Lietuvoje vykstantys architektūriniai konkursai (kaip, beje ir visų kitų gyvenimo sričių varžytuvės – privatizacija, viešieji pirkimai ir kt.) kaip taisyklė sukelia nesibaigiančias diskusijas ir abejones. Teko domėtis šios srities patirtimi kitose šalyse, pasirodo – panašių atvejų pasitaiko ir kitur. Nepriklausomai nuo valstybės demokratijos tradicijų gylio, profesionalams priėmus vienokį ar kitokį verdiktą, viešojoje erdvėje atsiranda nepasitenkinimo obalsiai.
Prisiminkime garsiai nuskambėjusį Stokholmo bibliotekos atvejį (konkursas buvo anuliuotas dėl jo „prigimtinių ydų“), teisminius procesus po Prahos bibliotekos rezultatų paskelbimo, neapibrėžtą situaciją Gugenheimo – Ermitažo muziejaus Vilniuje atveju, nesibaigiančius Lukiškių aikštės sutvarkymo turus (nesubrandinamas visuomeninis – socialinis užsakymas) ir kt. Kartais ir realizavus objektą išlieka nesutarimų, motyvuotų arba paviršutiniškų diskusijų šleifas (pvz.: konkursų keliu realizuotas administracinis pastatas šalia Pedagoginio universiteto).
Net šiuolaikinis mokslas dažnai remiasi prielaida, o naujai keliamos koncepcijos paneigia šimtmečiais nepajudintas dogmas. Meninėje srityje vienintelis teisingas, neginčytinas atsakymas praktiškai neįmanomas. Ne tik meninė architektūrinės kūrybos prigimtis, bet ir vis labiau sprendinių išskirtinumo (nes tai tampa esmine išlikimo rinkoje prielaida) siekiantis verslo pasaulis konkurencinėje kovoje iš esmės koduoja priimamų sprendinių subjektyvumo pojūtį.
Matyt, tai yra neišvengiama, nes kiekvienoje komisijoje dalyvauja konkretūs žmonės, savitai suvokiantys pasaulio vertybes, skirtingai jas interpretuojantys ir vertinantys. Siekiant bent kiek optimizuoti šiuos procesus, pasaulyje didelis dėmesys skiriamas konkursų parengiamajam darbui. Formuojamos motyvuotos užduotys, renkama objektyvi informacija, prognozuojami sprendimai. Tai tikrai mokslinį darbą primenanti, itin atsakinga, nors dažnai visiškai nedėkinga, menkai apmokama veikla, kurios mūsuose nelabai kas nori imtis. Norint parengti rimtas konkurso sąlygas reikia ne tik gerai įsijausti į esančią aplinką, bet ir puikiai žinoti būsimojo objekto specifiką, jausti investuotojų poreikius bei visuomenės lūkesčius bei galimą baigtį. Tai irgi gana subjektyvus reikalas, nes veikia tie patys dėsniai, vėliau lemiantys žiuri darbo rezultatus.
Grįžtant prie dešiniojo kranto formavimo strategijos, daugelis problemų iškyla vien dėl to, kad niekaip nepavyksta susitarti dėl būsimosios bendros vizijos apibrėžtumo. Politiniame lygmenyje patvirtinta šios miesto dalies raidos vizija nesutampa su profesionalų siekiamų įvaizdžiu. Tai nuolatos išryškėja Ekspertų tarybų metu, nuomonės radikaliai skiriasi. Nelengvo perėjimo nuo XIX a. urbanistinio teritorijos charakterio prie šiuolaikinių poreikių neatitikimai šioje teritorijoje kiekvieno projektinio judesio metu išlenda kaip yla iš maišo. Nesuformuoti konkretūs galimos statybos plotai, išlikę atsitiktiniai privačios nuosavybės sklypeliai, infrastruktūros plėtra, nesubalansuotas galimo aukštingumo ir santykio su foniniu Šeškinės šlaitų gamtiniu karkasu klausimas, neįtvirtintas Neries krantinės šlaito (kaip vieno iš esminių šios vietos miesto centro identiteto) išsaugojimo klausimas – visa tai tampa nemaloniais kelio akmenimis, kurie verčia bandančius judėti investicinius vežimus. Panašu, kad istorija sulauks greito tęsinio ir naujų karštų abejonių, pradėjus nagrinėti (gal vėl eilinio konkurso keliu) „Forumo“ kaimynystėje šalia Konstitucijos prospekto numatomo komercinio pastato vizijas. Tai jau įrodė „apšilimo treniruočių“ metu atlikti bandymai prisijaukinti nelengvas, šios bene trapiausios Vilniaus dešiniojo kranto dalies problemas, suderinti maksimalius verslo siekius su bent kiek harmonizuota menine raiška.
Kadangi eilę metų teko įvairiomis aplinkybėmis nagrinėti šią miesto dalį, taipogi LAS pavedimu dalyvauti komisijoje vertinant Gugenheimo – Ermitažo tarptautines kolegų pastangas, galiu patvirtinti, kad tebėra patys svarbiausi ir ateityje išliks esminiai krantinės įvaizdžio formavimo klausimai. Kol bendru visų suinteresuotų šalių susitarimu nebus patvirtinta bent jau artimiausiųjų penkerių – dešimties metų šios teritorijos raidos erdvinė perspektyva – visi konkursai ir kiti pasiūlymai bus projektuojami „šakėmis ant vandens“. Net ir stipri politinė valia, karšta kūrybinė iniciatyva ar finansinė – investicinė galia veikiant atskirai, nesuteiks harmoningos aplinkos garantijų. Vėliau teks tik apgailestauti, kad Lietuviška architektūra vėl liko pasaulio šešėlyje.
Manau, kad visi, kurie vienaip ar kitaip eskizavo įvairius objektus šiose teritorijose, nuoširdžiai gali pripažinti, kad renkantis galimus sprendimus, visuomet iškyla daugybė abejonių dėl neprognuzuojamos konteksto raidos, sklypo formos ir talpinamos programos dydžio, egzistuoja aibė infrastruktūrinių ir funkcinių pastatų funkcinio organizavimo problemų. Tokiu atveju sunku kalbėti apie sklandų profesinį darbą ar gerą galutinį rezultatą. Tiesiog vykdoma pateikta privalomoji programa, vadovaujantis kazino ar loterijos atsitiktinumo tikimybių teorija ar bent jau pasikliaujant laiminga žvaigžde. Panašiai vėliau vyksta ir pasiektų rezultatų vertinimas. Gali būti taip – o gal ir priešingai, visaip neblogai arba – visaip blogai…
Aukštai vertinant privačią iniciatyvą, kurios dėka mieste norima sukurti dar vieną kultūros židinį, laukiama, kad ir profesionalų kūrybos pastangos būtų adekvačios investuotojų dvasiniams proveržiams. Ideliu atveju būtų galima pasvajoti apie pakankamai erdvų sklypą, kuriame pavyktų sklandžiai išdėstyti ekspozicines erdves, sukurti nuoseklią apžvalgą, numatyti funkcionalų apšvietimą, suformuoti aiškiai artikuliuotą įėjimą, galų gale – sukurti pastato paskirtį atitinkančią architektūrinę išraišką. Bręstant visuomenės sąmonei ir augant konkrečių veiksmų vertinimo reikalavimams, mūsuose pamėgtas intuityvus darbo metodas: „jūs meskite į priekį, o mes ten – išsiaiškinsime“, kaip matome vis rečiau duoda laukiamus rezultatus. Siūlomoje užstatyti vietoje augantys medžiai savaime gal nėra itin saugotini, tačiau šio ploto estetinė vertė – upės krantinės ir foninių šlaitų vizuali žalioji gamtinė jungtis. Iki šiol realizuoti objektai ją toleravo ir paryškino. Būtų natūaralu, kad ir tolimesnė krantinės raida vyktų nuosekliai, naujieji sprendiniai žiūrovus veiktų realiai, o ne tik skambiomis deklaracijomis.
Susirūpinimą kelia ir savo konceptualia ir fizine prigimtimi numatomų labai kontrastingų objektų artima fizinė kaimynystė. Kultūrinės paskirties objektai, deklaruojantys finansinio nesuinteresuotumo laisvę, žada šlietis prie visai šalia numatomo išauginti naujo verslo centro. Pastarajam tekeliamas vienas pagrindinis tikslas – komercinis tikslingumas ir investicijų atsiperkamumas. Manau, kad kolegos, kurie bandė gilintis į MMC konkurso prigimtį, pajuto, jog užduoties siekiamybės labai sunkiai dera prie realių apibrėžtos teritorijos galimybių. Pateiktų darbų mintys kinta nuo požeminių statybų iki vertikalių dominančių, tačiau visa plati skalė tik patvirtino šios vietos įtampą ir sukėlė sunkiai apibrėžiamą profesinį vidinį jausmą – funkcijos atmetimo reakciją. Žinoma, visuose pasiūlymuose ji buvo slopinama užsispyrimo ir begalinio noro sukurti objektą bet kuria kaina. Reikia – bus, nesvarbu kaip. Sukasant ar net nukasant šlaitus, panaikinant žaliuosius plotas, nekreipiant dėmesio į tiesioginio kompozicinio poveikio erdvėje esantį NDG pastatą ir t.t. Juk, pasirodo, buvo pageidautinas dar vienas „landmarkas“. Pilnai suprantama, kas gi norės pinigėlius sėti į žemę, kaip byloja klasika – jie retai tesudygsta… Juolab kurti neutralų pastatą ar reaguoti į visuotinai pripažintą kaimyną…Tuomet, kodėl tokioje vietoje reikia būtinai statyti, kur viskas taip sunkiai telpa? Negi jau neliko kitų sklypų, kuriuose būtų galima patogiai išdėstyti pageidaujamas funkcijas, juolab, kad tokios paskirties objektus projektuojame itin retai.
Suprantama ir tai, kad šiais laikais labai svarbu būti matomam. Argi kas išdrįs statyti kur nors netikėtoje vietoje, kaip tai padarė Herzog & de Meuron kolektyvas Basel Shaulager atveju, realizavę itin originalią meno saugyklą Šveicarijos miesto industriniame rajone. Tai pakėlė visos teritorijos vertę, o lankytojai patys susiranda objektą, vedini sveiko noro pamatyti vertingus meno kūrinius. Galų gale, iki šiol pasaulyje tebediskutuojama – kas svarbiau – ar meno galerijos vidinis turinys ar išraiškinga pastato išorė. Mąstant kiek giliau, atrodytų, jog galerijos pastato paskirtis – kokybiškas meno kūrinių pateikimas, neblaškantis lankytojų dėmesio įmantriomis pastato formomis arba bent jau netrukdantis vidiniam ekspozicijos ir saugyklų funkcionavimui. Panašios eksploatacinės profesionalų kritikos, šalia eilės kitų pastabų, susilaukė ir jau minėtasis Zaha Hadid projektas Vilniuje.
Žinoma, šiais visuotinės komunikacinės erdvės laikais nelengva sukurti ką nors visiškai naujo, niekur nematyto, pasąmonę veikia anksčiau pagirti, madingi pavyzdžiai. Jau tapo nebe naujiena po konkurso aiškintis pasirinktų išraiškos priemonių etiką ir analogijas. Labai norint, atitikmenų galima surasti bet kuriam sprendiniui. Nenuostabu, kad aptarinėjamas ir šio konkurso nugalėtojų minčių unikalumas, tačiau tai – labai subtilūs, sunkiai įrodomi dalykai.
Gaila, kad konkursai, kurie turėtų kelti pasididžiavimo jausmus, dažnai palieka nesusikalbėjimo nuosėdas. Visas kompleksas abejonių ima formuoti nuomonę, kad vėl nesiseka pasiekti gero rezultato. Antra vertus, kiekvienas darbas, nepriklausomai nuo jo baigties – žingsnelis ne tik konkrečios teritorijos nagrinėjimo, bet ir kolektyvinės architektūrinės sąmonės formavimo link. Nors tai toli gražu nėra tobula sistema, bet kol kas nieko geriau nėra sugalvota. Matyt, šiuo keliu eiti ir klysti teks dar ne vieną kartą.
