Lietuvos architektų sąjunga

Architektas – gyvenimo būdo kūrėjas ar atspindys?

Prof. Gintaras Čaikauskas


Atlikta apytikslė architektūros studijų analizė įtikinamai rodo, jog Lietuva – architektų kalvė, išleidžiamų specialistų kiekių prilygstanti aukščiausius Europos gyvenimo standartus turinčioms valstybėms, daugelį jų net ir pralenkianti. Ar tai gerai, ar blogai?
Mūsų aukštųjų mokyklų vadovybės požiūriu, jeigu rinka reikalauja tokios specialybes, konkursai daugelį metų išlieka labai aukšti, moksleiviai veržte veržiasi – kodėl gi nepriimti jų studijoms. Universitetai turi daugiau studentų, reikia daugiau dėstytojų, gyvenimas virte verda. Tik pagrindinis klausimas – ką gi veiks tie šimtai naujai iškeptų kolegų baigę studijas? Sunku patikėti, kad toks architektų kiekis, tenkantis statistiniam šalies gyventojų skaičiui gali išlikti ilgai reikalingas.
Specialistų gausa diktuoja perdėtą konkurenciją, bet ji dabar vyksta kainų pagrindu. Nors Lietuvos architektų sąjunga nuolatos visomis savo išgalėmis kovoja už architektūros meninę kokybę, gyvenime dažnai viskas vyksta atvirkščiai – tebeieškoma pigiausio specialisto tiek privačiame tiek ir valstybės sektoriuose. Architektūros konkursų komisijos darbo dėka prieš kelerius metus pavyko įrodyti, kad valstybiniams konkursų viešiesiems pirkimams turi būti taikomi skirtingi kriterijai, bet realybėje kaina tebediktuoja labai daug, o kokybė tebevertinama atsainiai.
Tas pats, tik dar žiauresnėmis sąlygomis vyksta ir privačiame sektoriuje, kur kokybė oficialiai iš viso niekaip nereglamentuojama. Būsimasis investuotojas kaip įmanydamas, lobizmo ar dar kokiais, jam vienam žinomais metodais, siekia išsiderėti visose instancijose kuo palankesnius finansine prasme detalaus plano reglamentus. Bendrajame plane būna numatyta teritorijos veiklos rūšis, detaliajame – užduoti kokie nors būsimų statybų dydžiai. Verslo plano rengėjai suskaičiuoja reikalingus pinigus ir būsimą grąžą, investuotojui padeda apsispręsti dėl būsimų patalpų eksplikacijos, o konkrečiam architektui – kūrėjui – belieka sėkmingai jas sudėlioti, kad būtų patys racionaliausi sprendimai, nebranginti statybos kaštų.
Sunku suvokti kurioje čia vietoje dar yra likę vietos architektūros menui ar kokiai nors novatoriškai idėjai. Ji paliekama atsitiktinumui. Kartais architektas gali per stebuklą didesnio dėmesio iškaulyti atkaklumu ar vos ne šventojo melo būdu „ištraukti“ iš privataus investuotojo. Tačiau tai niekaip nėra remiama, dažniausiai visuomenė visai nekreipia dėmesio, tai lieka asmenine kūrėjo problema.
Kartais – atvirkščiai: netradiciniai sprendimai yra ujami, ignoruojami, nes jie verslui kelia abejonių. Kartais apima jausmas, jog statybos rinkai tereikia gerų technikų, išmanančių medžiagų savybes ir konstrukcijų paprastumą. Visos architektūros “darymo“ pastangos – kliūtis sėkmingam verslui, grynas pinigų švaistymas ir galvos skausmas. Jeigu bandoma rimčiau ginčytis su užsakovu, atsakymas – „nepatinka, tai neprojektuok, rasim kitus“ – tampa dažnai lemiamu. Konkretūs pavyzdžiai, kurių neminėsiu dėl etikos sumetimų patvirtino, kad kilniais tikslais atsisakius vykdyti nepriimtiną užsakymą, rezultatas būna dar dramatiškesnis. Tai, kad kažkas atsisakė projektuoti, niekam neįdomu. Be abejo, sąžinė visais laikais buvo ir bus aukščiausia vertybė.


***
Jaunieji architektai mokydamiesi dviejų pakopų sistema gana ramiai ir nuosekliai ištveria ketverius bakalauro studijų metus, tačiau visos problemos prasideda penktais, šeštais metais. Dauguma bando suprasti, kad magistro vardas, nors ir gana miglotas, tačiau visgi yra privalumas, formaliai siekia jo, bet realiai, būdami suaugę ir savarankiški žmonės, turi savo gyvenimo materialius poreikius. Studijos tampa pridėtiniu rūpesčiu šalia pagrindinės darbo veiklos, „penkta šuns koja“, kuri gana rimtai trukdo. Rezultatas – magistrų baigiamieji darbai savo apimtimi ir lygiu nusileidžia bakalaurų diplominiams projektams. Dėstytojai aukoja savo brangų laiką, posėdžiuose suka galvas, kaip gi priversti studentus siekti sau gero, o tai jau visai keista situacija. Santykinai vertinant dėstytojų materialinę padėtį Lietuvoje su jų algomis išsivysčiusiose valstybės, aišku viena – kad tik praėjusių dešimtmečių išugdytas idealizmas ir atsainus požiūris į taip vadinamą kapitalistinį materializmą leidžia Lietuvos architektūros katedrose išlaikyti tikrai gerus savo srities specialistus, kurie dažnai visiško nuostolio sau sąskaita bando ugdyti jaunimą.
Nepaisant to, atvykėliai asai iš Europos šalių iškilmingai leidžia sau pareikšti, kad architektūros mokymo sistema čia prasta, o dėstytojus reikia išvaikyti. Niekam neskelbiamais vertinimo kriterijais reitinguota Lietuvos aukštąsias mokyklas ir patalpina jas tūkstantosiose vietose, suprask – tikri menininkai gimsta tik svetur. Nepaisant to, pasikviečia pas save darbui mūsų absolventus ir po to tenka girdėti pačius geriausius įvertinimus, nuomones, kad Lietuvos jaunieji specialistai viskuo pranoksta vietinius. O ir patys asai deklaravę aukščiausias materijas, susidūrę su Lietuvos realybe ir dideliais pinigais kardinaliai pakeičia savo credo, pasirodo nesą šventieji…


***


Lietuvoje architektai priskiriami prie viduriniosios pajamų grupės gyventojų, tačiau savo darbo įtampa ir atsakomybe, ko gero, gerokai viršija kitų šalies profesijų vidurkį. Net sovietiniais laikais architektūra gyveno savotiškos rinkos sąlygomis, vyko konkurencinė kova, konkursai, parodos, atrankos. Darbo diena niekuomet nebuvo ir nėra normuojama, darbas vyko ir vyksta vakare, naktimis, savaitgaliais.  Skirtumas tik tas, kad tuomet architektai uždirbdavo tiek pat nedaug net ir viršvalandžių metu taip kaip ir tie, kurie nieko visai neveikdavo, „stumdavo“ dieneles valdiškuose darbeliuose. Perėjimas prie rinkos ekonomikos davė tik tiek naujo, kad padidėjo atlyginimas, bet išaugo ir atsakomybė. Atsakomybė tokia didelė, kad architektas atsako beveik už viską – juridiką, estetiką, konstrukcijas, darbų terminus, inžineriją. Ar tai tikrai reikalinga, ar tas atsakomybės prisiėmimas yra  vardan sprendimų kokybės ar tik vardan pinigų? Manau, kad būtų geriausiai, jei architektas galėtų koncentruotis tik prie architektūros klausimų, kitas veiklos sritis palikdamas specialistams, bet juk taip sunku atsisakyti „ilgesnio“ lito…
Architektūra – verslas ar menas? Ar galima tai suderinti? Garbus architektūros meistras, kurio šaknys siekia Lietuvos žemę atvyko kaip svečias ir pareiškė daug gražių minčių apie mūsų architektūrą, įvertino net sovietmečio kūrinius, ypač pažymėjo Vilniaus sporto rūmų aktualumą ir išliekamąją vertę. Nepraėjus net keliems metams apsukrūs verslininkai sugalvojo panaudoti jo prestižą ir vardą, paprašė parengti pasiūlymus Vilniaus centrinėje dalyje. Teritorija apėmė ir tuos pačius Sporto rūmus, tačiau eskizuose jų paprasčiausiai nebeliko, nes, trukdant verslo interesams, buvo staiga deklaruota, kad jie yra nevertingi, prastos būklės, sunkiai pritaikomi ir reikia juos nugriauti.
Nežinia kuo baigsis dramos teatro Vilniuje rekonstrukcija, kuri jau turi greitai prasidėti, tebediskutuojama apie Lietuvos kino centro likimą, centrinio telegrafo ir ryšių ministerijos likimą. Mūsų gimtojo paminklų projektavimo instituto jau nebeliko nė kvapo. Šie pokario pastatai paskelbiami kaip neatitinkantys perimetrinio užstatymo principų, niekuo neprimena šlovingosios istorinės praeities ir tyliai ramiai likviduojami. Tačiau Valdovų rūmai centre jau baigiami pastatyti. Nors profesionalai ilgai ir kantriai laužė ietis dėl atstatymo būdų ir metodikos, viskas baigėsi apmūrytu gelžbetonio karkasu, gal todėl, kad jų jau nebenugriautų bent jau priešų kazokai, kaip tai buvo kažkada. Natūralu, kad visi šie procesai nevyksta be kolegų architektų tiesioginio dalyvavimo ir visi turi tą patį šansą bei pasirinkimo galimybę – imtis ar ne konkretaus užsakymo, tačiau visada aišku: jei nesiimsi tu, vis vien imsis kažkas kitas. Jei socialinis užsakymas yra – šventa vieta tuščia nebūna.


 


 


 


 



 



 

Rubrika "Nuomonės" skirta architektų bendruomenės, visuomenės atstovų asmeninei nuomonei apie architektūros aktualijas pareikšti. Šioje rubrikoje publikuojami straipsniai atspindi jų autorių poziciją, tačiau nėra oficiali Lietuvos architektų sąjungos pozicija.

Kontaktai

Lietuvos architektų sąjunga
Kalvarijų g. 1, 09310 Vilnius, Lietuva

Tel.: (8~5) 275 6483
El. paštas info@architektusajunga.lt

Juridinio asmens kodas: 191934984
PVM mokėtojo kodas: LT 919349811

Plačiau…

Senąją LAS interneto svetainės versiją rasite adresu old.architektusajunga.lt

Užsiprenumeruokite naujienlaiškį

Archyvai

Atgal