Lietuvos architektų sąjunga

Architektūra ir urbanistika. Oficialus diskursas – sankirtos, paralelės, priešpriešos

Nauji nuosavybės santykiai pagimdė naują architekto veiklos pobūdį privačios ir valstybinės nuosavybės sąlygomis. Atsirado daug nevalstybinių, tarp savęs intensyviai konkuruojančių projektavimo įmonių, biurų. Susiformavo nauja architektūrinės ir statybinės veiklos rinka, kurioje dalyvauja užsienio firmos, investitoriai, naudojamos naujos medžiagos ir statybinės technologijos. Architektą–menininką pakeitė architektas–verslininkas ar architektas-vadybininkas.


Rinka ir privataus užsakovo poreikių tenkinimas architekto profesijai suteikė paslaugų teikėjo atspalvių, kartais net paminant vertybines dimensijas. Kūrybinis procesas, vykdant konkretų (ypač privataus užsakovo) užsakymą identifikuoja visiškai kitokį požiūrį į investitorių, užsakovą, vartotoją ir į pačią profesiją. Dar didesni pasikeitimai įvyko urbanistikoje, nes iš esmės pasikeitė miesto planavimo, gyvenamosios aplinkos, gyvenamojo būsto samprata, gyvenimo būdas. Gyvenamasis būstas privatizuojamas, modernizuojamas, rekonstruojamas. Statoma nebe tik gyvenimui, bet nuomai, pardavimui.


Kultūros srityje didelę įtaką darė “masinė kultūra” ir įvairios informacinės technologijos. Informacinių technologijų išsivystymas, interneto atsiradimas, telekomunikacijų sistemos tobulėjimas – visa tai veikia architekto veiklą, profesiją. Kompjuterinis projektavimas ir vizualinis modeliavimas turi ypač didelę reikšmę projektinei veiklai ir architektūriniam išsilavinimui. Informacijos kiekis bet kurioje srityje yra beveik neribotas, bendravimo pobūdis virtualus, kartais net pakeičiantis realųjį/tikrą bendravimą.


Nemažesni pasikeitimai įvyko ir aukštojo mokslo srityje. Lietuva integruojasi į pasaulio bendruomenę (NATO, ES), aukštajam mokslui ypatingą reikšmę turi Bolonijos deklaracija , įvairūs santykiai, kontaktai su Europos ir pasaulio universitetais. Lietuvos architektai vis labiau integruojasi į pasaulinius architektūrinus procesus ir veiklą.


Tokių pokyčių kontekste Lietuvos architektūros ir urbanistikos mokslo situacija gana dviprasmiška. Iš vienos pusės, yra labai rimtų tyrinėjimų kraštovaizdžio architektūros, planavimo sistemų, miestų planavimo ir urbanistinio projektavimo srityse, bet iš kitos pusės yra mokslinės beletristikos tekstų, kurie pasižymi tuščiažodžiavimu, sunkiai identifikuojamu arba kartais visiškai neaiškiu tyrinėjimo objektu, nevienodai suprantamų terminų gausa ir labai skurdžiu instrumentarijumi. Ypač tai pasakytina apie tekstus, kuriuose komentuojama architektūra kaip menas arba menų sąveika architektūroje (iš tikrųjų tai yra dailėtyros pobūdžio tekstai, bet ne architektūrologijos), nes juose kūrybinio proceso rezultatas traktuojamas kaip tikslas, o estetinis efektas kaip esmė.


Pagrindinis straipsnio tikslas – palyginti Lietuvos architektūros ir urbanistikos praktikos ir mokslo situaciją su bendromis tendencijomis pasaulyje, apžvelgti situaciją architektūros ir urbanistikos mokslo srityje naujo LR Mokslo ir studijų įstatymo ir naujo studijų klasifikatoriaus kontekste pagal tyrinėjimo objekto identifikavimo ir elementarios logikos kriterijų. Šiame straipsnyje kalbama apie architektūros ir urbanistikos mokslą, todėl bandoma atskirų nuomonių chaosą nagrinėti kaip struktūrą, kuri įgautų mokslo teorijos pobūdį.


Pasauliniame Architektūros kongrese 1981 m. tradicinė architektūros samprata, kad “Architektūra – tai statybos menas” buvo transformuota į naują apibrėžimą, kad „Architektūra – tai menas ir mokslas formuoti aplinką ir erdvę“ . Tai reiškia, kad keitėsi ir architekto darbo priemonės, instrumentai, o svarbiausia, kūrybos objektas. Pradėtas vertinti kontekstas.


Pagrindinė problema – neaiški architektūrologijos samprata, neaiškus, t.y. pernelyg nekonkretus ir dažnai nesusijęs su architektūra tyrinėjimo objektas. Todėl yra reali populistinių, labai paviršutiniškų tekstų galimybė, nes bet koks rašantis žmogus, savo tekstuose minintis architektūrinius objektus gali save vadinti architektūrologu, kultūrologu ir pan.


Taip pat egzistuoja vienodai suprantamų terminų ir sąvokų bei tikslaus jų vertimo į anglų kalbą problema.


Straipsnio autoriui teko dirbti LR Švietimo ir mokslo ministro įsakymu sudarytoje darbo grupėje , kuri turėjo įvertinti esamą architektų rengimo sistemą Lietuvoje ir parengti Meno mokslų srities architektūros ir urbanistikos studijų krypties pagrindinių studijų reglamentą bakalaurams. Tam tikslui teko susipažinti su visų aukštųjų mokyklų, rengiančių architektus (VDA, KTU, VGTU), bakalauro ir magistrantūros studijų programomis ir tų programų išorinio įvertinimo, įvykusio 2008 metais rezultatais. Be to, teko peržiūrėti visų studijų programų modulių korteles (duomenys iš aukštųjų mokyklų internetinių puslapių) ir tų kortelių struktūrą – modulių aprašus, rekomenduojamą literatūrą, suteikiamas žinias ir gebėjimus ir t.t.


Lygiagrečiai išanalizuotos architektų rengimo sistemos užsienio universitetuose, kuriuose prisilaikoma ES direktyvos 2005/36/EC  reikalavimų. Kai kurioms išvadoms didelę įtaką turėjo ir informacija apie studijų programų realizavimo mechanizmą, fakultetų, kuriuose rengiami architektai, organizacinę struktūrą ir valdymo principus, doktorantūros veiklą ir t.t. Svarbus dalykas aukštosiose mokyklose vykdoma mokslinė veikla, moksliniai padaliniai, jų pobūdis, mokslo žurnalai ir ypač mokslininkų tekstai apie architektūros ir urbanistikos mokslą, kurių nėra daug.
Svarbus informacinis šaltinis Lietuvos humanitarinių ir socialinių mokslų (HSM) plėtros strategija iki 2015 metų , LR Mokslo ir studijų įstatymas . LR Švietimo ir mokslo ministro 2010 m. vasario 19 d. įsakymu Nr.V-222 patvirtintas “Studijų kryptis sudarančių šakų sarašas”  (toliau studijų klasifikatorius), kiti teisės aktai, reglamentuojantys studijų procesą. Kadangi iki tol mokslo ir studijų klasifikatoriai gana ryškiai skyrėsi kai kuriomis traktuotėmis, todėl, ko gero, ir dabar bus nesusipratimų. Tokiu atveju prioritetas suteikiamas naujausiam studijų klasifikatoriui, kuris pagal struktūrą turėtų būti orientyras ir mokslo klasifikatoriui. Bendro vardiklio identifikavimas tarp šių klasifikatorių yra prioritetinis uždavinys, kitaip nesusikalbėjimas garantuotas.


Kiti šaltiniai, yra susiję su žymiausių pasaulio mokslo teoretikų veikalais (T.S.Kuhn (2003), I.Lakatos (2002. p.455-525), C.Gulbenkian (Atverkime socialinių mokslų gelmes. 2002), K.R.Popper (2002. p.525-539), E.H.Carr (1999), A.F.Chalmers (2005) ir t.t.), kuriuose nagrinėjamas mokslas ir kaip reiškinys, ir kaip struktūra. Taip pat pagal galimybes susipažinta su šiuolaikinių architektūros teoretikų veikalais – K.Michael Hays (2000), V.Maas , M.Gausa (2003), H.F.Mallgrave (Architectural Theory. I. 2006), Ch.Contandriopoulos (Architectural Theory. II. 2008) ir t.t.).


Siekiant tiksliau apibrėžti architektūrologo arba architektūros teoretiko definiciją, buvo panagrinėti žymių Lietuvos kultūrologų ir menotyrininkų tekstai architektūros, urbanistikos, miesto kultūros klausimais. Tarp jų Kultūros ir filosofijos mokslo instituto mokslininkų S.Trilupaitytės (2009. p.505-519), V.Rubavičiaus (2010), L.Jekentaitės (2007) straipsniai ir knygos. Atskirą bloką sudaro VDU mokslininkų darbai, kurie dažniausiai spausdinami periodiniame leidinyje „Darbai ir dienos“  (leidžiamas nuo 1930 metų) – V.Levandausko, N.Lukšionytės-Tolvaišienės, V.Stausko, G.Mažeikio, L.Donskio tekstai. Taip pat šiems klausimams skirti profesorių A.Miškinio (Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės. Savastis), J.Bučo (1994), Z.J.Daunoros (2004), A.Mačiulio (1997), P.Juškevičiaus (2007) tekstai, jaunesniosios kartos mokslininkų straipsniai, skelbiami VGTU mokslo žurnale „Urbanistika ir architektūra“  – I.Alistratovaitės-Kurtinaitienės, T.Grunskio, T.Butkaus, K.Zaleckio, J.Kamičaitytės-Virbašienės ir kt.


Įdomi kultūrologų veikla, kurie aktyviai reiškiasi internetinėje erdvėje, žiniasklaidoje, taip pat leidžia knygas kultūrologijos klausimais – V.Klimašauskas (2009. p.9-25), V.Michelkevičius (2007), T.Daugirdas (2008), L.Jonušys (2007. p.83-88), N.Kardelis (2008), V.Kinčinaitis (2007).
Į akiratį papuolė ir „kultūriniai triukšmadariai“, kurių supratimas apie kultūrą yra labai specifinis – A.Brener ir B.Schurz  (2008), L.Manovich (2009), R.Diržys (Juodraštis. 2009 Nr.1; 2) ir kt. Dėl straipsnio specifikos nekomentuojami paveldosaugos specialistų tekstai, kurie daugiau turi pilietinio pasipiktinimo atspalvių, negu kontruktyvių profesinių pasiūlymų. Taip pat nekomentuojami valdininkų ir politikų pasisakymai.


Toks kultūrologinio lauko matymas leidžia objektyviau pažvelgti į architektūros ir urbanistikos teoretikus, funkcionuojančius architektūros mokyklose ir tiksliau identifikuoti jų vietą bendrame kultūrologiniame kontekste.


Mokslo teorijų struktūrinis pobūdis


1956 m. Harvardo universiteto Dizaino mokykloje (Graduate School of Design at Harvard University) dekano Jose Lluis Sert iniciatyva įvyko mokslinė konferencija, kurią sąlyginai galima laikyti šiuolaikinės Urbanistikos arba urbanistinio projektavimo disciplinos (Urban design as a modern discipline) pradžia (David Gosling. 2003 p.34).


Šioje vietoje tikslinga pakomentuoti terminus Urbanistika ir Urbanistinis projektavimas ir Urbanistinis planavimas. Prof. V.Stauskas  tvirtina, kad terminai urbanistinis projektavimas ir urbanistinis planavimas labiau tinka procesui apibrėžti. Tai yra ne visai tikslu, nes kalbama apie žanrą, o ne apie procesą. Lygiai kaip skiriasi skulptūra ir lipdymas.


Konferencija Harvarde buvo reikšmingas, etapinis įvykis, identifikavęs naujos veiklos pradžią ir inicijavęs diskusijas apie naujas mokslo sampratas, profesinės veiklos sritis, tyrinėjimų metodus, profesinius instrumentus ir pan.


Tai reiškia, kad mokslas, kuris iki tol buvo daugiausiai suprantamas kaip gamtos mokslai, įgauna tam tikras alternatyvas, bet jos kol kas neidentifikuotos. Prasideda diskusija apie naujus mokslinės ir meninės veiklos žanrus, todėl natūralu, kad kyla klausimas, kas gi yra urbanistinis projektavimas (Urban Design) – menai, humanitariniai mokslai, o gal kultūra bendrąja prasme? Kam prioritetas – profesijai ar išsilavinimui? Šiame kontekste ypač suaktyvėja mąstytojai, kurių dėmesio objektas socialinės sistemos arba socialiniai santykiai. Suaktyvėja ir mokslo istorijos tyrinėtojai bei tie, kuriuos domino fundamentalios žmonijos egzistencijos ir kultūros dimensijos. Šalia mokslo grandų neišvengiamai reiškiasi ir įvairūs kompiliatoriai, interpretatoriai, falsifikatoriai ir šiaip grafomanai.


Komplikuota situacija konkrečioje srityje inicijavo kokybinį šuolį moksle. Paradigmų ir naratyvų įvairovė kelia sumaištį, todėl neišvengiamai tą chaosą tenka nagrinėti kaip mokslo teorijos struktūras.


Istorinė socialinių mokslų struktūra yra gana plačiai nušviesta C.Gulbenkiano socialinių mokslų pertvarkymo komisijos (įkurta 1993 m., komisijos pirmininkas prof. I.Wallerstein‘as) pranešime, kuris buvo C.Gulbenkiano fondo finansiškai remiamo projekto „Portugalija 2000“ dalis. Šis pranešimas yra išleistas ir lietuvių kalba (Atverkime socialinių mokslų gelmes. 2002).


Analogiškai kelia klausimus ir istorikai. Pvz., 1960 m. Edward Hallett Carr (1892 – 1982) Kembridžo universitete perskaitytas paskaitų ciklas „Kas yra istorija?“, kuris 1961 m. buvo išleistas atskiru leidiniu „What is History?“ (Carr, 1999).


Pasirodo ir daugiau tekstų, kuriuose nagrinėjama mokslo prigimtis, mokslo dėsniai, indukciniai samprotavimai, falsifikacionizmas, eksperimentalizmas ir pan. Pvz., 1962 m. pasirodo Thomas S. Kuhn knyga „The Structure of Scientific Revolutions“, išleista Čikagoje. Lietuviško leidimo anotacijoje (Kuhn, 2003) rašoma, kad „ši knyga yra vienas įtakingiausių mokslo istorijos veikalų, ji yra įtraukta į 100 žymiausių pasaulio knygų sąrašą, sudarytą po Antrojo pasaulinio karo. Knygoje pateikta nauja mokslo raidos samprata – autoriaus teigimu, mokslo istorijos negalima traktuoti kaip tolydaus žinių kaupimo, svarbiausias mokslo pažangos veiksnys yra mokslo revoliucijos, įvykstančios kilus krizei, kai atsiradusių problemų (anomaliojų) neįmanoma išspręsti vadovaujantis įsigalėjusia paradigma ir ją būtina pakeisti. Senoji ir naujoji paradigmos yra nebendramatės, todėl galima sakyti, kad prieš revoliuciją ir po jos mokslininkai dirba „skirtinguose“ pasauliuose“.


Ypač įdomus yra šios knygos rusiškas leidimas, kuris pasižymi tuo, kad jame be T.S.Kuhn‘o veikalo „Mokslo revoliucijų struktūra“ yra sudėti pagrindiniai mokslo teorijos ir istorijos tyrinėtojų, tokių kaip K.R.Popper‘io (Поппер. 2002. p.525-539), I.Lakatos‘o (Лакатос. 2002. p.269-455) tekstai apie mokslo istoriją, tyrimų psichologiją, mokslinių programų metodologiją ir jų falsifikavimą. Be to, šioje knygoje yra I.Lakatos‘o teksto komentaras, kurį parašė T.S.Kuhn‘as ir I.Lakatos‘o atsakymas į kritiką. Tokia knygos struktūra atspindi tikros mokslinės diskusijos/polemikos žanrą – viename leidinyje yra kelios nuomonės, t.y. vieno mokslininko teiginius komentuoja, netgi polemizuoja kitas ne mažiau autoritetingas mokslininkas. Tokia situacija sunkiai įsivaizduojama Lietuvoje, kur argumentuota kritika dažniausiai priimama kaip asmeninis įžeidimas, todėl yra nepageidautina.


1976 m. pasirodo A.F.Chalmers knyga „What Is This Thing Called Science?“ (Chalmers. 2005), kurioje mokslo teorijos nagrinėjamos kaip struktūros – T.S.Kuhn‘o paradigmos, I.Lakatos‘o tyrimų programos, taip pat pateikiama P.Feyerabendo anarchistinė mokslo teorija, T.Bayeso teorema, D.Mayo tekstas apie eksperimentalizmą ir t.t. Prof. E.Nekrašas, parašęs A.F.Chalmers knygos lietuviško leidimo anotaciją, teigia, kad tai yra viena geriausių knygų apie mokslą, jo pagrindus, metodus ir teorijas.


Šio straipsnio tikslas nėra komentuoti svarbiausius mokslinius šaltinius apie patį mokslą, bet pabandyti palyginti situaciją urbanistikos ir architektūros moksle Lietuvoje su bendromis mokslo tendencijomis pasaulyje. Strateginis klausimas – koks yra architektūros ir urbanistikos mokslas Lietuvoje, nes retas atvejis, kad būtų komentuojami architektūros ir urbanistikos kūrybos ir praktinės veiklos instrumentai, kūrybos procesas, kūrybos metodai, principai ir pan. Daugiau kalbama apie seniai aiškius ir savaime suprantamus dalykus, tokius kaip paveldo inventorizacija, paveldo kartografiniai tyrimai ir registras, paveldo juridinis statusas, arba tiesiog panegirika sėkmingai realizacijai ir pan.


Todėl neaišku, ar yra Lietuvoje ta architektūros ir urbanistikos mokslo kritinė masė, kad galima būtų kalbėti kokybės kategorijomis? Ar įmanoma struktūrizuoti visas paradigmas ir naratyvus ir padaryti kokybiškai naują šuolį architektūros ir urbanistikos moksle (pagal T.S.Kuhn‘o arba I.Lakatos‘o teorijas)? O gal architektūros ir urbanistikos mokslas iš esmės skiriasi nuo menotyros, dailėtyros veiklos, tiesiog naudojami panašūs ar net tie patys terminai?


Klausimas aktualus, nes kitose Lietuvos mokslo srityse mokslininkai intensyviai analizuoja mokslinių naratyvų ir pačio mokslo kokybę. Ypač tai aktualu mokslams, kurie sovietmečiu buvo stipriai ideologizuoti. Lietuvos istorikai jau daug metų kalba apie istorijos mokslo vietą ir vaidmenį sociopolitinėje struktūroje ir istorijos mokslo pavidalą formavusią institucijų sistemą. Pvz., dr. A.Švedas savo disertacijos pagrindu parašytoje monografijoje (Švedas, 2009, p.23) komentuoja G.Zajelko fundamentalią studiją „Marksistinė istorinių tyrimų paradigma“. Šios studijos atspirties tašku tapo Th. Kuhn‘o sukurtas bendriausias mokslo raidos modelis, kurį vėliau J.Rüsen‘as sėkmingai pritaikė istorijos mokslo raidos refleksijai. A.Švedo monografijos skyriuje „Teorinės refleksijos poreikis ir metodologinio „skurdo“ kritika“ (Švedas, 2009, p.122) pateikta daug duomenų apie Th.Kuhn‘o ir J.Rüsen‘o mokslo raidos modelių įtaką lietuvių mokslininkams.


Mokslas kaip diskusija ir laisvalaikio praleidimo forma


Tai ką gi vadiname architektūros ir urbanistikos mokslu Lietuvoje? Bendro sutarimo nėra, to įrodymas vykstantys ginčai dėl mokslų ir studijų klasifikatorių. Formaliai diskutuojama ar architektūra yra menas ar dar kas nors, bet tikras diskusijų turinys glūdi kažkur tarp menotyros, dailėtyros, komunikacijos, viešųjų ryšių, viešojo administravimo, vadybos, valdymo ir architekto profesijos.


Šiuolaikiniai legitimuoti mokslininkai, t.y. turintys daktaro laipsnį ir rašantys apie architektūrą (nekalbu apie mokslininkus, rašančius apie urbanistiką, planavimą ir kraštovaizdį), dažniausiai yra „susigrūdę“ formaliai menotyros, o ištikrųjų dailėtyros lauke. Daugelio iš jų profesinė kvalifikacija neidentifikuota, todėl jų diskurse dažniausiai apsiribojama architektūros kaip reiškinio atskirų fragmentų komentarais ir visa tai vadinama architektūros teorija ir istorija. Vokiečių profesorius Jörn Rüsen‘as (Rüsen. 2007 p. 241) tai vadina istorinio pasakojimo kultūrine praktika, nes ten kur nėra profesijos tėra verbalinė diskusija be jokių apčiuopiamų pasekmių. Dar daugiau, rimti mokslininkai tokią intelektualinę veiklą traktuoja kaip laisvalaikio praleidimo formą, pasak jų, tai yra diskusijų klubas, nesusijęs su fundamentiniais mokslo elementais. Būtent tokia yra veikla, kuri net LR Švietimo ir mokslo įstatyme  įvardinama kaip mokslo (meno) sklaida, neturint tikslo konkrečiai panaudoti gautų rezultatų. Paprasčiau pasakius, tai yra visuomenės supažindinimas su moksliniais tyrimais, meno kūryba. Tokia veikla reikalinga, bet turi būti teisingai įvardinama. Šitas priekaištas netinka mokslininkams vykdantiems fundamentinius mokslinius tyrimus, taikomuosius mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą.


Mokslo (meno) sklaida, dažnai vadinama menotyros mokslu, iš tikrųjų turi labai daug literatūrinės veiklos požymių, nes iš esmės tai yra meninės veiklos komentaras, bet ne architektūros ir juo labiau ne urbanistikos mokslas, kuris yra taikomojo pobūdžio. Menotyros mokslo struktūroje dominuoja dailėtyra (kai kas net laiko dailėtyrą ir menotyrą sinonimais, nors dailėtyra yra menotyros dalis), kaip labiausiai susijusi su architektūra. Prioritetas dailėtyrai yra sovietinio periodo architektūros ir meno sintezės (dabar tai vadinama architektūros ir dailės sąveika) žinovų sampratos apie architektūros mokslą rezultatas.


Menotyros institucionalizavimas suteikė jai formalių mokslo požymių (daktaro laipsniai, institucinė hierarchija), nors pats mokslo naratyvas yra abejotino vektoriaus, nes yra labai ribotas savo profesine patirtimi ir priemonėmis. Todėl būtina iš esmės keisti fundamentinę architektūros ir urbanistikos tyrimų sampratą nuo menotyrinės interpretacinės dimensijos link tikrojo architektūros ir urbanistikos mokslo, pagrįsto realiais kriterijais, principais, metodais ir technologijomis.


Paradigmų pokyčiai fundamentinėje architektūros tyrimų sampratoje


2008 m. birželio 25 – 28 d. Kopenhagoje (Danija) vyko konferencija skambiu pavadinimu „Paradigmų pokyčiai fundamentinėje Architektūros tyrimų sampratoje“ (Changes of Paradigms in the Basic Understanding of Architectural Research) . Konferencijoje dalyvavo 140 dalyvių (36 iš JAV ir Kanados, kiti dalyviai iš visos Europos).


Konferencijoje buvo akcentuojami neadekvatūs santykiai tarp Informacinių ir Komunikacijos technologijų bei modeliuojamos realybės. Architekto profesinių instrumentų ir priemonių (architect‘s tools) digitalizacija ir komunikacija tarp architektų ir partnerių, klientų ir vartotojų teikia naujas galimybes architektams ir miestų planuotojams tiek profesiniu, tiek atliekamo svarbaus vaidmens visuomenėje aspektu. Konferencijoje bandoma išsiaiškinti architektūros tyrimų potencialą, norint pasiekti norimą žinių lygį, kad adekvačiai ir atsakingai reaguoti į šiuos pokyčius.


Pagrindinės pranešimų temos buvo susijusios su kritiniu analitiniu mąstymu, kuris įtakoja meninės formos konstravimo logiką. Taip pat analizuojamos architektūrinės ir urbanistinės koncepcijos skaitmeniniuose formatuose ir jų atitikimas realiai situacijai. Architektūrinio ir urbanistinio projektavimo praktika, pats projektavimo procesas tampa tyrinėjimų objektu, nes procesas tapo labai sudėtingas, jame dalyvauja daug asmenų, todėl svarbu ne tik procesas bet ir komunikavimo ir bendradarbiavimo instrumentai. Be to, sprendžiant sudėtingus uždavinius tampa aktuali sprendinių patikimumo, jų ekspertavimo, t.y. vertinimo problema, nes tai susiję su profesinių sprendinių legitimavimu. Tai reiškia, kad kartu reikia spręsti ir projektų reprezentacijos, visuomenės informavimo, idėjos pristatymo politikams arba gretutinių specialybių profesionalams ir panašias problemas. Todėl aktualūs sprendinių vizualizacijos, modeliavimo, situacijų imitavimo, alternatyvių sprendinių palyginimo klausimai.


Galų gale visas šitas paminėtas kompleksas profesinių priemonių turi būti įvertintas architektų ir urbanistų profesinio parengimo procese universitetuose. Lietuvoje apie tokius profesinių priemonių kompleksinius dalykus universitetuose beveik nešnekama (nekalbu apie socialinių mokslų komunikacijos ir viešųjų ryšių studijas, nes tai ne architektūros studijos). Informacinių ir komunikacijos technologijų bei modeliuojamos realybės santykio problemos lieka techninio atlikimo lygmenyje. Erdvinio modeliavimo ir profesinių sprendinių vizualizavimo paslapčių studentai mokosi savarankiškai.


Daugelis rimtų architektūros teoretikų (ne kritikų) nurodo visą eilę architektūrinių objektų, kurie traktuojami kaip fundamentinių mokslų tyrimų refleksija. Tai yra Frank Gehry, Peter Eisenman, Zaha Hadid, Daniel Libeskind, Morphosis, CoopHimmelblau, Rem Koolhas ir kitų architektų kūriniai, kurių neįmanoma suprojektuoti tradiciniais metodais ir tradicinėmis priemonėmis. Tai yra nelinijinės paradigmos ideologijos (Добрицина. 2001. p.146-206), kompjuterinio projektavimo ir maketavimo rezultatas. Teorinės šio reiškinio ištakos – fraktalinių ir neperiodinių formų ir sistemų matematiniai modeliai. Meninės formos konstravimo logika susijusi su visiškai nauju instrumentarijumi, naujomis medžiagomis ir naujomis statybinėmis technologijomis. Galutinis tokios kūrybos rezultatas neturi istorinių analogų.


Kitas rimtų šiuolaikinių inovacijų pavyzdys – architektūrinių ir urbanistinių struktūrų modeliavimas topologinės geometrijos ir GIS technologijų pagalba. Šioje srityje didelis autoritetas Clemens Steenbergen, kurio knyga „Composing Landscapes. Analysis, Typology and Experiments for Design“ (Steenbergen, 2008) yra plačiai naudojama Europos architektūros mokyklose. Įžangą šiai knygai parašė įžymusis architektūros teoretikas ir praktikas Winy Maas (Maas, 2008), architektų grupės MVRDV lyderis.


Knygoje pateikta renesanso vilų Romoje erdvinės ir urbanistinės struktūros analizė, atlikta topologinės geometrijos ir GIS technologijų pagalba, yra įtikinamas šiuolaikinio architektūros teorijos mokslo pavyzdys. Istorinio architektūrinio – urbanistinio komplekso analizė atlikta, sukonstravus teritorijos 3D modelį (Software: Quicksurf inside AutoCAD) ir pritaikius grafinio dizaino programas (Software: Micrografix Designer). Tokį metodą C.Steenbergen ir W.Ren pritaikė, tirdami Europos parkus, unikalius urbanistinius kompleksus, kraštovaizdį.


Kitas šiuolaikinio architektūros teorijos mokslo praktinio pritaikymo pavyzdys – naujosios Brazilijos sostinės urbanistinės ir kraštovaizdžio geomorfologinės struktūrų sąveikos tyrimas. Relfefo analizė atlikta panaudojant GIS duomenis (Software: ArcGIS including Spatial Analyst extention) ir apdorojus kosminio palydovo duomenis MIDAS (Multispectral Image Data Analysis System) pagalba (Software: Multispec). Tokia analizė leido naujai pažvelgti į brazilų urbanisto Lusijo Kosta (Lucio Costa) kūrybą.
Sunku įsivaizduoti, kaip tokius uždavinius būtų atlikęs tyrinėtojas, kuris manipuliuoja tik verbaliniu instrumentarijumi. Tokiu atveju tyrimų objektas – bendrų ar giminiškų teorijų bei metodologijų taikymas lieka šone, tai tiesiog tėra verbalinis tekstas, labiau įdomus lingvistams, negu architektūros ir urbanistikos specialistams.


Naujos architektūros ir urbanistikos mokslo ir studijų Lietuvoje plėtojimo sąlygos


Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministro įsakymu Nr. 226 (2003 m. vasario 20 d.) sudaryta Lietuvos humanitarinių ir socialinių mokslų strategijos rengimo darbo grupė, kurios veiklos medžiaga išleista atskiru leidiniu „Lietuvos humanitarinių ir socialinių mokslų plėtros problemos“ (2004).


Antrojoje knygos dalyje pateikiamos devyniolikos svarbiausių Lietuvos humanitarinių ir socialinių mokslų krypčių ir šakų apžvalgos, kurias parengė grupės nariai ir papildomai pasitelkti ekspertai. Šioje dalyje labai skirtingai suprantamos mokslo kryptys, jų reikšmė bendrame humanitarinių ir socialinių mokslų kontekste. Pvz. ekonomikos, komunikacijos ir informacijos, sociologijos mokslai charakterizuojami ypač reprezentatyviai, ko nepasakysi apie minėtos knygos skyrių „Architektūrologija“ (2004).


Iš pirmo žvilgsnio labai panašūs terminai iš tikrųjų yra labai skirtingi. Juos galima surūšiuoti pagal intelektualinės ir profesinės veiklos sritį ir lygmenį. Angliškai kalbančiose šalyse aiškiai skiriama kas yra studies, kas yra science ir kas yra theory. Čia svarbu išsiaiškinti skirtumą tarp pradinės informacijos, pirminių žinių ar profesijos pagrindų, kurie kai kada turi ryškių savišvietos požymių (architectural and urban studies, cultural studies), nuo profesijos (urban design, urban planning, architectural design), mokslo (regional sciences, research activities), viešųjų ryšių (public social space, public relations), vadybos (management) ir intencijų (sustainable development). Politinės deklaracijos taip pat lengvai identifikuojamos. Pagal tokius kriterijus siūloma vertinti ir rašančių architektų produkciją.


Plačiaja prasme architektūros mokslas yra architektūrologija, bet knygoje pateikta labai supaprastinta architektūros mokslų samprata – kalbama apie architektūrologiją, kuri suprantama tik kaip architektūros istorija, teorija ir kritika. Architektūrinių ir urbanistinių struktūrų erdvinio formavimo bei konstravimo principai, procesai, instrumentai ir mechanizmai nėra dėmesio objektas. Matyti, kad čia architektūros teorija yra viskas, išskyrus amatą, t.y. architekto profesiją, o architektūros kritika suprantama kaip literatūrinės veiklos atmaina. Tarp kitko, architektūros kritika nėra tapati architektūros analizei, nes pastarajai atlikti reikalingi ne tik literatūriniai sugebėjimai, bet ir profesinė kvalifikacija.


HSM plėtros strategijos rengimo darbo grupės medžiagoje architektūrologijos apžvalgoje nepatikslinama, ką reiškia terminas Architektūros teorija. Architektūros mokslai sutapatinami su labai siaura sritimi – architektūrinių objektų literatūriniu komentavimu, visiškai nekomentuojami architektūros kūrimo principai, erdvinio konstravimo principai, metodai, instrumentai, standartai.


Kokia gi situacija su architektūros studijomis Lietuvoje? Pagrindiniai informaciniai šaltiniai – LR Mokslo ir studijų įstatymas, HSM strategija, architektų rengimo studijų programos, moduliai ir t.t.


1999 m. 32 Europos šalių atstovai pasirašė Bolonijos deklaraciją  – dokumentą, kurio tikslas kurti vieningą aukštojo mokslo ir studijų erdvę (European Higher Education Area – EHEA), lengvinti ir skatinti studentų ir dėstytojų mobilumą, kursų, stažuočių ir diplomų pripažinimą, bendras studijų programas. Tai nėra vien aukštojo mokslo techninė studijų programų suderinamumo, skaidrumo ir kreditų sistemos (European Credit Transfer System – ECTS) reforma; šis procesas paliečia giluminius akademinės tradicijos ir kultūros sluoksnius.


Lietuvoje, priėmus naują LR Mokslo ir studijų įstatymą, neišvengiamai teko peržiūrėti studijų ir mokslo klasifikatorius, rengti naujus studijų reglamentus ir t.t. Šis procesas nebuvo lengvas, nes labai stipriai pasireiškė atskirų „profesinių cechų“ interesai, ypač tai pasakytina apie kraštovaizdžio architektus. Dabar laukia sudėtingas veikiančių studijų programų atnaujinimo ir naujų programų kūrimo etapas. Galima prognozuoti, kad kils didelių problemų su studijų programomis, kurių absolventai gauna kvalifikacinius laipsnius, neatitinkančius studijų pobūdžio.
LR Mokslo ir studijų įstatyme (2009-04-30, Nr. XI-242) apibrėžiamos mokslinių tyrimų sampratos, kurios leidžia iš naujo pažvelgti į architektūros ir urbanistikos mokslo struktūrą.


Įstatyme kalbama apie šiuos veiklos pobūdžius:


• Eksperimentinė (socialinė, kultūrinė) plėtra – moksliniais tyrimais ir praktine patirtimi sukauptu pažinimu grindžiama sisteminga veikla, kurios tikslas – kurti naujas medžiagas, produktus ir įrenginius, diegti naujus procesus, sistemas ir paslaugas arba iš esmės tobulinti jau sukurtus ar įdiegtus, taip pat kurti, diegti arba iš esmės tobulinti moksliniais tyrimais ir praktine patirtimi sukauptu pažinimu grindžiamus žmogaus, kultūros ir visuomenės problemų sprendinius.


• Fundamentiniai moksliniai tyrimai – eksperimentiniai ir (arba) teoriniai pažinimo darbai, atliekami siekiant visų pirma įgyti naujų žinių apie reiškinių esmę ir (arba) stebimą tikrovę, tuo metu neturint tikslo konkrečiai panaudoti gautų rezultatų.
• Moksliniai tyrimai ir eksperimentinė (socialinė, kultūrinė) plėtra – sisteminga kūrybinė gamtos, žmogaus, kultūros ir visuomenės pažinimo veikla ir jos rezultatų panaudojimas.


• Mokslo (meno) sklaida – visuomenės supažindinimas su moksliniais tyrimais, meno kūryba.


• Taikomieji moksliniai tyrimai – eksperimentiniai ir (arba) teoriniai darbai, atliekami norint gauti naujų žinių ir pirmiausia skiriami specifiniams praktiniams tikslams pasiekti arba uždaviniams spręsti.


Mokslo ir studijų sistema turi įvertinti šiuos veiklos pobūdžius. Kol kas vyksta savotiškas gudravimas, naudojantis mokslo ir studijų klasifikatorių nelogiškumais ir skirtumais. Iki 2009 m. LR Mokslo ir studijų įstatymo priėmimo praktiškai buvo galima realizuoti bet kokį architektūros studijų ir mokslo modelį, naudojantis administraciniais svertais. Šiuo metu tai padaryti žymiai sunkiau, nes yra naujas studijų klasifikatorius, kurio pagrindinis pasiekimas – naujos Architektūros studijų krypties naujų šakų legitimavimas (architektūrinis projektavimas, urbanistinis projektavimas, kraštovaizdžio architektūra) ir Menotyros krypties Architektūros teorijos ir istorijos šakos atskyrimas nuo Architektūros krypties. Tapo aišku, kad Architektūros fakultetai ir katedros, kuriuose realizuojamos studijų programos, nesusijusios su Architektūros krypties šakomis, turi restruktūrizuotis, o pačios programos turi būti perregistruojamos.


Pagal pateiktas veiklos pobūdžių definicijas matosi, kad universalioji architektūrologijos samprata apima beveik visas veiklas, o siauroji architektūrologijos samprata (pagal LR HSM plėtros strategiją) praktiškai tik meno sklaidos aspektus.


Aiškiai matomas neatitikimas tarp architektūrologijos sampratų – universaliosios architektūrologijos sampratos, kurią atstovauja prof. V.Stauskas (VDU) ir sampratos, pateiktos HSM plėtros strategijos darbo grupės medžiagoje. Todėl kyla logiškas klausimas – kas yra architektūrologas? Kokios kompetencijos architektūrologai – profesionalūs architektai ar komentatoriai/interpretatoriai be profesinio pasirengimo? Architektūros teoretiko samprata yra dvejopa. Mokslininkas, atstovaujantis universaliąją architektūrologijos sampratą, turi architektūrinį išsilavinimą, todėl sugeba apibendrinti praktinę veiklą, kartu suvokdamas architektūros vietą kultūriniame kontekste. Siaurosios architektūrologijos atstovas, neturi jokio ryšio su praktine veikla, bet kurį domina kultūrologinė terpė apskritai. Savo esme tai yra menotyrininkas arba kultūrologas.


Atlikta analizė rodo, kad siauroji architektūrologija turi visus literatūrinės veiklos požymius. Architektūrologu vadinamas bet koks rašantis žmogus, savo tekste paminintis žodį „architektūra“. Harvardo universiteto architektūros teorijos profesorius K.Michael Hays  tai vadina literatūra apie architektūrą (Literature about Architecture). Tai paaiškina efektingą kalbėjimo būdą ir labai seklų reikalo žinojimą.


Pasaulinė praktika rodo, kad rimtesnius architektūros teorijos veikalus parašo tie, kurie išmano savo profesiją, yra suprojektavę ir realizavę nemažai pastatų. Tai visiškai nereiškia, kad kiekvienas geras architektas automatiškai yra geras teoretikas. Pvz., K.Michael Hays savo knygoje „Architecture. Theory since 1968“ (Hays, 2000) pateikia apie 60 architektų teorinių tekstų, bet įdomus tas faktas, kad daugelis tų autorių yra projektuojantys aukštos klasės architektai, pvz., M.Gandelsonas, D.Agrest, B.Tschumi, P.Eisenman, R.A.M.Stern, J.Silvetti, Ch.Jencks, Rem Koolhaas, R.&l. Krier ir t.t.


Aišku viena, kad architektūros ir urbanistikos mokslo ir studijų sistema Lietuvoje yra pokyčių kryžkelėje. Pokyčiai yra objektyvi būtinybė, kitaip universitetai ir kiti mokslo centrai galutinai virs uždaromis biocenozėmis.


Išvados


• Architektūros ir urbanistikos teorijoje turi akumuliuotis architektų ir urbanistų kolektyvinės patirties rezultatai. Aiškiai įsisąmoninta profesinė patirtis leistų identifikuoti klaidingus kelius, vedančius į aklavietę arba į labai neefektyvius sprendinius. Todėl architektūros ir urbanistikos mokslas turi nagrinėti profesinius instrumentus, patį projektavimo ir planavimo procesą, o ne tik komentuoti rezultatą pagal emocialius, t.y. neobjektyvius kriterijus. Lietuvos architektūros ir urbanistikos mokslo situacija gana dviprasmiška. Iš vienos pusės, yra labai rimtų tyrinėjimų kraštovaizdžio architektūros, planavimo sistemų, miestų planavimo ir urbanistinio projektavimo srityse, iš kitos pusės, yra mokslinės beletristikos tekstų, kurie pasižymi sunkiai identifikuojamu arba kartais visiškai neaiškiu tyrinėjimo objektu, nevienodai suprantamų terminų gausa ir labai skurdžiu instrumentarijumi. Pastarųjų teorinių tekstų atveju mokslo naratyvas yra abejotino vektoriaus, nes yra labai ribotas savo profesine patirtimi ir priemonėmis, todėl reikia pripažinti, kad šie tekstai yra kitos srities, mažai susiję su architektūra.


• Lietuvos humanitarinių ir socialinių mokslų strategijos iki 2015 m. rengimo darbo grupės medžiagoje pateikta architektūrologijos samprata (Architektūrologija –tai architektūros istorija, teorija ir kritika) pernelyg supaprastina realią situaciją, sumenkina tikrąjį architektūros ir urbanistikos mokslą. Labai didelė atskirtis nuo realių architektūrinės veiklos problemų. Aiškus tyrinėjimo objekto identifikavimas, terminų elementarios logikos kriterijų sistema padėtų optimizuoti architektūrologijos „lauką“, neklaidžioti aptakiuose kultūrologijos tyruose, realiai nesusijusiuose su architektūra. Būtina legitimuoti plačiąją architektūrologijos sampratą visuose lygmenyse. Tai ypač aktualu, kalbant apie mokslo klasifikatorių.


• Menotyros ir architektūrologijos (plačiąja prasme) struktūrinių ryšių identifikavimas padėtų aiškiau apibrėžti ir mokslo institucionalizavimo problemas, t.y. padėtų restruktūrizuoti architektūros fakultetus ir mokslinius institutus. Menotyros studijų krypties realizavimas aukštosiose architektūros mokyklose kuria naujas problemas, nes, kaip taisyklė, tai vykdoma Architektūros krypties studijų sąskaita, t.y. naudojant architektūros fakultetų resursus. Architektūros studijų krypties naujų šakų (architektūrinis projektavimas, urbanistinis projektavimas, kraštovaizdžio architektūra) studijų programų rengimas tampa komplikuotas dėl sudėtingos interesų struktūros. Todėl Menotyros krypties studijų programų realizavimas turi vykti kituose padaliniuose, įvertinus tokių specialistų poreikį valstybėje.


Algis Vyšniūnas
VGTU Urbanistikos katedra

Rubrika "Nuomonės" skirta architektų bendruomenės, visuomenės atstovų asmeninei nuomonei apie architektūros aktualijas pareikšti. Šioje rubrikoje publikuojami straipsniai atspindi jų autorių poziciją, tačiau nėra oficiali Lietuvos architektų sąjungos pozicija.

Kontaktai

Lietuvos architektų sąjunga
Kalvarijų g. 1, 09310 Vilnius, Lietuva

Tel.: (8~5) 275 6483
El. paštas info@architektusajunga.lt

Juridinio asmens kodas: 191934984
PVM mokėtojo kodas: LT 919349811

Plačiau…

Užsiprenumeruokite naujienlaiškį

Archyvai

Atgal