Parašyti paskatino paskutinio architektūrinio konkurso – Modernaus meno centro – rezultatai. Nuviliantys rezultatai.* Nuviliantys ne mane vieną, o daugelį kolegų. Nėra įprasta viešai komentuoti komisijos pasirinkimų, bet šį kartą būtent taip ir padarysiu.
Išskyrus kelias išimtis, komisija pademonstravo tiesiog stebėtiną talentą atrinkti ir įvertinti pačius nykiausius ir nepastebimiausius darbus. Nors rinktis tikrai buvo iš ko. Toks neįtikėtinai neprofesionalus pasirinkimas, net iš tolo neturintis nieko bendro su šiandieninėmis architektūros tendencijomis, kelia logišką klausimą – tai kas gi buvo vertinama. Pateikti komisijos komentarai skamba, švelniai tariant, prieštaringai.
Štai vienas pavyzdys, kaip komisija apibūdino paskatinamąja premija įvertinto darbo architektūrą:
„Labai silpna, senamadiška architektūrinė išraiška (nelabai pavykęs 80-ųjų postmodernizmas). Visiškai klaidinanti pastato architektūrinė išraiška – gyvenamasis daugiabutis namas. Išskyrus reklaminius užrašus, nėra jokių architektūrinių MMC atpažinimo ženklų. Nekontekstualūs fasadai – su aplinka disonuoja mastelis, medžiaga, spalva, detalės, komponavimo principas.”
Arba komisijos nuomonė apie kitą prizininką:
„Nekontekstuali išraiška. Tūris per didelis, kad išspręsti vien faktūra. Tipologinė išraiška neteisinga (primena prekybos centrą), be mastelio. Neteisingi viešųjų erdvių svoriai – daug pastangų sudėta į Purvinąjį skg. o į pagrindinės – Pylimo g. parterį – suformuota aklina siena.”
Tokias nuomones, be abejo, galima būtų atmesti kaip nesusipratimą, bet jos labai puikiai parodo, kiek vertinančiai komisijai (ne)rūpejo darbų architektūrinė išraiška. Tačiau jeigu architektūrinė išraiška nėra svarbi, kokie kriterijai tuomet lieka? Funkcionalumas? Atitikimas įstatymams ir reglamentams? Detaliojo plano reikalavimai?
Šiems kriterijams atitikti architektūrinio konkurso skelbti juk nereikia. Bet koks profesionalus architektas, dirbantis drauge su reikliu užsakovu, suprojektuos jį tenkinantį funkcionalų ir racionalų pastatą. Lygiai taip pat, bet kurio pastato projektas privalo atitikti įstatymus ir reglamentus, kitaip paprasčiausiai nebus duotas leidimas statyti, o pastatas nebus pastatytas. Tai yra standartinis projektavimo procesas. Tačiau šis procesas niekada negarantuoja stiprios ir sėkmingos architektūrinės išraiškos, koncepcijos, idėjos.
Tam ir buvo sugalvoti architektūriniai konkursai, kaip terpė šioms idėjoms iškilti ir subręsti. Tad argi tai nėra pagrindinis ir vos ne vienintelis kriterijus, kuris turėtų būti keliamas konkursuose? Tūrio idėja, įkomponavimas urbanistinėje erdvėje ir galimybes ją pozityviai transformuoti, suteikti naujas erdves socialiniam gyvenimui, fasadų plastika, netikėti konstrukciniai sprendimai, tvarios idėjos, naujoviškos medžiagos, sumanus šviesos panaudojimas ir daugybė kitų parametrų, kuriuos apibendrintai mes vadiname architektūrine idėja ir pagal kurių įdomumą, šiuolaikiškumą, vertę, svarbą architektūros diskursui ar atitikimą vietai ir iškeltai užduočiai mes paprastai vertiname architektūros kurinio sėkmę.
Jeigu tai nėra įvertinama, architektūriniai konkursai tiesiog netenka prasmės. Ir turime tuomet visą eilę tokių beprasmių konkursų, kurie skelbiami metai iš metu toms pačioms vietoms ar toms pačioms užduotims ir kurie galų gale vis tiek baigiasi niekuo. Tokių konkursų, kurie, užuot skatinę kūrybingumą ir sveiką konkurenciją mūsų ceche, viso labo gimdo kūrėjų nusivylimą ir cinizmą. Dėl to nebestebina ir net nebekelia pasipiktinimo pavyzdžiai, kai skulptūrinės kompozicijos Lukiškių aikštėje darbai nešiojami iš vieno konkurso i kitą, geriausiu atveju pakeičiant tik pavadinimą ir nekreipiant dėmesio ne tik į pažeisto anonimiškumo, bet ir elementaraus padorumo reikalavimus. Jeigu mes patys nevertiname konkursų, kaip terpės, kurioje gimsta naujos idėjos, nereikia stebėtis, kad, net į iš pirmo žvilgsnio sėkmingų konkursų nugalėtojus visuomenėje nėra žiūrima rimtai ir juos lengvai gali užblokuoti jokios kompetencijos neturintys derinimo institucijų specialistai – kaip buvo visiems žinomu Agilos konkurso atveju.
Artimiausiu metu planuojama skelbti LMTA miestelio architektūrinį konkursą. Jeigu nebus pasimokyta iš paskutinių konkursų nesėkmių – rezultatai ir vėl bus nuviliantys, o puiki galimybė neišnaudota. Turint omenyje šio būsimo komplekso svarbą, tai bus ne tik eilinė mūsų cecho nesekmė, bet praradimas visam miestui.
* Interesų deklaracijai: taip, aš irgi dalyvavau šiame konkurse ir taip, mūsų komandos darbas (140304) nebuvo tarp prizininkų. Įvertinus kontekstą, toks rezultatas, aišku, atrodo labiau pasiekimas, nei nesekmė.
