Lietuvos architektų sąjunga

Arch. prof. G.Čaikauskas. Atskirtys visuomeninėje aplinkos sampratoje. Būdingi prieštaravimai viešųjų erdvių formavimo pavyzdžiuose

Pasaulinės meno kaitos tendencijos visuomet daugiau ar mažiau atsispindėdavo Lietuvos menininkų kūryboje. Unikali, pasaulyje negirdėta caro laikų knygnešių tradicija persmelkė visą sovietmetį. Pokario partizanų atvirą ginkluotą rezistenciją natūraliai pratęsė rafinuota kūrybos kalba. Koduotas minčių daugiaprasmiškumas, perkeltinės prasmės primatas, ideologinės raiškos balansas tapo kasdieniu menininkų uždaviniu. Sugebėti išreikšti save, byloti visuomenei ir dar fiziškai išlikti – keliami tikslai priminė vaikščiojimą peilio ašmenimis. Tokia aplinka dažnai trukdė pilnakraujei raiškai, bet atskirais atvejais padėdavo atsirasti ypatingiems fenomenams, kurie sunkiai pranokstami ir nežabotos laisvės sąlygomis.


Antra vertus, demokratija, nuomonių įvairovė ir visiškas minties ribų neapibrėžtumas dažnai tiesiog išmuša bet kokį realų pagrindą iš po kojų ir pats veiksmas arba jo tikslas pasidaro sunkiai suvokiamas, o praėjęs laiko filtrus – netgi nelabai prasmingas. Prabėgę nepriklausomybės metai dar neišryškino konkrečių meninių srovių, bet jau atskleidė kai kurias raidos tendencijas.


Viena iš pirmųjų naujojo meninio mąstymo apraiškų ir artefaktų tapo skulptoriaus Gintaro Karoso įkurto Europos parko (1 pav.) idėja. Tęsianti jau anksčiau, dar sovietiniais metais valstybės inicijuotų ir realiai pradėtų kurti skulptūros parkų tradiciją, ši veikla buvo komercializuota, už įėjimą į teritoriją pradėtas imti mokestis (nors realios tvoros nebuvimas miške leido ir kitus „apžvalgos“ variantus). Nuolat pateikiama informacija masinėse informacijos priemonėse, garsių pasaulinio lygio menininkų dalyvavimas pleneruose, netgi edukacinės erdvės įkūrimas – visa tai bylojo apie naujo požiūrio į meną raidą. Šiuolaikinis menas ir menininkai – jau nebe tie kuklūs praeities genijai, kurie dažnai net savomis lėšomis, prastomis buities ir darbo sąlygomis, aukodami asmeninę gerovę ir sveikatą kūrė genialius šedevrus, tyliai laukdami visuotinio pripažinimo arba taip ir numirė išsekę, visiškame skurde. Naujieji kūrėjai užėmė aktyvią gyvenimo poziciją, naudojosi rėmėjų, stipendijų, programų arba fondų lėšomis, naujausiomis techninėmis atlikimo priemonėmis. Dar daugiau – jie tarsi nustatė principus naujai gyvenimo ir veiksmo estetikai, drąsiai ir kartais net iššaukiančiai paneigę ir sumenkinę ligišiolinius klasikinius bandymus.



1 pav. Europos parko skulptūrų profesionaliai angažuotas dirbtinumas.
2 pav. V. Orvido sodybos estetikos natūralus betarpiškumas.


Natūrali gamtos apsuptis suteikia puikų foną meniniams eksperimentams, urbanistinio konteksto laisvė nekelia jokių estetinių pretenzijų. Pagrindinė šio tipo erdvių prieštaravimų sritis – materialaus išlikimo klausimai. Nuolatinė, jėga brukama komercializuota reklama spaudoje, raidijo ir televizijos laidose jau tampa nebe informacijos ar meno propogandos įrankiu, bet veikia priešingai – sukelia atvirkštinę atmetimo reakciją. Perdėm įkyriai brukamos prekės dažniausiai būna nelabai pastebimos arba net mažai kam reikalingos. 


Sovietiniais metais buvo ir priešingų varijantų – nesavanaudiškos asmeninės iniciatyvos pastangomis sukurta Viliaus Orvido sodyba Salantuose šiuo metu yra gerokai užmiršta ir apleista, tačiau išeivijoje vertinama kaip pasaulinio lygio reiškinys. Avangardistas filmininkas Jonas Mekas teigia: „Brancusi, Moore, Smithson – svarbūs dvidešimtojo amžiaus skulptūros istorijoje. Bet Orvidas yra lygiai svarbus. Tu stovi tarp visų tų akmenų ir jauti tokią didelę žmogaus jėgą, tokį neapsakomą atsispyrimą prieš visas totalitarines jėgas. Ateis laikas, kai pasaulio meno studentai iš Japonijos, Amerikos ir Paryžiaus plauks į Salantus, kaip jie plaukia į St. Michel, Taj Mahal ar Stonehenge.“ (Bučys, 2008) (2 pav.).


Atsvara sovietiniais metais vyravusiai ideologizuoto meno koncepcijai, ją  paneigiantis, ironizuojantis Grūto parkas įkurtas verslo idėjos pagrindais. Ši viešoji erdvė tapo ypač pataraukli užsieniečiams ir atkūrus Nepriklausomybę gimusiam jaunimui, tik iš laikraščių ir radijo ar televizijos pranešimų girdėjusiems apie to laikmečio realybę. Žmonėms, sovietiniais metais realiai gyvenusiems šioje dirbtinai ideologizuotoje aplinkoje, Grūto parkas sukelia visai kitokias asociacijas. Netikėta tai, kad gana ironiška idėja pagrįsto parko sukūrimas šiuolaikinės Rusijos tarptautinėje politikoje pateikiamas kaip teisingo Lietuvos bendradarbiavimo su ja ir išlikusios sovietmečio kultūros problematikos sprendimo etaloninis pavyzdys, originali išeitis iš keblios ideologinės situacijos.


Visais atvejais menas kūrėjų pateikiamais sprendimais atlieka vieną iš savo pagrindinių užduočių – sukelia išgyvenimus, veikia žmonių sąmonę, gyvenimo raidą, formuoja viešųjų erdvių aplinką. Dažniausiai objektai yra suprantami ir vertinami sąmoningai ar nesąmoningai lyginant, ieškant analogijų, stengiantis juos klasifikuoti sąmonėje ir pritaikyti prie jau anksčiau žinomų, visuomenės aprobuotų archetipų. Kultūrino veiklos nuoseklumo, perimamumo idėja visuomet yra aukštesnė raidos kategorija, negu paprasčiausias paneigimas ar net visiškas sunaikinimas. Nors Romos kultūros vertybė – griuvėsiai, atsiradę kiekvienam naujam cezariui naikinant prieš tai valdžiusiojo darbus ir įamžinant savuosius, Helsinkio centre yra priešingų pavyzdžių. Iki šiol vienoje iš pagrindinių šalies viešųjų erdvių, prieš pagrindinę šventovę – katedrą – yra išsaugotas buvusio šalies užkariautojo caro Nikolajaus bronzinis paminklas. 


Tik per plauką Vilniuje išliko socialistinio realizmo plastiniai pavyzdžiai ant Žaliojo tilto (3, 4 pav.). Naujosios kartos meno atstovai taip pat nėra abejingi šiai aplinkai ir nuolat savaip papildo ją „grafitti” piešiniais arba tiesiog „užmauna“ skulptūroms kartonines dėžes ant galvų. Labiausiai tilto estetiką darko ideologinės kovos su sovietinių švenčių progomis atsirandančiomis provokacijomis pasėkmės – ant akmens dažais užterlioti užrašai.



3 pav. Žaliojo tilto plastiniai akcentai
4 pav. Žaliojo tilto kontekstas


Lenino paminklo nukėlimas nuo postamento tapo chrestomatiniu visos Rytų Europos sovietinės sistemos byrėjimo simboliu, ik šiol demonstruojamu įvairiose masinėse informacijos priemonėse (5 pav.).


                  


5 pav. Lenino paminklo išmontavimas Vilniuje. 
6 pav. Dabartinis aikštės vaizdas


Aukščiausia tarpusavio nesusikalbėjimo ir sampratos atskirties išraiška tapo likusios tuščios Lukiškių aikštės sutvarkymo konkurso etapai. Seimo nutarimas, kaip politinis bei juridinis dokumentas, išreiškęs intuityvią visuomenės valią – centrinę miesto, bei visos šalies erdvę paversti laisvės išraiškos simboliu vietoje buvusios ideologizuotos viešosios erdvės kol kas taip ir liko neįgyvendintas (6 pav.). Pažangios minties patriotinės jėgos, veikusios pogrindyje sovietmečiu ir sudariusios prielaidas Sovietų Sąjungos griūčiai, nesurado tiesioginio, nuoširdaus ir priimtino atgarsio menininkų vaizduotėse. Pasigirdo net radikalių nuomonių apie pačios erdvės fizinių parametrų neatitiktį keliamiems tikslams. Laikui bėgant iš Šventaragio slėnio bei priemiesčio pievos evoliucionavusi turgaus aikštė, iki šiol išlikusi kaip viešoji erdvė – žaliasis miesto plotas, kelia įvairias urbanistines asociacijas, tarsi tai galėtų būti dar vienas puikus sklypas naujoms statyboms.


Įvertinus galimų architektūros objektų ideologinę ir tipologinę prigimtį, kyla rimtų abejonių dėl galimos tokio objekto funkcinės paskirties šioje ypatingoje teritorijoje. Tradiciškai aukščiausius žmonijos siekių ir svajonių idealus išreikšdavo bažnyčios statyba, tačiau net ir šis objektas jau yra netoliese realizuotas. Suvokiant moderniosios kultūros nevienareikšmiškumą, jos finansavimo šaltinius ir galimybes, net ir koncertų salės bei meno parodų objektas tokiose erdvėse kelia daugiau klausimų negu pateikia atsakymų (tai liudija Taurakalnio objekto konkursas, kuriame kultūra jau palaipsniui tampa neatsiejama nuo verslo interesų). Ne mažiau abejonių kelia ir galimas urbanistinis, nepriklausomas nuo objekto paskirties, pastatymas, nes ši teritorija iš esmės yra užbaigta pagal tuometinį aplinkos supratimą, suformuota kaip vientisa erdvė su įvairiais laikotarpiais aplink užstatytais objektais.


Antra vertus, argi gali būti mieste per daug žaliųjų plotų? Negi pradėsime diskutuoti apie perdidelius ir nesuformuotus Kalnų, Vingio parkus, Katedros aikštės kaimynystėje esančius želdynų plotus ir pan. Ne visuomet architektūriniai, skulptūriniai ar kiti, grynai profesine logika pagrįsti, veiksmai gali padėti išspręsti susiklosčiusias visuomenines, politines ar socialines problemas. Manau, visi pritars, kad visuomet lemia svarbiausioji, ideologinė koncepcija (dar vadinama menine idėja). Panašus, gana neapibrėžtas likimas, ko gero, laukia viso buvusio Profsąjungų rūmų pastato ant Tauro kalno. Konkurse varžėsi pakankamai originalios ir profesionalios esančio tūrio, įaugusio į Vilniaus panoramas bei miestiečių sąmonę, išsaugojimo idėjos su „tabula rasa“ (švaraus lapo) principais bei pragmatiška naujos statybos filosofija (7, 8 pav.).



7 pav. Pastato ant Tauro kalno konkursinis projektas-nugalėtojas (autoriai: UAB „Vilniaus architektūros studija” Arch.K. Pempė, A. Pliučas, G. Gečaitė, L. Jančytė, N. Baran, J. Dagelis, D. Kisielius, V. Kutaitė, I. Lukauskas, V. Lukoševičius, G. Jurgelevičius).
8 pav. Šiuo metu esančio pastato ant Tauro kalno vaizdas


Prieš keletą metų Vilniaus miesto politikai, ieškodami naujų patrauklių investicijoms idėjų, atsigręžė į pagrindinę miesto kompozicinę ašį – Neries upę. Įvairūs konkursai ir kūrybinės dirbtuvės išryškino užmirštą šios aplinkos potencialą. Krantinėse, pievoje šalia Baltojo tilto, kitose vietose pradėtos rengti įvairios meninės akcijos, koncertai, miesto šventės, oro balionų varžybos ir pan. Kulminacija tapo tarptautinės Gugenheimo-Ermitažo muziejaus kviestinių architektų varžytuvės, išjudinusios viešąją nuomonę bei inspiravusios diskusijas apie nacionalinio ir užsienių meno tarpusavio santykį ir sąveiką. Pagrindiniu šiuo metu pačiame miesto centre esančios tuščios pievos-viešosios erdvės-akcentu turėtų tapti didelis, futuristinės, dratiškos išraiškos pastatas (9, 10 pav.).



9 pav. Gugenheimo – Ermitažo muziejus Vilniuje. (Arch. Zaha Hadid grupės vizualizacija)
10 pav. Miesto centre esanti vilniečių pamėgta pieva


Savo išskirtinumu ir unikalumu jis privalėtų atlikti trejopą vaidmenį: tapti reikšminga, pasaulinio lygio meno kūrinių ekspozicija, unikaliu architektūros objektu, miesto centro viešosios erdvės formantu. Įvertinus ir tai, kad šalia numatomas naujasis tiltas (tebeanalizuojama galima jo urbanistinė trasa), šiuo metu esanti didžiulė atvira erdvė gali sumažėti iki minimumo. Paskelbus dienraštyje „Respublika“ apie kontraversišką „Pigiausios skulptūros konkursą“, kaip viešą atsaką į pastaruoju metu Neries upės krantinėse politine iniciatyva instaliuotus tris plastinius objektus, sukėlusius prieštaringą gyventojų reakciją (11 pav.).


11 pav. Vilniaus – Europos kultūros sostinės – proga sukurti meno akcentai Neries pakrantėje (autoriai V.Urbanavičius, M.Navakas, R. Antinis). „Puskalnis“, stovėdamas gatvės ašyje, gali trukdyti ateityje šioje vietoje nutiesti tiltą į Žvėryną (a,b,c,d)


Straipsnio autorius pasinaudojo galimybe grafiškai išreikšti savo požiūrį į meno ir viešosios erdvės santykį mieste. Kilo mintis nekurti dar vieno materialaus objekto, kuris galėtų būti tiesmukai vertinamas menine arba finansine išraiška (juolab, kad pigiausio meninio sprendimo paieška – iš esmės ydinga idėja), inicijuotų naujas meno vertės ir kainos santykio diskusijas, bet  priešingai – išsaugoti dar gal būt liksiančią žaliąją erdvę kaip realią vietą, skirtą žmonėms bendrauti. Po visų planuojamų statybų dešiniojoje upės pakrantėje būtų tikslinga kraštovaizdžio architektūros priemonėmis įprasminti likusią tuščią viešąją erdvę. Joje gyventojai, kaip jau dabar savaime tampa įprasta, galėtų praleisti laiką, tiesiogiai pajustų išlikusią unikalią Vilniaus miesto urbanistikos ir išskirtinės gamtos sąveiką pačiame sostinės centre (12,13 pav.).



12 pav. Natūralios gamtos išsaugojimo idėja Neries krantinės viešoje erdvėje (arch. G.Čaikauskas)
13 pav. Siūloma viešosios erdvės (arch. G.Čaikauskas) padėtis urbanistinėje konceptualaus planavimo schemoje (SĮ „Vilniaus planas“, arch. S.Motieka).


Studentų miestelio Saulėtekio alėjoje viešosios erdvės sutvarkymo konkurse pateikti šalia pėsčiųjų tako esančios aikštelės humanizavimo projektai. Premijuotuose darbuose aplinka organizuojama skirtingos išraiškos plastinėmis priemonėmis bei papildomais mažosios architektūros elementais: suoliukais, šviestuvais ir pan., I vietos nugalėtojai pasiūlė labiau įprastą – plastinį akcentą, o II vietą laimėjusiame darbe pasiūlyti modernių technologijų sprendimai, kuriems suteikta simbolinė prasmė. Pagrindinis idėjos akcentas – skulptūrinė kompozicija „Mokslo laikrodis“, atspindinti naujausias technologijas. Iš ekranų suformuotas stačiakampis organizuoja ir įprasmina šiuo metu esantį anemišką plotą, likusį demontavus sovietinių metų monumentą. Aikštės piešinys leidžia sukurti saulės laikrodžio sistemą, gali būti panaudojamas elektroninei laiko skalei ir t.t. Koncentriškai aplink akcentą išdėstyti dvylika suoliukų išreiškia dvylikos mėnesių idėją, kompozicijoje dalyvauja esantis miško masyvas, pavieniai medžiai (14 pav.).
 


14 pav. Kompozicijos „Mokslo laikrodis“ konkursiniai darbai:
a) I vieta (aut. „Naujoji architektūra ir grafika“); b) II vieta (aut. „Architektūros linija“)


Centrinės Liublino (Lenkija) viešosios erdvės Skver Litewski išvystymo tarptautinės architektūrinės dirbtuvės atskleidė, jog viena iš pagrindinių problemų visuomet yra socialinis užsakymas. Pateikti sprendimai įrodė, kad iš esmės situacija, susiformavusi Vilniuaus Lukiškių aikštės konkurse yra simptomatiška, ji kartojasi neprklausomai nuo daugelio aplinkybių. Visuomet tokiose situacijose susiformuoja du konceptualūs kraštutinumai, o kiti projektai išsidėsto tarp jų. Radikaliausias sprendimas – kiek galima urbanizuoti esantį laisvą plotą, įrengiant antžemines ar požemines patalpas, sumažinant miesto žaliuosius plotus, o kitas, priešingas pasiūlymas minimaliai keisti susiklosčiusią situaciją, ją išryškinant ir pateikiant kaip neatsiejamą miesto istorijos dalį (15, 16 pav.). Klasikinius viešosios erdvės sutvarkymo metodus pasirinko Estijos politikai, konkurse nugalėtoju paskelbę tradicines vertybes ir laiko patikrintus simbolius deklaruojantį projektą (17, 18 pav.). Po vieša erdve įrengta daugiafunkcinė erdvė, su miesto audiniu susieta požemine perėja. Šiame plote šalia automobilių stovėjimo aikštelės yra iš viršaus apšviestos prekybos vietos, kavinės, parodų salė, eksponuojami išlikę istorijos klodų fragmentai ir pan.


Kadangi socialinis užsakymas posovietinėse valstybėse būna itin nebrandus ir nekonkretus, politikai bei miesto valdžia dažniausiai ieško įvairių alternatyvių nuomonių, tikisi netikėtų naujų idėjų, stebi visuomenės reakciją. Tokiose neapibrėžtose situacijose itin aktyvi būna pelnu suinteresuotų verslininkų pozicija, nes nagrinėjamos teritorijos būna komerciškai patraukliausiose miestų ervdvėse. Nesuformulavus ir įstatymiškai neapibrėžus kaip reikia atstovauti viešajam interesui, nenustačius aiškių finansavimo šaltinių, kūrybinės paieškos dažniausiai įstringa eskizų lygmenyje ir, nepasiekus konkrečių rezultatų, nukeliamos vėlesniam laikui.



15 pav. Liublino (Lenkija) centrinės viešosios erdvės Skver Litewski dabartinis vaizdas.
16 pav. Erdvės sutvarkymo pasiūlymas (arch. G. Čaikauskas, S. Beyer).



17 pav. Estijos nepriklausomybės kovų monumentas sukurtas Talino centre esančioje viešojoje erdvėje šalia natūraliai susiformavusio pėsčiųjų tako.
18 pav. Požeminėje erdvėje po aikšte telpa įvairios funkcijos.


Juridinių aspektų visuma, pagrįsta įstatymų nebuvimu arba jų netobulumu, vengimas prisiimti bet kokio sprendimo atsakomybę, politinės valios neapibrėžtumas, dominuojantis komercinis interesas, dažniausiai sukuria visiško neveiklumo ir chaoso prielaidas. Tai ypač gerai iliustruoja Lietuvos pajūrio architektūros sprendimų bei planavimo realybė. Palangoje, vadovaujantis liberalaus verslo interesais, kyla, net sostinės masteliu vertinant, itin tankaus užstatymo pavyzdžiai, o Neringos unikalus gamtos draustinis niekaip negali pašalinti nuo sovietinių metų likusios urbanistinės taršos. Beatodairiškas saugojimas, esant nesutvarkytai juridinei bazei, realybėje sukūrė naują, ypatingą egzistencinį fenomeną – „juridinio nesvarumo būklę“. Šioje terpėje egzistuoja nesuvokiami, niekam nereikalingi, tačiau realiai apčiuopiami materijos likučiai, teikiantys ūkiškai mąstantiems savininkams būsimos investicijos prielaidas (19 pav., a,b,c,d).


Gamtos aplinka lieka neišvalyta, „statinių vaiduoklių“ fragmentai negriaunami, todėl vietoje ekologinės švaros saugomoje, unikalioje teritorijoje ilgam laikui (tai trunka jau beveik dvidešimt metų) juridiškai užkonservuojama vizuali estetinė bei ekologinė aplinkos – t.y. – viešosios erdvės, parko, prieinamo visiems – tarša. Galioja unikalus teisinis paradoksas – išsivysčiusiose šalyse nesuvokiamas žemėtvarkinis sprendimas: neprivatizuojamoje Neringos teritorijoje suformuotos privačios valdos, valstybinis valdymas šiose vietose negalimas. Vyksta begaliniai teismai, rezultatai – neprognozuojami. Neveiklumas nėra ribojamas laiko, savininkas, per nustatytą terminą nesutvarkantis savo sklypo arba nepastatantis naujo objekto – nebaudžiamas. Jam suteikiama galimybė laukti geresnių politinių sprendimų ar palankesnės ekonominės situacijos.



    


19 pav. Ekologinė ir vizualinė tarša Neringoje


 


Arch. Prof. Gintaras Čaikauskas


 


Straipsnyje naudotos G.Čaikausko fotografijos

Rubrika "Nuomonės" skirta architektų bendruomenės, visuomenės atstovų asmeninei nuomonei apie architektūros aktualijas pareikšti. Šioje rubrikoje publikuojami straipsniai atspindi jų autorių poziciją, tačiau nėra oficiali Lietuvos architektų sąjungos pozicija.

Kontaktai

Lietuvos architektų sąjunga
Kalvarijų g. 1, 09310 Vilnius, Lietuva

Tel.: (8~5) 275 6483
El. paštas info@architektusajunga.lt

Juridinio asmens kodas: 191934984
PVM mokėtojo kodas: LT 919349811

Plačiau…

Užsiprenumeruokite naujienlaiškį

Archyvai

Atgal