Lietuvos architektų sąjunga

Komisijos, komisijos, komisijos…

Leonardas Vaitys
Tarp daugelio skandalus tiriančių politikų komisijų, paprastai baigiančių savo veiklą nuliniais rezultatais, bet sukeliančiomis smagias intrigėlių bangeles, Paveldosaugos komisija, kurios naujasis sąstatas buvo suformuotas šiomis dienomis, kaip visada tyliai, atrodo, nėra skirta kasdienybės populistiniam šurmuliui. Vienok…
Jos atsiradimo istorija siekia prezidento A. Brazausko laikus. Tuo metu veikianti Paminklų apsaugos inspekcija su drąsiu ir ambicingu N. Puteikiu priešakyje, taip griežtai ėmėsi revizuoti sovietinius paveldosauginius principus, neretai paremtus „tautos priešo“ kategorija, kad ilgokam laikui buvo sustabdyta bet kokia renovacija. Pirmieji galimi investitoriai iš užsienio suko ienas atgal, saviškiai tūnojo laukdami arba ėjo kančių kelius, kurių retas baigdavosi sėkmingai.
Šiandien sunku nusakyti kiek prarado, ypatingai Vilniaus senamiestis ir naujamiestis, lėšų ir architektūrinės kokybės, nes investitoriai vežė su savimi ir vieną kitą garsų Europos architektą. Betgi tas renovacinės veiklos „kolapsas“ gal ir buvo naudingas. Iš tiesų vis dar inertiškas sovietinių normų taikymas ypatingai senamiestyje galėjo padaryti daugiau žalos, nei atskiri pasiekimai. Juolab, kad ir medžiagos, investicinės galimybės bei toks pat inertinis mąstymas buvo įprasta aplinka.
Tačiau tuo metu reikėjo išjudinti bent galimybes, kurios buvo labai aršiai diskutuojamos tarp „Vilniaus senamiesčio griovėjų“ sudaryto sąrašo, kuriame, garbingoje kompanijoje teko būti ir man, bei iškilusių naujų žmonių, kurių tarpe buvo ir neteisingai nustumti į pašalius architektai ir įvairių visuomeninių  veikėjų, kurių daugumos šiandien nė kvapo. Kai kurie sugebėjo padaryti šiokią tokią karjerą ir malasi įvairiose senų draugų sudaromose tarybose ar komisijose.
Susigaudyti šioje situacijoje, kuri, beje, buvo politizuota, nebuvo paprasta, netgi pragmatiškai mąsčiusiam prezidentui A. Brazauskui.
Buvo sugalvotas strateginis antstatas paveldosaugos klausimais – paveldosaugos komisija. Prisimintas primirštas, šiuose klausimuose išprusęs J. Glemža, ir, remiantis kažkurios Europos šalies patirtimi, visa tai buvo įvilkta į įstatymo rūbą.
Tada buvo sugalvoti ir komisijos sudarymo principai. Du nariai nuo Prezidento, po keturis nuo Seimo ir Vyriausybės, du mielaširdingai palikti visuomeninėms organizacijoms, kurių veikla vienaip ar kitaip siejasi su paveldu.
Ak, tas mūsų valdžios noras turėti ne lygiavertį partnerį, išprususį patarėją, galutiniame rezultate gelbėjantį tą pačią valdžią nuo neapgalvotų sprendimų, bet draugus, pažįstamus, šiaip piliečius, už kuriuos paprašo bendrapartietis su įprasta rekomendacija – „geras vyras“!
Pirmosios kadencijos komisijos sudarymas vyko dar neišgryninus esminės jos formulės – „svarbu savas“. Todėl komisijon papuolė principingų bei autoritetingų profesionalų.
Prie jos narių buvo priskirti keli etatiniai darbuotojai, turintys apdoroti, sinchronizuoti, ruošti dokumentus, remiantis komisijos narių posėdžių medžiaga.
Visuomeniniais pagrindais dirbantys komisijos nariai gaudavo nemažus pluoštus įvairių lietuviškų bei tarptautinių dokumentų, kuriuos derėjo išanalizuoti, apmąstyti, pateikti pastabas bei pasiūlymus.
Paaiškėjo, kad darbo krūvis visai nemažas ir autoritetingiausi komisijos nariai – paprastai užimčiausi – palaipsniui perleido iniciatyvą administracijos darbuotojams, kurie čia valgė pagrindinę savo duoną.
Per kelias kadencijas apsipratę „aparate“, kai kurie iš jų ėmė save tapatinti su „tikraisiais“ komisijos nariais.
Komisija akivaizdžiai suso intelektualai, nepajėgdama spręsti esminių strateginių paveldosaugos uždavinių, ėmėsi tos pačios inspekcijos funkcijų.
Tačiau noras toliau čia tarnauti liko, juolab, kad ilgainiui tapo pažįstami valdžios koridoriai, kuriuose nesunku sutikti intrigėlėms atvirų sielų.
Į jų glėbį dabar papuolė kandidatas į komisijos pirmininkus Z. Baubonis. Ar gali toks žmogus būti  pirmininku – žinoma, ne! Jis gi visiškai neturi chameleoniškos patirties – iš karto pareiškė, kad imsis reformų! Gerbiamasis, kur Jūs gyvenate?
 Pasipylė „kliauzos“. Vėl pristatomos kaip komisijos nuomonė. Kokios? Ar tos, kurios nariai pasiūlė Z. Baubonį pirmininku? Ar tos, kuri savo uždavinius supranta kaip,  cituoju A. Martišiūtę („Respublika“, birželio 18 d.) „Turįs kovoti prieš savavališkas statybas Vilniaus centre ir kitų miestų senamiesčiuose, skandalingai savavališkais statiniais pagarsėjusioje Kuršių nerijoje ir kitose saugomose teritorijose.“ TAI YRA DIRBTI NE SAVO DARBĄ.
Nepažįstu Z. Baubonio. Kad jis gali būti pažeidėju, iš principo nereikėtų stebėtis. Prieš akis tokie pavyzdžiai: aukščiausio rango veikėjai, jų broliai, seserys ir švogeriai. Tačiau prieš kiek laiko žurnale „Ekstra“ (05.28-13 Nr.18) perskaitęs R. Skatikaitės straipsnį „Už Atlantų nugaros – savivalės rojus, architektai niokoja Tiškevičių rūmus“ su neapdairiai leidusiu save užfiksuoti foto medžiagoje paveldosaugos  komisijos  klerku,  pasibaisėjau, netgi būdamas prie daug ko pripratęs.
 Negana to, kol renovuojamas VGTU Architektūros fakulteto korpusas NĖRA Tiškevičių rūmų dalis, dar prisimenami nebūti renovacijos autoriaus J. Anuškevičiaus nusikaltimai paveldosaugai. Kaip antai : buvusio M. Knakfuso namo griovimas, kuris įvyko tada, kai J. Anuškevičius dar mokėsi vidurinėje. Lygiai kaip ir dėl vargano Rusų dramos teatro nugriovimo, kurio didžiausia vertybė buvo tradicinis, ypač Rusijoje arch. V. Mikučianio suprojektuotas fasadas su teatrinėmis kaukėmis. Tačiau ir čia J. Anuškevičiui nepasisekė realizuoti savo sumanymų. Pasikeitus politinei situacijai kultūrinis objektas užleido savo vietą komercijai. Taigi šioje vietoje iškilo arch. A. Songailos suprojektuotas verslo centras – mano galva, padarytas meistriškai.
Taigi aš linkęs labai abejoti Z. Baubonio pažeidimais. Greičiausiai tai iš tiesų mūsų įstatymų klampynės padariniai, kuriuos išbristi ko nors nepažeidžiant dažnai neįmanoma. Tačiau sukelti bangeles, siekiant išlaikyti status quo – įmanoma.
Taigi, su pirmininku „viskas aišku“. Kas gi naujosios komisijos nariai? Du iš jų – nemarieji G. Drėmaitė ir J. Glemža, kiti – naujokai, bet garbingi savo specializacijos atstovai, ir J. Markevičienė, kadaise sudariusi Vilniaus senamiesčio griovėjų sąrašą, bet iš tiesų plačios erudicijos, intelektuali ponia.
Ar bus ši komisija pajėgi atsikratyti sau nebūdingų funkcijų – galbūt, ar bus pajėgi kurti valstybės paveldosaugos strategiją – labai abejoju!
Kad tai įvyktų, reikia visiškai kitos sanklodos žmonių. Reikia plataus kultūrinio profilio eruditų, intelektualių žmonių, kurie paveldosaugą pajėgtų sieti su tautos gyvensena, su nacijos siekiais, su demokratinėmis kūrybinės laisvės galimybėmis. Tai iš tiesų mums svarbu. Reikia gi pagaliau atsakyti sau, ar mes iš tikrųjų laikomės tarptautinių paveldosaugos chartijų raidės ar tik deklaruojame tai.
Jeigu laikomės, tai J. Anuškevičiaus VGTU Architektūros fakulteto renovaciją reikia išaukštinti kaip sąžiningą ir ryškiai artikuliuotą sprendinį. Jeigu nesilaikome, tai kodėl? Čia jau lemia ne architektūrinio profesionalumo kriterijai, bet įvairūs galimai svarbūs, ar galimai konjunktūriniai bendravisuomeniniai tikslai.
Tai iš tiesų taip svarbu ir tiek įdomu bei sudėtinga, kad, tiesą sakant, kandidatų į komisiją visoje Lietuvoje nebūtų per daug. Joje visai nebūtini atskirų paveldo sričių specialistai, užtektų kelių architektūros teoretikų, kurie galėtų iškelti problemą – žymiausiems Lietuvos filosofinės mąstymo sanklodos atstovams ir po to ją įvilkti į reikalaujamą oficialios kalbos rūbą.
Nenoriu vardinti savo įsivaizduojamos komisijos narių, daugeliui tai būtų netikėta.
Žinant lietuvišką charakterį, aš įsivaizduoju, kad tokiai komandai gali būti sunku „susidirbti“, tačiau žinau jų atsakomybės jausmą bei intelektualinį pajėgumą, kuris nustumtų į antrąjį planą neesmines galimas charakterių sankirtas.
 Turint tokią komisiją, bent dėl vieno galima būti ramiems. Apie juos sunku „kliauzyti“ – jie nieko neturi. O kurie turi, dovanoja – vienas meno kolekciją, kitas biblioteką… keisti žmonės.
Tvirti žmonės.
Būdamas prezidentu aš norėčiau tokios.
Bet man dar anksti.
Į prezidentus.


 P.S. Jeigu aš klysčiau dėl dabartinės sudėties komisijos sugebėjimų, džiaugčiausi labiau, nei siūlydamas savą. Galbūt atsivėrusios platesnės galimybės pasireikšti iškels naujus lyderius. Galbūt?
P.P.S.  O gal prisiminti, kad bet kurios srities politiką valstybėje formuoja ministerijos ir paleisti gerbiamąją komisiją…

Rubrika "Nuomonės" skirta architektų bendruomenės, visuomenės atstovų asmeninei nuomonei apie architektūros aktualijas pareikšti. Šioje rubrikoje publikuojami straipsniai atspindi jų autorių poziciją, tačiau nėra oficiali Lietuvos architektų sąjungos pozicija.

Kontaktai

Lietuvos architektų sąjunga
Kalvarijų g. 1, 09310 Vilnius, Lietuva

Tel.: (8~5) 275 6483
El. paštas info@architektusajunga.lt

Juridinio asmens kodas: 191934984
PVM mokėtojo kodas: LT 919349811

Plačiau…

Senąją LAS interneto svetainės versiją rasite adresu old.architektusajunga.lt

Užsiprenumeruokite naujienlaiškį

Artimiausi renginiai

Šiuo metu nėra artimiausių renginai.

Archyvai

Atgal