Lietuvos architektų sąjunga

Dekonstruotos miesto erdvės kaip kultūros objektai

Dekonstruotos miesto erdvės kaip kultūros objektai
architektūra / visuomenė / istorija

Pačia bendriausia prasme miesto viešoji erdvė (angl. public space) įvardijama kaip vieta, kurioje kiekvienas bet kokios lyties, rasės, tautybės, amžiaus ar socialinio sluoksnio pilietis gali mėgautis sambūviu su kitais žmonėmis, atstovauti kolektyviniam ir bendram interesui, nenustelbdamas ar nenaikindamas jo įvairovės. Iš tiesų miestų viešosios erdvės gali ir turi būti nagrinėjamos plačiausiu kontekstu – nuo subalansuotos architektūros problemų iki miesto įvaizdžio įtakos vietinių ekonomikų stiprinimui, nuo miestiečių gerovės ir saugumo jausmo užtikrinimo iki pasidalintos nuosavybės ir partnerystės.


Žvelgiant į miesto viešąsias erdves  socialiniu, kultūriniu požiūriu, jos suvokiamos kaip kultūros objektai, kuriuos formuoja žmogaus išraiškos laukas (architektūra, infrastruktūra), žmogaus elgesio būdas (įvairios subkultūros) arba reikšmės kūrimas (normos, vertybės, reikšmės, visuomeniniai aspektai). Socialiniu požiūriu miestas yra savotiška urbanistinė kultūra, kuri per savo fizinę formą gamina konkrečias kolektyvines visuomenines reikšmes. Miesto viešoji erdvė ir jos formavimo(si) politika – galios ir erdvės santykio problematika – vienas esminių miesto sociologijos disciplinos klausimų, pradėtas kelti klasikinių socialinės ir kultūrinės geografijos sričių teoretikų H. Lefebvre, M. Foucault, E. Soja ir kt. Nagrinėjant miesto erdves kaip kultūros objektus, miestas įvardinamas kaip kultūros laukas arba architektūrinis sociumas (terpė), kuriame kuriami arba kuriasi kultūros objektai. Kitaip tariant, miesto erdvėms nagrinėti pritaikoma Wendy Griswold  kultūros deimanto schema (angl. “The Cultural Diamond” ) .


Pagal kultūros deimanto schemą miesto struktūra atitinka socialinį pasaulį, miesto viešosios erdvės – kultūros objektą, kultūros objekto kūrėjas – architektas, o gavėjai – visuomenė. Tačiau, dažnai pasitaiko, kad miesto erdvių kaip kultūros objektų kūrėju tampa miesto bendruomenė arba suformuota miesto erdvė netampa kultūros objektu, nes yra nepriimtina gavėjui t.y. visuomenei. Miesto viešosios erdvės kaip kultūros objektai susiklosto palaipsniui, laikui bėgant miesto erdvė įgauna istorinę, socialinę, kultūrinę prasmę, kurią sukuria visuomenė. W. Griswold kultūros deimanto schema pasirinkta norint geriau atskleisti santykį tarp miesto erdvių kūrėjų bei visuomenės. Pagrindinis konfliktas tarp kūrėjų ir visuomenės kyla dekonstruojant, susiklosčiusias kaip kultūros objektus, miesto viešąsias erdves, keičiant struktūrą arba papildant ją naujais architektūriniais elementais. Miesto erdvių kūrėjai sukuria fizinį, estetinį karkasą, kurį įsisavina ir įprasmina bendruomenė, kurdama savo asmeninį santykį su mikro elementais, todėl inovatyvi miesto erdvių, kaip kultūros objektų, kaita dažnai nepageidaujama ir suvokiama kaip bandymas pakenkti susiformavusiam miesto kultūros objektui, o ne bandymas jį papildyti ir tobulinti.

 

Kultūros deimanto schema
Griswold, W. (2008) “Culture and Society in Changing World”. Chapter 1: Culture and the Cultural Diamond.

Miesto viešųjų erdvių dekonstravimas –  tai paieška šiuolaikinių, kitokių erdvinių prasmių, kurių galbūt nepastebi ne tik individas, bet ir patys miesto erdvių kūrėjai.  Kuriant naujus objektus arba keičiant nusistovėjusią erdvių struktūrą, ardomos, išsklaidomos įprastos stereotipinės miesto viešųjų erdvių prasmės, sustiprinama kultūros objekto-miesto erdvių reikšmė. Dekonstrukcija suvokiama kaip antiteorija, kaip ankstesnių teorijų ardymo veiksmas. Ji nedisponuoja teorijai būdingomis aiškiomis nuostatomis ir terminais, o yra kuriama kaip metafizinio mąstymo dekonstravimo programiniai pasiūlymai. Norint suvokti susiformavusių viešųjų erdvių reikšmę miestui ir problematiką, reikia jas dekonstruoti, pakeičiant individo bei visuomenės pasąmonėje nusistovėjusias miesto erdvių prasmes.


Nagrinėjant dekonstruotas miesto erdves kaip kultūros objektus kyla nemažai klausimų. Ar dekonstruota kaip kultūros objektas susiformavusi miesto erdvė nepraranda kultūros objekto indentiteto? Kokia susiformavusių miesto viešųjų erdvių dekonstravimo reikšmė ir prasmė socialinei bendruomei? Ar gali susiformavęs miesto kultūros objektas likti nepakitęs ir toliau populiarus visuomenėje?

Socialinis miesto viešųjų erdvių konstravimas

Miesto erdvės negalėtų egzistuoti be gavėjų, todėl kūrėjai visada stengiasi kurti pritaikant kultūros objektus visuomenei. Pagrindiniai konfliktai tarp kultūros objektų kūrėjų ir gavėjų kyla kai abiejų pusių suformuotas kultūros objektas bandomas dekonstruoti pritaikant jį naujai susiklosčiusiai socialinei terpei.


Miesto erdvių kaip kultūros objektų idėja suvokiama per žmogiškosios dimensijos viešųjų erdvių koncepciją. Kultūriniu ir socialiniu požiūriu, viešoji erdvė yra pagrindinis veiksnys, atspindintis simbolinį miesto gyvenimą, patirties ir kasdienės miesto gyventojų rutinos reflekciją, kuri bendruomenės gyvenime yra fiziškai atstovaujama. Fizinį ir tuo pačiu socialinį erdvės karkasą konstruoja valstybė ir miesto valdžia, o miesto gyventojai tik koreguoja sukonstruotą socialinę aplinką, kuri dažnai neatitinka visuomenės poreikių ir turi nemažai spragų.


Miesto viešosios erdvės turi būti laikomos daugiau nei tik fizinės erdvės ar viešosios erdvės, priklausančios valstybės turto reglamentui, o traktuojamos bendruomenės, sociokultūriniu požiūriu  kaip kontakto išraiška ir bendrystės tarp žmonių vieta. Kaip erdvinės bendrijos įsikūnijimas, "visuomenė" gali atsirasti spontaniškai iš natūralios miesto dinamikos ir žmonių elgesio, susikuriant tokioms socialinėms erdvėms, kurios juridiškai necharakteringos arba nebuvo planuotos kaip tokios (2003 m. Borja ir Muxi). Remiantis fizinio racionalumo ir lygybės prielaida, taip pat moralinėmis vertybėmis bei gamtos vaidmeniu šiuolaikiniams miestams, keičiasi žmogaus ir valstybės politinė viešosios erdvės samprata, kuri apibrėžiama ne kaip fizinį pavidalą turinti erdvinė visuma, bet kaip abstrakčias bendruomenės vertybes ir ne tik fiziologinius individo poreikius atitinkanti miesto struktūra.  Pagrindinis dėmesys kreipiamas į moralinius, socialinius ir kultūrinius niuansus, derinant juos su fiziologiniais individo poreikiais.


Miesto urbanizacijos procesus visada lydėjo funkcionalizmas, besiremiantis vartojimo efektyvumu. Tokio planavimo rezultatai beveik visada koreguojami politiniais veiksmais ir būna priklausantys nuo valstybės ar miesto savivaldybės įtakos, tačiau šie veiksmai neatspindi įvairialypės miesto poreikių įvairovės ir sudėtingumo. Planuojant didelius struktūrinius projektus, kiekviena operacija yra skirta tam tikram socialiniui segmentui, pirmenybė paprastai teikiama kelių infrastruktūrai, įvairiems užsakymo elementams ir investicijoms. Dėl painių urbanistių būsto ir viešųjų darbų, miesto viešosios erdvės, kaip potenciali miesto vertė yra pamirštos, šiandieninės viešosios politikos atskirtos ir darniai neįsiliejančios miesto stuktūros dalys (Borja, J. ir Muxi, Z. 2003). Šis ribotas požiūris į viešąsias erdves nulėmė tokių miesto dalių suvokimą kaip paprastą tranzito zoną, arba kaip miesto oksigenaciją , pamirštant lemiamą vaidmenį, kad miesto erdvės yra socialinės sąveikos sankryžų elementai. Miesto erdvių socialinė reikšmė  turi būti atstatyta naudojant naujus socializuotus planavimo principus, taikant racionalią urbanistinę koncepciją, kurioje žmogus yra fiksuotas ir nepamirštas kaip socialinis, kultūrinis vienetas, nuo kurio iš esmės priklauso socialinė terpė (sociumas). Viskas, kas buvo sukurta anksčiau, įvardijama kaip atsitiktinis procesas, kuris neturi būti ignoruojamas, tačiau eliminuojamas ar racionalizuojamas.


Šiandieninės globalizacijos sąlygomis socialiniai individo judėjimo mieste aspektai yra atkuriami. Miesto erdvių transformacijos projektai sutinkami daugelyje didmiesčių, suprantama, jog reikia dirbti socialinio konteksto vakuume, kuris suvokiamas kaip erdvė, galinti realizuoti idealią gyvenamąją, darbo ir švietimo vietos viziją (viskas ten pat). Laisvos miesto vietos, kurios paprastai yra pasenusios infrastruktūros, tapo puikiu istorinio ir kultūrinio eksperimentavimo pagrindu, nes šios miesto erdvės neturi susiklosčiusių istorinių ir kultūrinių niuansų, būtent dėl jų turinio izoliacijos nuo tradicinių funkcijų, socialinių procesų ir renginių.


Ši situacija slepia labai skirtingą tikrovę, kurioje miesto erdvė buvo homogenizuota  ir privatizuota. Miestas nebėra sąveikos ir socialinių priemonių integracijos instumentas, priešingai, šios miesto erdvės turi daug labiau suvienodintą socialinę kompoziciją, nei likusi tradicinė miesto sudėtis. Integracija tarp įvairių socialinių ir ekonominių grupių nėra būtina, nes jos priklauso tai pačiai kartai. Kaip Richard Sennett pastebi, įvairovės nebuvimas atsiranda, nes mes visi esame “bendraamžiai” ir apima jausmas, kad nėra dėl ko derėtis dėl visuomeninių vertybių, kurios sudarytos “lygiateisių bendruomenių, kurios priklauso tai pačiai klasei ir dalinasi tomis pačiomis nuomonėmis” (Sennett, R. 1994).


Viešosios erdvės išnykimas yra kaip inegracijos ir sąveikos forumas  tarp skirtingų socialinių grupių, tarpusavyje generuojančių miesto erdves kaip “lygias”, susvetimėjimas tarp gyventojų priklauso nuo vietinių formų solidarumo ir bendruomeninio gyvenimo dezintegracijos. (Bauman, Z. 1999). Šioje naujo tipo urbanistinėje schemoje, gyventojai ekonomiškai integruotuose sektoriuose vertina miestą pagal du prioritetus: asmens saugumą ir erdvių, kuriose vyksta jų kasdieninio gyvenimo raida, prieinamumą. Šie reikalavimai tampa naujais vertės standartais miesto erdvei, išstumiant tradicinius strateginius aspektus, tokius kaip nevienalytiškumas ir socialinė įvairovė. Šiame skilimo, fragmentacijos ir privatizacijos procese miestas yra veikiamas viešųjų erdvių kaip pilietinių erdvių silpnėjimo, kurio rezultate teritorijos charakteringumas apibūdinamas ne visuomeninėmis savybėmis, o produktais, nelygybe ir marginalizacija.


Nepaisant to, alternatyvios homogenizacijos teorijos mato pasaulinę ir vietinę tapatybę, jų tarpusavio santykius. Ulrich Beck teigimu, globalizacija gali būti homogenizacijos procesas, kuris sustiprintų vietos tapatybę ir savybes. Nes nėra įmanoma, jog vietos identitetas atsirastų iš pasaulinio identiteto, globalizacijos procese yra numanomas vietos lygmenų svarbos pripažinimas. Todėl, miestas gali rasti galimybę ugdyti savo globalizuotame kontekste unikalumą ir taip siekti susiderinti su išorės pasauliu. Tokiu būdu vietinės sritys gali pristatyti naujos formos tarptautinės integracijos “sėklą”, kuri yra susijusi su įvairiais savo tapatybės aspektais. Vietos pripažinimas kaip vertinimo taškas pagrįstas vietinių ir globalių santykių perskirstymu. "Miestai skatina save išsireikšti lokaliais ženklais, bendrais pasauliname kontekste, o globalizuoja savo identiteto unikalumą " (Beck, U. 2000).


Globalizacija ir jos poveikis vietiniam identitetui yra nepaneigiami. Tai reikalauja gilių pokyčių sanglaudos, identiteto ir pilietinės priklausomybės sferose kiekviename metropolyje. Tačiau ši  strateginio planavimo paradigma negali pakeisti miesto viešosios erdvės, kaip centrinio įrankio urbanistinėms transformacijoms, nes jos turi pagrindinį potencialą skatinti simbolinę ir socialinę identifikaciją, ekspresiją ir kultūrinę integraciją (Borja, J. ir Muxi, Z. 2003).


Į simbolinę visuomeninio gyvenimo dinamiką kiekvienas individas, kaip vienetas ir kaip visuomenės narys, netgi su aliuzija į identišką erdvę, reaguoja atspindėdamas visos socialinės grupės viziją (žr. Lindon, A. 2007). Tai yra potenciali visuomeninės erdvės vertė: tai yra išskirstantis elementas, kurio kultūriniai asignavimai daro įmanomą socialinio miesto identiteto konsolidavimo idėją.


Ši daugialypė miesto erdvės dimensija gali būti vertinama ne tik kaip jos fizinių formų kokybiškumas, bet ir, kaip pažymi Jordi Borja : “ socialinių santykių intensyvumas ir kokybė, palengvinanti kurti bei sustiprinti grupes ir šiuo pagrindu padrąsinti simbolinį identiškumą, išraišką  ir kultūrinę integraciją” (Borja, J. ir Muxi, Z. 2003). Štai kodėl, tai yra tik projektuojama vieša erdvė, kaip bendruomenės domeno vieta, kurią miestai gali nukonkuruoti ir perkvalifikuoti, atsižvelgiant į istoriškai susidariusias periferijas, sujungiant jas į miestą, kaip į vieną visumą.
Transformacijos procesą, pradėtą dar 80-taisiais Europoje, aiškiai parodo viešų erdvių, kaip kultūrinio ir socialinio paveikslo dalies, atsiradimas bei integravimas, o ne atskyrimas. Strategija “miestas mieste” buvo grindžiama visų lygių viešųjų erdvių kūrimu ir teigiamo poveikio aplinkai skatinimu. Naujas centralizacijos planas, sukurtas ispanų architekto Oriol Bohigas  (įtraukiant disperguotas kintančias intervencijas bei turinį) padarė galimą priemiesčių urbanizmo panaudojimą ir viešųjų erdvių dizaino išskirtinumą kaip pagrindinę strateginio urbanistinio planavimo priemonę. Miesto konstrukcijos specifika pagrįsta “pervertinimo tarp vietų, tarp viešų erdvių, miesto buveinių, gyvenimo kokybės, dialektikos tarp miesto ir jo rajonų ir miesto megacentrų”. Ši intervencijos rūšis aiškiai skatina urbanistinę koncepciją, kuri vertina miesto erdvę kaip socialinę, kasdieninę patirtį (Canclini, G. 2004) tai vadina “mikropoliu”).


Ar remiantis šiuo požiūriu į urbanistinę erdvę yra įmanoma įsivaizduoti alternatyvias miesto produktyvumo galimybes? Urbanistinė intervencija turėtų generuoti intensyviuosius taškus, kaip “ veiksmo taškus”, kurie būtų pajėgūs kurti simbolinį identitetą ir socialinę integraciją. Šie taškai būtų tarpinės komunikacinės erdvės su pritaikytais renginiais, traukos centrais kuriančiais “bendrą” visuomenei erdvę. Jų svarbos ir sėkmės šaltinis taps ne planuotojo, besistengiančio primesti situacijų sprendimus, vizijos, bet veikiau jų panaudojimo ir pačios bendruomenės vystymąsis.


Miesto viešosios erdvės kultūros objektais tampa susiklosčius tam tikrai socialinei terpei, kurią sukuria pavieniai individai, o kultūros objekto kūrėjai t.y. miesto planuotojai ar architektai sukuria tik galimybę vystytis socialinei gerovei. Tačiau tai nereiškia, jog jie negali toliau prisidėti prie tolimesnio sukurtos socialinės urbanistinės erdvės vystymo. Taigi, miesto viešosios erdvės kaip kultūros objektai sukuriamos kūrėjų ir gavėjų bendradarbiavimo procesu.


Kiekvienas miesto kultūros objektas turi kolektyvines visiems bendras ir asmenines visuomenines reikšmes, kurias pakeisti labai sunku, nes nuo jų priklauso kultūros objekto prasmė. Prarandant kultūros objekto reikšmes, sunaikinamas ir pats kultūros objektas, todėl svarbu kuriant arba dekonstruojant esamas miesto erdves atsižvelgti į susiklosčiusias kolektyvines ir asmenines to objekto reikšmes visuomenei ar atskiriems individams. Visuomenė naujai atsiradusį kultūros objektą toliau konstruoja per reikšmes, sukurdama įvairias jai priimtinas socialines prasmes, tačiau pagrindinę kultūros objekto reikšmę sukonstuoja kūrėjai ir norėdami ją pakeisti, pritaikant kultūros objektą naujai kultūros epochai, susiduria su visuomenės nenoru ir pasipriešinimu permainoms.

Miesto erdvės reikšmės kūrimas

Svarbu, kaip  miesto viešosios erdvės tampa kultūros objektais, nes nuo to priklauso kultūros objekto svarba ir bendrinė reikšmė. Dekonstruojant ir norint išsaugoti miesto erdvę kaip kultūros objektą reikia atsižvelti į socialines reikšmes ir kokiu būdu susiformavo kultūros objektas.


Visuomenė kaip ir kiekvienas iš mūsų negali gyventi bereikšmėje aplinkoje, todėl kuria asmenines erdves taip įprasmindama savo egzistenciją socialiniame pasaulyje. Aplinka yra sudaryta iš materialių elementų, sujungtų painiomis tarpusavio santykių grandinėmis. Susiformavusios miesto terpėje socialinės ir kultūrinės reikšmės paverčia viešąsias erdves kultūros objektais, kurių prasmė keičiasi kintant socialinėms reikšmėms.


Kiekvienas individo poelgis ar potyris, išgyventas miesto erdvėje, yra sureikšminamas ir suasmeninamas, bei suvokiamas kaip savo veiklos įprasminimas. Galima išskirti tris socialinių miesto reikšmių grupes: kūrėjo sukurta erdvės reikšmė, kolektyvinės visuomeninės reikšmės ir pačios mažiausios, tačiau irgi svarbios asmeninės individų reikšmės, kurias jungiant ir grupuojant atsiranda kolektyvinės visuomeninės reikšmės. Visos trys reikšmių grupės yra susijusios, nes jas vienija fizinė erdvė, kurioje šios reikšmės ir susiformavo. Tačiau ne visada toje pačioje visuomeninėje erdvėje atsiradusios arba kūrėjo suformuotos reikšmės sutampa. Kaip pavyzdys, galėtų būti televizijos bokštas Vilniuje, kuris pastatytas televizijos reikmėms tenkinti, todėl kūrėjo sukurta reikšmė yra susijusi su objekto ir teritorijos funkcija. Po Sausio 13-tosios įvykių visuomenėje susiformavo kitokia kolektyvinė šios erdvės reikšmė, susijusi ne tik su televizija, bet ir su laisve, pasipriešinimu. Kūrėjo sukurtas miesto elementas ir taip buvo kultūros objektas, kaip  miesto simbolis, tačiau po Sausio 13-tosios įvykių jis įgavo daug didesnę socialinę reikšmę ne tik miesto gyventojams, bet ir valstybei ir tapo laisvės simboliu kitoms tautoms. Žvelgiant į šią miesto teritoriją per asmeninių individo reikšmių prizmę, erdvė įgauna kitokias reikšmes. Galbūt minėtoji vieta jam yra labai svarbi, nes joje praleido savo vaikystę po to kai atsirado kolektyvinė šios miesto erdvės reikšmė, todėl individui daug svarbesnė asmeninė teritorijos reikšmė nei gerai žinoma susiklosčiusi kolektyvinė reikšmė.
 

Visuomenei saugant savo socialines kolektyvines reikšmes miesto erdvėse neliko vietos išsišokėliams, urbanistiniams bepročiams. Kaip kultūros ir socialinių reikšmių trikdytojus, išsišokėlius norima atskirti nuo miesto, stengiantis nustumti juos į pakraščius.


Socialinės kultūros reikšmės suvokiamos paprastai ir sudėtingai (reikšmių sistemos). Bendra socialinės erdvės prasmė reikalinga tam, kad būtų sutvarkyta reikšmių sistema, kurioje reikšmė yra kaip komunikacijos priemonė. Norint išvengti socialinio ir kultūrinio chaoso erdvėje, reikia išskirti bendrą arba pagrindinę vietos reikšmę, tačiau neišvengiamai vyksta nuolatinė pagrindinių miesto viešųjų erdvių reikšmių kaita, kurią sąlygoja tam tikri socialiniai įvykiai (pagal Berger, P. 1969).


Fenomenologinės socialogijos atstovas Peter Berger   išskiria tris pagrindinius reikšmės kūrimo procesus: eksternalizacija, objektyvacija ir internalizacija. Eksternalizacijos reikšmės kūrimo procesas pasižymi tuo, jog sukurtas objektas tiesiog patalpinamas viešoje erdvėje arba įkeliamas į viešumą ir tampa kultūros objektu (įvairūs fiziniai objektai). Objektyvizacijos proceso metu objektas pasidaro kaip objektyvi duotybė, šiam procesui būdingos įvairios religinės ar ideologinės sistemos. Internalizacijos procesas trunka ilgiausiai ir pasižymi tuo, jog kultūros objekto gavėjas “sugeria” duotą objektą ir jį interpretuoja, lemia jo vystymąsi, trumpai tariant, toliau jį formuoja kaip kultūros objektą ir tai yra visą gyvenimą trunkantis su bendru socializacijos procesu sutampantis reiškinys.


Fiziškai dekonstruojant kultūros objektą reikia išsaugoti miesto erdvės elementus, turinčius kolektyvines socialines reikšmes, taip esamas, bet nepopuliarus kultūros objektas performuojamas į tas pačias socialines reikšmes turintį, bet kitaip atrodantį kultūros objektą. Išsaugant kolektyvines reikšmes, bet pakeičiant pagrindinę kūrėjo suformuotą reikšmę kultūros objektas nepraranda savo statuso, nebent kūrėjo suformuota reikšmė yra ir kolektyvinė reikšmė. Dekonstruojant fizinę kultūros objekto būseną keičiasi ir nusistovėjusios socialinės reikšmės, jungiant jas su naujomis atsiranda naujos prasmės arba naujas požiūris į jau seniai nusistovėjusias socialines miesto erdvės reikšmes.

Lukiškių aikštė, kaip miesto kultūros objektas yra praradusi savo socialinį populiarumą, tačiau dar turinti susiformavusias socialines kolektyvines reikšmes, kurias prarasti bijanti visuomenė trukdo naujiems kūrėjams pakeisti pirminę šios miesto erdvės reikšmę ir fizinę būseną.


Kaip puikus sustabarėjusio kultūros objekto pavyzdys yra pačiame Vilniaus miesto centre merdinti Lukiškių aikštė.  Žinoma, daug ieškoti nereikia, tokių kultūros objektų, dar kvepiančių sovietmečiu, apstu, tačiau kai kurie iš jų yra labai svarbūs ir dekonstravus juos galima sukurti “gyvus” ir daug geresnius kultūros objektus. Daug kartų vykę ir nerealizuoti, šios svarbios miestui teritorijos, architektūriniai konkursai tik įrodo, jog Lukiškių aikštė, kaip miesto kultūros objektas yra praradusi savo socialinį populiarumą, tačiau dar turinti susiformavusias socialines kolektyvines reikšmes, kurias prarasti bijanti visuomenė trukdo naujiems kūrėjams pakeisti pirminę šios miesto erdvės reikšmę ir fizinę būseną. Baimė prarasti dalelę savęs visuomenei ir pačiam miestui trugdo iš naujo atrasti save.


Visuomenė turi pagrindą bijoti, nes dažnai kurdamas kūrėjas neatsižvelgia į socialines  miesto erdvės reikšmes. Sukuriant naują kultūros objektą ir sunaikinus senajį rizikuojama tuo, jog naujas objektas iš karto praras pagrindinę savo reikšmę, nes visuomenė bandys jį socializuoti ir pritaikyti savo poreikiams. Po kurio laiko, naujas kultūros objektas adaptuojasi ir įgauna naujas socialines reikšmes, tačiau atsiradus visiškai  kitokiai erdvės reikšmei prarandama dalis viešųjų erdvių komplekso (tarkim senamiesčio) reikšmės. Kūrėjas pakeitęs susiklosčiusio kultūros objekto reikšmę į naują, pats praranda kartu su kitais individais kurtas kolektyvines socialines reikšmes, nes jis yra visuomenės dalis ir jo kūryba atspindi susisklosčiusią socialinę terpę. Remiantis klasikine graikų socialinės tikrovės atspindžio teorija, kūrėjas savo kūryba atspindi miesto socialinę kultūrą, o miesto struktūra atspindi kūrėjus ir visuomenę.

Socialinių reikšmių atspindžio modelis
Griswold, W. (2008)“Culture and Society in Changing World”.
Chapter 2: Cultural Meaning.

Nagrinėjant socialinės tikrovės atspindžio teoriją, kurioje kultūra yra tik socialinio pasaulio atspindys, kyla elementarus klausimas, kas yra svarbesnis, kultūros objektas ar socialinis pasaulis? Galbūt kultūra kaip socialinio pasaulio produktas tik antraeilis reiškinys, kaip mano marksistinės  (Karl Marx, 1918-1883)  atspindžio teorijos šalininkai. Pagal šią teoriją kultūra nustumiama į antrą planą, o socialiniai ryšiai ir reikšmės iškeliami ant pjedestalo. Tačiau suvokiant, kad sukurtieji kultūros objektai, tokie kaip viešosios miesto erdvės, sudaro ir sukuria socialinę bei kultūrinę miesto terpę, reikia ieškoti balanso tarp šių dviejų sistemos dalių. Viešosios erdvės kaip kultūros objektai ir miesto struktūra kaip socialinė terpė yra glaudžiai susiję veiksniai, todėl miesto erdvėms praradus socialines kolektyvines reikšmes prarandama dalis miesto kultūrinio indetiteto. Tačiau žinant tai, kad nuolat atsiranda naujos kolektyvinės ir individualios socialinės miesto erdvių reikšmės galima teigti, jog tai tik nuolat kintantis, nepastovus ir miesto struktūrai būtinas reiškinys, kurio dėka keičiasi tiek kultūros objektas, tiek pats miesto veidas, o natūralus atspindintis ryšys yra nenutraukiamas.


Visuomenei saugant savo socialines kolektyvines reikšmes miesto erdvėse neliko vietos išsišokėliams, urbanistiniams bepročiams . Kaip kultūros ir socialinių reikšmių trikdytojus, išsišokėlius norima atskirti nuo miesto, stengiantis nustumti juos į pakraščius. Tačiau šie urbanistiniai bepročiai yra pagrindiniai miesto erdves dekonstruojantys veiksniai, kurių dėka miesto erdvės kaip kultūros objektai atsinaujina ir įgauna naujas socialines reikšmes. Miesto pakraščiai tampa tomis vietomis, kur skleidžiasi naujoji kultūra kaip skandalingai išsišokęs naujagimis, trikdantis tradicines urbanistines ir socialines vertybes, o bet koks naujas „beprotiškas“ pastatas arba nauja erdvės formavimo koncepcija pretenduoja suardyti nusistovėjusias miesto erdvių reikšmes.

vietoje išvadų  

Miestas, socialinių ir kultūrinių erdvių terpė, yra pereinamoji grandis tarp skirtingų žmogaus veiklų tam tikroje erdvėje. Todėl miestą galima apibūdinti, kaip daugiasluoksnį naratyvą, kuris keičiasi atsinaujinant socialinėms miesto erdvių reikšmėms. Dekonstruotų kultūros objektų dėka iškyla naujos istorinės erdvės mieste, kurios tampa pereinamąja grandimi tarp skirtingų kartų, sukurtų kultūrinių vietų. Sąveika tarp skirtingų miesto erdvių (miestas kaip socialinė aplinka ir kaip kultūros objektas) pripildo individo siekius socialinės reikšmės, kuri būdinga kultūros naratyvui. Kultūros naratyvų, kurie formuojasi veikiami socialinių sąveikų, perspektyvoje atsiranda kultūrinės miesto erdvės – tiek vidaus ar išorės, tiek dabarties ar praeities.


Miesto erdvės kaip kultūros objektai tobulėja ir nepraranda kultūros objekto reikšmės susidūrusios su dekonstruojančia nuolatine miesto struktūros kaita. Miestas – palaipsniui kintanti kultūra, kuri pereina į vis naują socialinę fazę, o noras sustabdyti natūralią aplinkos kaitą, bijant prarasti kolektyvines socialines reikšmes, yra tik eilinis bandymas nuslopinti šį procesą. Miesto viešosios erdvės yra istorinių ir socialinių reikšmių santalkos vieta, taip pat šiuolaikinių tendencijų išblaškyta padrika struktūra. Kiekvienos miesto erdvės socialinės reikšmės pokytis veikia visas kitas jo erdves (kaip pvz.: senamiesčio erdvių komplekso reikšmę), o dekonstruojantis šiandieninės aplinkos poveikis apibūdinamas kaip perėjimas nuo vieno socialinės egzistencijos periodo prie kito. Todėl laikiškumas, atverdamas naujus socialinius poreikius, yra erdviškumo kaitos ir tobulėjimo aspektas. Kaip kultūros objektas susiformavusi miesto viešoji erdvė nepraranda kultūros objekto indentiteto, jei išsaugomos susiformavusios kolektyvinės arba pirminės kūrėjo sukurtos socialinės reikšmės. Daugeliu atvejų tai priklauso nuo dekonstruojamos erdvės specifikos bei socialinės būsenos.


Dekonstruotos miesto erdvės, kaip atsinaujinę kultūros objektai, turi didelę reikšmę socialiniam bei kultūriniam miesto, kaip socialinės terpės, vystymuisi, todėl savaime suprantama, kad seniai susiformavę miesto kultūros objektai negali likti nepakitę ir toliau būti socialiai populiarūs. Norint išsaugoti istorinius miesto objektus reikia juos dekonstruoti pritaikant šiuolaikiniams miestiečių poreikiams, nepamirštant palikti susikosčiusias pagrindines socialines kultūros objekto reikšmes. Miesto kultūros objektas turi kolektyvines-bendras  ir asmenines-visuomenines reikšmes, kurias pakeisti labai sunku, nuo jų priklauso kultūros objekto prasmė. Prarandant kultūros objekto reikšmes, sunaikinamas ir pats kultūros objektas. Norint suvokti istorinių dar socialiai “gyvų” miesto erdvių prasmę ir problematiką reikia jas dekonstruoti, pakeičiant individo bei visuomenės sąmonėje nusistovėjusias miesto viešųjų erdvių prasmes.

Ignas Lukauskas
VDA / dizaino srities meno doktorantūra
________________________________________

Meno projektas
Dekonstruojami plyšiai miesto struktūroje

Projekto internetinis puslapis / http://miestoplysiai.carbonmade.com
Meno projekto blog'as / http://ilblog.weebly.com/blog.html
El. Paštas / miestoplysiai@gmail.com
Projektas svetainėje / Facebook /

________________________________________

Literatūra

Bauman, Z. (1999). Globalization. Human Consequences. Buenos Aires: Background
Economic Culture. 32–54 p.

Beck, U. (2000). Freedom and Capitalism: Conversations with Johannes Willms,
Barcelona: Paidos. 11–18 p.

Borja, J., ir Z. Muxi (2003). Public Space: City and Citizenship. Barcelona: Electa. 187–198 p.

Bučys, J. (2010). Lokalių centrų  vieta ir  vaidmuo  hierarchinėje  didmiesčio  centrų sistemoje: Vilniaus pavyzdys. Vilnius: Urbanistika ir architektūra. 34(2): 98–105 p.

Canclini, G. (2004). Different, uneven and disconnected. Intercultural map.
Barcelona: Gedisa.65–78 p.

Dringelis, L. (2011). Miestų  aikštės: jų  pertvarkymo patyrimas ir rezultatai. Kaunas: Urbanistika ir architektūra. 35(3): 200–211 p.  doi:10.3846/tpa.2011.21

Griswold, W. (2008). Culture and Society in Changing World. Chapter 1: Culture and the Cultural Diamond, Chapter 2: Cultural Meaning. USA. Pine Forge. 2-44 p.

Grunskis, T. (2009). Apie kai kurias šiuolaikines aikščių formavimo tendencijas Lietuvoje.
Vilnius: Urbanistika ir architektūra. 33(3): 135-144 p.

Kačerauskas, T. (2011). Miesto erdvės ir kultūros naratyvai. Vilnius: Urbanistika ir architektūra.
35(2): 141–146 p. doi:10.3846/tpa.2011.16

Laužikienė, R. (2010). Miestų viešosios erdvės. Kūrybiškumas ir meninė intervencija. Klaipėda:  VšĮ Klaipėdos ekonominės plėtros agentūra. 23-30 p.

Lindon, A. (2007). The City and Urban Life Through the Urban Imaginary.
EURE, 33, Nº 99. Santiago de Chile. 67–112 p.

Sennett, R. (1994). Flash and Stone. The Body and the City in Western Civilization.
New York and London: W.W. Norton. 43–56 p.


Iliustracijų šarašas

1.    pav. „Kultūros deimanto schema“  Griswold, W. (2008). Culture and Society in Changing World. Chapter 1: Culture and the Cultural Diamond. USA. Pine Forge. 15 p.

2.    pav. „Socialinių reikšmių atspindžio modelis“. Griswold, W. (2008). Culture and Society in Changing World. Chapter 2: Cultural Meaning. USA. Pine Forge. 23 p.

Rubrika "Nuomonės" skirta architektų bendruomenės, visuomenės atstovų asmeninei nuomonei apie architektūros aktualijas pareikšti. Šioje rubrikoje publikuojami straipsniai atspindi jų autorių poziciją, tačiau nėra oficiali Lietuvos architektų sąjungos pozicija.

Kontaktai

Lietuvos architektų sąjunga
Kalvarijų g. 1, 09310 Vilnius, Lietuva

Tel.: (8~5) 275 6483
El. paštas info@architektusajunga.lt

Juridinio asmens kodas: 191934984
PVM mokėtojo kodas: LT 919349811

Plačiau…

Senąją LAS interneto svetainės versiją rasite adresu old.architektusajunga.lt

Užsiprenumeruokite naujienlaiškį

Artimiausi renginiai

Šiuo metu nėra artimiausių renginai.

Archyvai

Atgal