esminis, pastoviausias tapatumo formantas.
Žmogaus sukurti fiziniai ženklai yra taip pat labai gerai matomi. Miesto struktūra, planas, žaliųjų ir urbanizuotų plotų santykis, viešosios erdvės yra puikiai jaučiami ir suvokiami miesto gyventojo ir svečio. Šis sluoksnis yra dinamiškas, nuolat atsinaujinantis, kintantis kartu su jį kuriančiais žmonėmis, kurie sudaro trečiąją tapatumo struktūros modelio dedamąją – socialinį ir kultūrinį kontekstą. Šis sluoksnis yra mažiausiai matomas, labiausiai kintantis, tačiau taip pat ir labai svarbus, nes jis ir formuoja tą literatūrišką miesto aureolę, genius loci, su niekuo nesupainiojamą vietos dvasią. Šiems tapatumo ženklams reikėtų priskirti politinius aspektus (politinė santvarka, valdžios pasidalijimas, viešasis saugumas, valdžio efektyvumas, ekonominius veiksnius (pramonė, verslai, amatai, kuriama pridėtinė vertė), kultūrinę aplinką (miestiečių išsilavinimas, kutūros pasiūla ir paklausa, savo vertės ir tapatumo suvokimas), tautinius bei konfesinius parametrus (miesto gyventojų tautinė ir konfesinė sudėtis, ekonominės ir politinės galios balansas), socialinę realybę (socialinė atskirtis, socialinis teisingumas, užimtumas).
Tapatumo struktūros elementai tarpusavyje visada susiję ir vienas kitą papildantys. Pavyzdžiui, savivaldybės pastatas atspindi ne tik vieno ar kito laikmečio architektūrą, bet ir išduoda miesto savivaldą ir savivaldos mastą, gaunamas pajamas. Klaipėdos K ir D dangoraižiai atspindi ne tik savo [post]modernios architektūros tendenciją, bet ir nurodo tam tikrą ekonominio intereso viršenybę. Uosto teritorija atspindi ne tik vieną pagrindinių miesto verslų, bet ir išduoda miestiečių santykį su jūra. Miesto rajonų pavadinimai parodo, iš kokių kaimų sudarytas dabartinio miesto audinys. Reljefas formuoja urbanistiką, o valstybės valdymo forma padiktuoja net ir pastatų charakterį.
Ko reikėtų išmokti?
Taigi, miestų ir vietovių tapatybė susideda iš trijų esminių elementų – gamtinės aplinkos, architektūrinės ir urbanistinės aplinkos, socialinio/kultūrinio konteksto. Nuo žmogaus priklausančios tapatybės dalys – architektūrinė/urbanistinė aplinka, sociokultūrinis/kontekstas nuolatos keičiasi. Kas atsitinka, kai atsiranda labai griežti ribojimai architektūrinės/urbanistinės aplinkos vystymuisi?
Žmonės toliau keičiasi – atsiranda visuotinis švietimas, moterų balso teisė, mobilieji telefonai, žmonių srautus iš bažnyčių perima teatrai; keičiasi žmonių verslai – jie nebeapdirbinėja odų, o pardavinėja turistams gintarus arba sėdi ofise ir kompiuteriu prekiauja finansiniais derivatyvais Kaimanų salose. Tačiau senamiesčiui keistis kartu su žmonėmis galimybių nėra.
Besikeičiančioje visuomenėje teatras turi didesnę reikšmę nei bažnyčia, o parkingas – nei skveras. Tačiau vis dar manome, kad pastatas-egoistas yra Operos ir Baleto teatras, o ne Vilniaus katedra..?
Pagal mūsų paveldosauginę logiką saugome senamiesčių ar miestelių (Nidos) struktūrą ir architektūrą, visai pamiršdami, kad čia negyvena tie žmonės, kurie tuos miestus pastatė. Net ne tų žmonių palikuonys (nes tikrieji nidiečiai per karą pabėgo į Vokietiją, o tikrieji vilniečiai pabėgo į Lenkiją, žuvo fronte, lageriuose ar koncentracijos stovyklose). Nauji Nidos gyventojai jau nebe tradiciniai žvejai, jų verslas nebe žuvies rūkymas, o susisiekimas su pasauliu – nebe pašto karietos. Žmonių tapatybė pasikeitė, o miesto tapatybei keisti kartu yra neleidžiama, stengiamasi išlaikyti muziejinę formaline pamirkytą „praėjusių amžių didybės“ nuotaiką.
Taip atsiranda iškreipta vietos tapatybė, kuri yra dirbtinė, kuriama ne vietos gyventojų, o aplinkosaugininkų elito nuomonių ir pajudėti bijančių valdininkų baimių.
Dirbtinė tapatybė yra neįdomi tapatybė, ir kuo greičiau tą suprasime, tuo geriau sugebėsime išvengti suplastmasintų „autentiškų“ žvejų kaimelių ar pseudobarokinių XXI amžiaus Viniaus statybų. Privalome suprasti, kad jei norime šiandien kurti vertybes ateičiai, turime atspindėti savo XXI amžių – žinoma, ir nepamiršti, kad be XVIII amžiaus dvidešimt pirmasis nebūtų atėjęs.
Lukas Rekevičius
Pranešimas skaitytas 2012 m. rugsėjį A.Zavišos konferencijoje Nidoje "Tapatybės įtvirtinimas, rekreacinė architektūra tautinio identiteto paieškų erdvė".
