Lietuvos architektų sąjunga

Apie valstybės Architektūros politiką ir administravimą: Lietuva Europos kontekste

Kiekviena Europos sąjungos valstybė daugiau ar mažiau deklaruoja savo rūpinimąsi gyvenamąja, darbo ir laisvalaikio praleidimo aplinka. Taigi – architektūra. Tradiciškai susiklostė, kad visais laikais žmogaus egzistencijos pagrindas, žmonijos kultūros pagrindas buvo, yra ir bus gyvenamosios aplinkos kūrimas arba tobulinimas. Aplinką formuoja natūrali ir dirbtinė aplinka. Abi sritys yra veikiamos žmogaus. Jos tampa visuomenių, bendruomenių saviraiškos, identiteto visuomeninės santvarkos atspindžiais, vienaip ar kitaip susijusiais su visų rūšių mokslu, menais, egzistencijos, socialiniais ir kitokiais reiškiniais.

Kokioje situacijoje esame mes, lietuviai, europiniame kontekste? Visos Europos šalys gyvena vienoje ekonominėje erdvėje. Visos privalomai naudoja tas pačias direktyvas. Visos šalys ruošia panašius įstatymus, tačiau gyvenimo kokybė skiriasi dėl ekonominių, istorinių, mentaliteto, genetikos ir t.t. priežasčių. Temą galima panagrinėti vienu aspektu – dėmesio gyvenamajai aplinkai skyrimo aspektu.

Valstybė reguliuoja daug įvairių sferų. Tai – valstybės ūkis, energetika, švietimas, sveikatos apsauga, kultūra ir t.t. Reguliavimo reikia, kad nebūtų chaoso, nes jeigu nereguliuosi, tai procesai vis vien kaip nors vyks, tik tai būtų neadekvatu poreikiams, atsirastų disproporcijos tarp atskirų gyvenimo sferų. Reguliavimas vyksta per ministerijas. Ministerijas koordinuoja vyriausybė. Taip yra visose šalyse. Palygindami Europos šalių aplinkos kūrimo ir vystymo kultūrą, t.y. architektūrą, galime apžvelgti šios labai valstybei svarbios sferos administravimą. Tai leistų mums labiau susivokti kur mes esame ir kurlink turime judėti.

Administravimas prasideda nuo Valstybės politikos minėtu klausimu. Ar pakankamai skiriama dėmesio aplinkos kultūrai? Ar apskritai suvokiama šios veiklos svarba? Europos lyderiaujančios valstybės seniai suprato architektūros svarbą. Matyt, nepasitikėdamos vietinėmis, naujai įstojusių valstybių vyriausybėmis, kurios žodžiais pripažįsta kokybiškos ir tvarios aplinkos vystymo būtinumą, o realybėje yra kitaip, Europos sąjungos taryba priėmė nemažai rezoliucijų, kurios turi užtikrinti dėmesį minėtai veiklos sričiai.
2001 m. vasario 12 d. ET priėmė rezoliuciją 2001/C73/04 dėl architektūros kokybės miesto ir kaimo aplinkoje, kurioje pripažįstama, jog gerinama architektūrinė aplinka yra svarbi kasdieninei Europos piliečių gyvenimo kokybei pasiekti. 2007 m. gegužės 24 d. Europos ministrai, atsakingi už miestų plėtrą, patvirtino Leipcigo chartiją. Pagal ją turi būti vykdoma tvari integruota miestų plėtros politika. Ji nurodo, kad „kokybiškas viešųjų erdvių, miestų dirbtinio kraštovaizdžio ir architektūros komponavimas yra svarbus veiksnys, miesto gyventojų gyvenimo sąlygoms gerinti“. 2008 m. vasario mėnesį Europos Parlamentas patvirtino rezoliuciją dėl tolesnių veiksmų, susijusių su teritorijų vystymo tvarka ir Leipcigo – tvarios Europos miestų plėtros – chartiją, kuria raginama valstybėms narėms daugiau dėmesio skirti kuriant aukštos kokybės aplinkos kultūrą „suteikiant ypatingą dėmesį į viešųjų erdvių kokybę ir ypač – architektūrinio projektavimo kokybę, siekiant pagerinti Europos Sąjungos piliečių gerovę“. 

2008 m. gruodžio 13d., Europos Sąjungos Taryba priėmė antrą rezoliuciją dėl architektūros, pavadintą „ES Tarybos išvados dėl architektūros – kultūros įnašas į tvarų vystymąsi (2008/C 319/05)“, kuri ragina valstybes nares remti architektūrą ir jos ypatumus, ypač jos kultūrinius aspektus, visose atitinkamose politikos srityse, ypač mokslinių tyrimų, ekonominės ir socialinės sanglaudos, tvaraus vystymosi bei švietimo politikos kryptyse.

Lietuvos vyriausybė, daugiausia Lietuvos architektų sąjungos iniciatyva, 2005 metais gruodžio mėnesį priėmė dokumentą, apibrėžiantį valstybės institucijų įsipareigojimus ir prioritetus architektūros atžvilgiu. Dokumentas vadinasi „Lietuvos Respublikos architektūros politikos krypčių aprašas“. 2006 m. liepos mėnesį LR vyriausybė priėmė nutarimą "Dėl Lietuvos Respublikos architektūros politikos krypčių įgyvendinimo 2006-2010 metų priemonių patvirtinimo" Po 2010 m. priemonių įgyvendinant politiką nenumatyta, o ir tos, kurios buvo numatytos įgyvendinti iki 2010 metų, dar ne visos įgyvendintos. Taip, pavyzdžiu, atsitiko su Architektūros įstatymu.
Nors Lietuva, būdama ES nare, formaliai pripažįsta šių ES dokumentų vykdymo būtinumą, tačiau praktiškai Architektūros politika, jos prioritetiniai uždaviniai, valstybiniu mastu dažniausiai pamirštami, paliekant architektūros, miestų ir aplinkos vystymo reikalus tik architektų ir vystytojų kompetencijai.

Galima būtų palyginti kai kuriuos rezoliucijos 2001/C73/04 dėl architektūros kokybės miesto ir kaimo aplinkoje teiginius.

Dokumentu patvirtinama, kad:

a) architektūra yra pamatinis, istorijos, kultūros ir kasdieninio gyvenimo kiekvienoje šalyje bruožas; ji yra esminė meninės raiškos ir kasdienio piliečių gyvenimo priemonė ir kad tai rytdienos paveldas;
Lietuvoje: kasdieniniame gyvenime labiau gilinamasi ir diskutuojama apie ekonomines, politines ir socialines aktualijas. Nemažai kalbame apie turimą nekilnojamąjį paveldą. Šiuolaikinė architektūra kaip labai svarbi kultūros dalis dar nesuvokiama ir dažnai nepripažįstama.

b) architektūros kokybė yra sudėtinė tiek kaimo, tiek miesto aplinkos dalis.
Lietuvoje: aplinką formuojantys elementai (pastatai, landšafto elementai, taikomieji menai ir t.t.) dažnai nuvertinami kaip nesvarbūs, neverti dėmesio ir pan.

c) kultūriniai savitumai ir fiziniai erdvės kūrimo savitumai turi būti svarbūs ir į juos atsižvelgiama regioninėje politikoje.
Ši nuostata Europos mastu reiškia skirtumus tarp įvairių klimatinių ir kultūrinių zonų.
Lietuvoje: mažesniu masteliu galima taikyti atskiriems etniniams regionams. Pvz. Klaipėda visuomet akcentuoja savo specifinius architektūros bruožus.

d) architektūra yra intelektinė, kultūrinė, meninė ir profesinė veikla. Architektūros paslaugos turi būti profesionalios, ir kultūros ir ekonomine prasme
Lietuvoje: Dažnai pamirštamos trys pirmosios architekto veiklos sudėtinės dalys. Ruošiantis vystyti vieną ar kitą objektą pamirštama kad tai ir intelektualinė, ir meninė, ir kultūrinė paslauga.

Minėtu dokumentu valstybės narės raginamos:

  • sustiprinti pastangas, siekiant pagerinti žinias apie architektūrą ir skatinti architektūros bei miestų planavimo kokybišką poreikį. Padėti perkančiosiosioms organizacijoms ir plačiajai visuomenei geriau suvokti, architektūros, miestų ir kraštovaizdžio kultūros reikšmę. (Lietuvoje tai daroma labai mažai arba nieko nedaroma)
  • atsižvelgti į konkrečias architektūros tarnybų reikalavimus ir siekti, kad tie reikalavimai būtų profesionalūs (Lietuvoje tai – Specialūs architektūros reikalavimai, pridedami prie projektavimo sąlygų. Kartais jie būna labai formalūs, neskatina objekto kokybės)
  • skatinti architektūrinės kokybės pavyzdinę viešųjų pastatų projektavimo ir statybos politiką; (Lietuvoje tai daroma labai mažai arba nieko nedaroma)
  • skatinti keistis architektūrinės veiklos informacija ir patirtimi (Lietuvoje informacinė sklaida remiama)

Įdomūs Europos sąjungos Tarybos rezoliucijos teiginiai, kuriems prieštarauja Viešųjų pirkimų įstatymas.
Pvz.: Europos Taryba ragina Europos Komisiją atsižvelgti į kokybės būtinumą ir specifinę architektūrinių paslaugų prigimtį, vykdant visų rūšių politikas, ruošiant priemones ir programas. Tačiau paslaugų direktyva, Viešųjų pirkimų direktyva to specifiškumo nenumato, tad čia pradeda veikti tradicijos, mentalitetas, poreikiai kokybei.

Taigi – Europos Taryba paruošė gerus dokumentus, sudarančius prielaidas kokybiškai aplinkai vystytis Europos šalyse. Lietuva, Lietuvos architektų sąjungos iniciatyva, 2005 metais pasiruošė ir pasitvirtino architektūros politikos krypčių aprašą, kurio nuostatos labai vangiai vykdomos. Šiuo metu ruošiami Kultūros politikos dokumentai, kuriuose buvo beveik pamiršta architektūra, o daliai visuomenės dalyvavusios svarstant ir ruošiant Kultūros politikos gaires taip ir liko neaišku, kodėl architektūra yra kultūros dalis. Išvada – reikia labai stiprinti architektūros propagandą ir švietimą.

Šiuo metu Europoje veikia kelios tarptautinės visuomeninės architektų organizacijos, vienaip ar kitaip sekančios ir bandančios įtakoti architektų veiklos aplinką, suvienodinti kūrybos sąlygas bei architektūros svarbą. Tai Europos architektų taryba (ACE-Architects Council of Europe), Europos architektūrinio išsilavinimo asociacija (EAAE – European Association for Architectural Education), Europos architektų aljansas (EAA-European architects‘ alliance), Europos interjero architektų taryba (ECIA-European Council of interior architects), Europos landšafto architektų federacija (EFLA-European Federation for Landscape Architecture) ir t.t. (http://www.dmoz.org/Arts/Architecture/Associations/). Europos architektūros politikos forumas  (EFAP – European Forum for Architectural Policies) taip pat yra viena tokių organizacijų. Jos iniciatyva vykdomas monitoringas apie architektūros politikos vykdymą Europoje. Ataskaitos pradėtos ruošti 2005 metais t.y. praėjus 5 metams po ET rezoliucijos apie architektūrą priėmimo. Paskutinė ataskaita paruošta 2011 metais. Pateiktame žemėlapyje rodomos šalys, kurios dalyvauja apžvalgose. Palyginimui kartu apžvelgiamos Europos šalys ne Sąjungos narės. Šių ataskaitų pagrindu galime palyginti kaip atrodo Lietuva ir Lietuvos architektūros administravimas Europiniame kontekste.

Pirmiausia – apie ataskaitas. Jos sudaromos oficialių institucijų pateiktų duomenų pagrindu. Lietuvos atveju tai Aplinkos ministerijos pateikti duomenys. Deja, kai kurie jų abejotini.

Klausimų struktūra, jų supratimas ir atsakingų institucijų požiūris į vykdomus tyrimus įtakoja tam tikrų paklaidų atsiradimą ataskaitose, bet bendrą vaizdą susidaryti galima.

Tyrimas: Ar yra kokia nors oficiali įstaiga valstybėje atsakinga už architektūros politiką?

 

Šiuo atveju Žymėjimas “NE” gali reikšti, kad atsakomybė pasidalinta tarp kelių vyriausybės institucijų. Lietuva greičiausiai turėtų būti tarp tokių šalių, nes atsakomybę už architektūros politiką dalinasi trijų ministerijų struktūros. Tai Aplinkos, Kultūros ir Švietimo  ministerijos. Jos ruošė Architektūros politikos krypčių aprašą, jos atsakingos už priemones jas įgyvendinant. Žiūrint į lentelę peršasi išvada, kad ne taip svarbu, yra viena atsakinga valstybės institucija ar ne. Daug sėkmingų aplinkos kūrimo ir priežiūros šalių neturi vienos, tai – Austrija, Nyderlandai, Liuksemburgas, Šveicarija. Taigi architektūros kokybė priklauso ne nuo to.

Išskyrus Ispaniją ir Prancūziją, valstybinės institucijos atsakingos už architektūros politiką atsirado tik per pastaruosius 10, kai kuriais atvejais per pastaruosius 20 metų. Tradiciškai kai kurios Europos šalys skirdavo labai daug dėmesio architektūrai. Jos ir toliau rodo pavyzdį Europai. Iš jų skolinamasi idėjų apie architektūros politikos sutvarkymą. Jei pažiūrėsime, kokios ministerijos sudėtyje yra minėti departamentai, pamatysime, kad tik Lietuvoje ir Vokietijoje jie yra  Aplinkos ar Urbanistikos ministerijų sudėtyje. Kitose šalyse atsakingi padaliniai atskirti nuo “gamybinių” ministerijų.

Ministerijos atsakingos už architektūros politiką Europos šalyse

Kadangi duomenis apie situaciją Lietuvoje pateikė Aplinkos ministerija, ji nepelnytai prisiskyrė rūpinimąsi architektūros reikalais tik sau. Kultūros paveldu, architektūros propaganda ir  dalyvavimu tarptautinėje veikloje rūpinasi Kultūros ministerija. Labai gaila, bet dažniausiai abi ministerijos architektūrą laiko podukros vietoje, dėmesį jai skiriant atlikus visus kitus darbus. Rezultatas – kultūros paveldu besirūpinančios įstaigos išleidžia projektavimą reguliuojančius dokumentus, prieštaraujančius statybą reguliuojantiems dokumentams, nesutampa terminologija, atsiranda poreikis dviem statybos leidimams: vienas iš kultūros paveldo struktūrų, kitas – iš savivaldybių statybų priežiūros padalinių. Nors tikslai tie patys (sukurti gerą produktą), veikiant atskirai gaištamas laikas, švaistomos lėšos.

Oficialūs Architektūros politikos dokumentai Europoje

 

Dokumentai apie architektūros politiką gali būti suskirstyti į kelis tipus:

a)    Įstatymai (Prancūzijoje ir Švedijoje)
b)    Visapusišką politiką apimantys privalomieji dokumentai (BE/Flandrija; Danija; Estija; Suomija; Airija; Latvija; Lietuva; Liuksemburgas; Nyderlandai; DB/Škotija; DB/Šiaurės Airija; Islandija; Norvegija).
c)    Sektoriniai architektūros politikos dokumentai (Kipras, DB/Anglija; DB/Velsas)

Seniausiai dokumentus apie architektūros politikos būtinumą 1977 metais priėmė prancūzai. Tik po 14 metų tokius dokumentus priėmė Nyderlandai. Šių šalių pasiekimus architektūroje, požiūrį į aplinką seniai matome iš jų mokomės. Tik 5 šalys po architektūros politiką reguliuojančių dokumentų priėmimo juos patobulino, priėmė naujas redakcijas. Nyderlandai tokį patobulinimą daro kas 5 metus.  Tai reiškia, kad priimta politika vykdoma ir įgyvendinus vienus punktus, galima užsibrėžti naujus uždavinius. Suomija Nacionalinę architektūros politiką priėmė 1998 metais. Vienas išskirtinių suomių politikos bruožų – siekis, kad kiekvienas Suomijos administracinis vienetas turėtų savo Architektūros politiką. Nacionalinės architektūros pagrindu, 2001 – 2010 metais, suomiai sukūrė lokalius architektūros  politikos  dokumentus: Jyväskylä (2002), Oulu (2002), Rytinio Suomijos regiono (2000), Vantaa (2006), Lappeenranta (2007), Tampere (2006), Kuopio (2007), Helsinki (2006, 2009), Turku (2009), Lohja (2009), Lahti (2010), Häme (2007), Varsinais-Suomi (2006), Uusimaa (2009)…

Lietuvos Respublikos architektūros politikos krypčių aprašas priimtas 2005 metais gruodžio mėn. Nors priimant šį dokumentą buvo galvojama apie periodišką jo atnaujinimą, visos tezės aktualios ir šiandien.

Architektūros įstatymas vis dar nepriimtas. Jeigu jis dabar ir bus priimtas, tai jo redakcija nebus tokia, kokia turėtų būti veiksmingam Lietuvos architektūros tobulėjimui, nes, ruošiant įstatymą, buvo nenorima iš esmės keisti įstatymų susijusių su statyba, savivalda, kultūra ir pan. To nepadarius, trūksta prielaidų kokybiškos architektūros atsiradimui.

Europos sąjungai priėmus nuostatas apie tvarią ir taupią statybą, daugelis šalių pakeitė arba keičia savo architektūros politikos dokumentus, ieškodami būdų integruoti naujus reikalavimus.  Priemonės ir veiksmai, kuriuos vykdo Europos šalys, sekdamos ES Tarybos rezoliucija dėl architektūros kokybės miesto ir kaimo aplinkoje (2001/C 73/04); bei ES Tarybos išvada apie architektūrą: kultūros indėlis į darnų vystymąsi (2008/C 319/05) vertinamos nevienodai. Ataskaitose skaičiuojama, kad tik trečdalio šalių administracija aktyviai dalyvauja įgyvendindamos minėtų ES dokumentų nuostatas ir savo šalių architektūros politikos nuostatas.

Vykdomus įvairių šalių administracijų veiksmus ar iniciatyvas galima sugrupuoti į tris veiksmų dalis:

A.    Žinių apie architektūrą ir supratimo skatinimas.

Parama kultūros organizacijoms. Galima paminėti tokius valstybinius architektūrinių organizacijų rėmimus, kaip įvairių centrų, fondų, archyvų ir muziejų rėmimas. Lietuvoje to nėra. Pilnai arba dalinai remiamos profesinės architektų organizacijos. Lietuvoje remiama labai maža dalimi. Didžioji Britanija remia apie 20 architektūros centrų, Prancūzija – 32, Nyderlandai remia 50 vietinių arch. centrų. Europoje sukurtas Architektūros centrų tinklas. Tą būtų sunku padaryti be tiesioginio valstybės dalyvavimo.

Parama kultūrinėms iniciatyvoms. Kultūrinių iniciatyvų ir kultūrinių projektų  finansavimai yra papildomi asignavimai ne profesinėms organizacijoms, kurios vykdo architektūrinius projektus. Tokios organizacijos, remiančios  visuomenines ir privačias iniciatyvas, yra flamandų ir portugalų menų agentūros, Austrijos menų departamentas prie švietimo ministerijos ir pan.

Parama tyrinėjimo projektams. Tyrinėjimo projektų rėmimas susijęs ne su Universitetų rėmimu, kuriems moksliniai tyrinėjimai ir šiaip privalomi. Kalba eina apie papildomas lėšas tyrinėjimams kuriuos inicijuoja ne universitetai. Pavyzdys – Nyderlandų architektūros fondas, Danijos architektūros fondas atliekantys įvairius tyrinėjimus susijusius su architektūra, planavimu, idėjų pasikeitimu landšaftu ir pan.
2009 metais per Danijos architektūros fondą buvo paremta 213 projektų bendrai, skirta 5,4 milijono eurų. Danijos architektūros fondas tai tik vienas iš Danijos kultūros fondų, kuriuos finansuoja 4 ministerijos: Švietimo, Kultūros ir Mokslo, Teritorinio planavimo ir Aplinkos bei Užsienio reikalų. Palyginimui, Lietuvoje visų meno šakų projektai finansuojami tik iš Kultūros ministerijos Kultūros rėmimo fondo, kurio bendra metų suma yra apie 5,4 milijono eurų, iš kurių architektūriniams projektams apie 60 tūkst.eurų.

Publikacijų, knygų, vadovų po architektūrinius objektus ir žinynų leidyba. Įvairios architektūrinės spaudos rėmimą įvairiose šalyse supranta savaip, bet visos šalys daugiau ar mažiau tą daro. Skirtumas tik tas, kad prie architektūros populiarinimo, bukletų ir pristatymų spausdinimo labai prisideda savivaldos institucijos, Švietimo organizacijos, tame tarpe ir ministerijos. Lietuvoje įtraukti minėtas įstaigas labai sunku.

Architektūriniai tinklapiai ir duomenų bazės. Architektūriniai  tinklapiai šiuo metu vienas populiariausių architektūrinės informacijos sklaidos būdų. Juos remia privatūs žmonės ir valstybės. Europoje šalys narės jų priskaičiuoja kiekviena nuo keliolikos iki kelių dešimčių. Lietuvoje per architektūrinius tinklapius išplatinama 99% informacijos. Maža to, dėl lėšų stygiaus nesugebant paruošti fizinių parodų ar muziejų, visa tai pradėjome kelti į virtualią erdvę. Geriau taip, negu niekaip.

Prizai ir apdovanojimai už architektūrą. Veiksmingas kelias populiarinti architektūros meną apdovanojant iškiliausius architektūros kūrinius ir kūrėjus. Lietuvoje architektams skiriamos Nacionalinė, Vyriausybinė, Aplinkos ministerijos, Meno kūrėjų organizacijų premijos. Kai kurie miestai skiria savo apdovanojimus. Dar yra LAS, Žurnalo „Centras“ ir žurnalo „Namas ir aš“ apdovanojimai. Valstybiniai apdovanojimai reikšmingesni, bet architektai juos labai retai gauna.
Europoje yra skiriamos prestižinės specialios valstybinės architektūrinės premijos. Pvz.: Kipras – Valstybinė architektūros premija, Prancūzija – Didžioji Nacionalinė Architektūros premija ir Didžioji Visuomeninė Architektūros premija, Nyderlandai – Didžiosios Piramidės premija, Ispanija – Nacionalinė premija už gyvenimo kokybę, Vokietija- Nacionalinė premija „Statom miestą. Gyvenam mieste“, Austrija – Didžioji Austrijos Nacionalinė premija už architektūrą,  Nacionalinis architektūros prizas ir Apdovanojimas už geriausio Austrijos namo architektūrą ir t.t. Šios specialiosios premijos dažniausiai skiriamos kas antri metai. Toks periodiškas skyrimas neleidžia pamiršti aplinkos ir architektūros problemų.

Studijų programos; profesionalaus mokymo programos. Didelis dėmesys turi būti skiriamas visuomenės architektūriniam lavinimui. Suomijoje Vaikų architektūrinis mokymas įrašytas nacionalinėje architektūros politikos programoje. Todėl jie mokomi nuo pradinės mokyklos suolo. Kitos šalys su aplinkos komponavimo menu supažindinami vidurinėje mokykloje. Architektūros muziejai nuolat vykdo švietėjiškas programas ir projektus supažindinami vaikus su architektūrine kūryba. Lietuvoje, kartu su kitų sričių menininkais  vykdomas projektas „Aukštosios kultūros impulsai mokykloms“, kur mokyklose seminarų, simpoziumų, parodų, kūrybinių dirbtuvių ar pamokų forma pristatomi profesionalūs menai. Airijoje šiuo metu vykdoma panaši programa tik su vienais architektais.

Architektūrinių festivalių ir renginių organizavimas. Sparčiai populiarėja tokia propagandos forma kaip architektūrinės bienalės ar festivaliai, trunkatys nuo savaitės iki mėnesio, apimantys parodas, instaliacijas, debatus ir konferencijas, ekskursinius turus, kūrybines dirbtuves, seminarus, pokalbius ir pan. Garsiausi renginiai – Venecijos bienalė, Lisabonos architektūrinė trienalė, Londono ir Barselonos Architektūros festivaliai, Austrijos architektūros dienos ir t.t. 2013 metais suplanuotas Kauno architektūros festivalis.

Jaunų architektų rėmimas; Tarptautinių organizacijų rėmimas. Daug valstybių specialiomis stipendijomis ir apdovanojimais ar specialiais pristatymais paremia jaunus ir gabiausius architektus. Žinomi pavyzdžiai Austrijoje ir Prancūzijoje. Tarptautinis bendradarbiavimą  siekiama išjudinti. Suprantant jo vaidmenį integruotoje Europoje, ryškių šio bendradarbiavimo  pavyzdžių neturime. Gal tik Leonardo jaunų architektų mainų programa.


B.    Viešųjų pastatų architektūrinės kokybės skatinimas ir siekimas.

Architektūros patarėjo institucija (nacionaliniu lygmeniu).
Lietuvoje tokia organizacija yra Valstybinė Paveldo komisija prie LR seimo. Prancūzijoje tokios patariančiosios organizacijos prototipas 1977 metais įkurtas tarp-ministerinis departamentas visuomeninių pastatų architektūros kokybei gerinti (MIQCP, Mission Interministérielle pour la Qualité des Constructions Publiques). Šis departamentas turi labai plačius įgaliojimus. Būtent pagal šios organizacijos nustatytas taisykles vykdomi architektūriniai konkursai Prancūzijoje ir ši  organizacija labai prisidėjo, kad būtų keičiama dabar galiojančiu Europos Viešųjų  pirkimų direktyva projektavimo paslaugoms pirkti.
1999 metais  Anglijoje sukurta Vyriausybės patariamoji institucija architektūrai ir urbanistikai (Commission for Architecture and the Built Environment (CABE). Įkurta ne tuščioje vietoje: ji pakeitė iki tol buvusią panašią instituciją  – Karališkąją vizualiųjų menų Komisiją (Royal Fine Art Commission (RFAC) . Ši organizacija sudarinėja ilgalaikes švietimo ir mokymo programas savivaldybių administracijoms, dirba su vietos savivaldomis, visuomeninėmis organizacijomis, organizuoja objektų ekspertizę, rekomenduoja objektų pristatymo procedūras (išleidžiant  pristatomasias brošiūras, turistinius turus),  propaguoja ir reklamuoja geros architektūros vertybes. Anglų pavyzdžiu  2002 pasekė metais Velsas, 2005 metais Škotija. Vėliausias tokios valstybinės konsultacinės organizacijos pavyzdys – Architektūros Celė (Architectural Cell), įkurta  2007 m. prancūzakalbėje Belgijos bendruomenėje.

Valstybės architektas.
Kai kurios ES šalys, kai kurios JAV valstijos ir Australija turi įkūrusios  Valstybės (valstijos) architekto instituciją. Nyderlandai tokią instituciją turi nuo devyniolikto amžiaus pradžios. Tuo metu jis vadinosi “karaliaus architektas”, o šiandien ši institucija vadinasi Vyriausias vyriausybės architektas. Organizacijos biuras yra Vyriausybės pastate. Tokias institucijas taip pat turi susikūrę danai. Nuo 2009 airiai savo turimą panašią tarnybą reorganizavo į valstybės architekto tarnybą, o 2010 m. Vengrija įkūrė Nacionalinį vyriausio architekto biurą. Pagrindinė šalies vyriausio architekto biuro veikla – koordinuoti valstybines organizacijas ir ministerijas, įgyvendinant Šalies architektūros politiką. Viena iš priežasčių, kodėl nepakankamai efektyviai įgyvendinama  architektūros politika Lietuvoje yra ta, kad nėra atsakingos institucijos už  jos įgyvendinimą. Formaliai atsakinga Aplinkos ministerija turi kuruoti didelį statybos sektorių ir užsiimti ne mažiau svarbiais  gamtosaugos reikalais (ši sritis lengvesnė ir turtingesnė, remiama Europos struktūrinių fondų), todėl architektūros politika nuolat pamirštama.

Atsakingas už projektavimą asmuo departamentuose.
Anglijoje yra toks asmuo visuose vyriausybės  departamentuose, kuris prižiūri ir yra atsakingas už tų departamentų vykdomų projektų kokybę.

Regiono architektas.                                                                                                    
Aktuali pareigybė kai kuriose Europos šalyse, kur yra savarankiški regionai. Pvz. Belgija.

Vietinio Architektūros patarėjo institucija.
Kai kurios ES šalys kuria vietinio lygio patarėjų institucijas. Analogiškos patariamosios organizacijos – tai veikiančios Architektūros ekspertų tarybos Lietuvoje. Jas turi didieji miestai – Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, Neringa. Miestai, kurie negali sukurti savo architektūros ekspertų tarybų, sudaro sutartis su kitų miestų tarybomis. Lietuvoje tai vyksta visuomeniniais pagrindais, o Prancūzijoje tokios patariamosios institucijos išvystytos iki asociacijų arba net iki skyriaus ar departamento statuso pagal Architektūros įstatymą.

Miesto architekto institucija.
Europos sąjungoje nesureikšminamas miesto architekto vaidmuo. Tokia institucija yra Nyderlanduose, Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje. Pagrindinė nuostata ES dėl šios institucijos ta, kad ji turi būti nepriklausoma. Priklausomybė nuo administracijos daro šią pareigybę neveiksnią, priklausančią nuo administracijos vadovybės.

Pasiūlymų projektai.
Savivaldybių lygmenyje daugelis ES šalių vykdo galimybių studijas architektūros ir teritorijų planavimo srityje. Tai labai populiaru Nyderlanduose, Prancūzijoje, Danijoje. Lietuvoje tik nedaugelis didesnių ir turtingesnių savivaldybių gali sau tą leisti.

Vietinio administravimo lygmens Gidų leidimas ir apžvalginių bukletų leidimas.
Visų architektūriškai svarbių nekilnojamo turto paminklų ir ryškiausių naujos architektūros pavyzdžių viešinimas ir propagavimas. Lietuvoje Turizmo informacijos centrai propaguoja paveldo paminklus, tačiau nauja architektūra beveik nepristatoma.

Visuomenės apdovanojimai.
Tokie apdovanojimai egzistuoja Jungtinėje karalystėje, kur kasmet Ministras Pirmininkas centrinės valdžios vardu įteikia visuomenės išrinktam geriausiam naujam pastatui.  Panašūs apdovanojimai egzistuoja Portugalijoje ir Belgijoje.

Projektavimo konkursai.
Tai – vienas sėkmingiausių instrumentų  pasiekti architektūrinę kokybę, kuris turėtų skatinti architektūrines inovacijas. Nežiūrint tikrai didelės patirties įvairiose šalyse, tokių konkursų kaip Lietuvoje (turimi omenyje viešojo sektoriaus konkursai pagal Viešųjų pirkimų įstatymą) Europos šalys nevykdo. Atskiru dekretu apibrėžtas privalomas konkursų finansavimas. Lietuvoje pastaraisiais metais nei dalyviai, nei vertinimo komisija atlygio viešų pirkimų konkursuose tikėtis nebegali. Europoje populiarūs dviejų stadijų konkursai Lietuvoje, vėlgi vadovaujantis viešųjų pirkimų nuostatomis, tapo apskritai draudžiami.

C.    Tvarios plėtros skatinimas.
Centrinei ir vietinėms administracijoms tenka integruoti uždavinius skirtus architektūrinei kokybei kelti ir tvariai architektūrai pasiekti. Tai pasiūlymų ir eskizinių projektų atlikimas, publikacijų,  lankstinukų bei reklaminių bukletų leidyba. Speciali informacija turi būti susieta architektūriniuose tinklapiuose. Atskirai reikėtų subsidijuoti energetiškai efektyvias konstrukcijas. Energetinis efektyvumas turėtų būti kaip vienas iš architektūrinių konkursų vertinimo kriterijus. Gali būti steigiami prizai ir apdovanojimai už architektūrą ir energetinį efektyvumą kartu. Ateityje,  griežtinant energetinius reikalavimus pastatams siūloma pradėti ekologinį pastatų ženklinimą. Šiandien daugiausia visų priemonių įgyvendinę ir didžiausią patirtį turi Austrija, Vokietija, Prancūzija, Danija. Šiaurės šalys (Suomija, Švedija, Norvegija) turi bendrą žymėjimą, vadinamą „Šiaurės Gulbė“, kurį įvedė Šiaurės ministrų taryba.

Apžvelgta medžiaga leidžia teigti, kad architektūros ir projektavimo administravimas yra sudėtingas procesas, kurį visos Europos šalys sprendžia pagal savo tradicijas, mentalitetą ir ekonomiką. Dėl vieno sutariama: norint turėti šalyje kokybišką gyvenamąją aplinką, tai turi tapti valstybine politika. Politika turi būti nedeklaratyvi, o veikianti ir privaloma ne vienam kažkuriam administraciniam vienetui, o visai Vyriausybei, visom savivaldybėm, kiekvienam administratoriui. Kad tai būtų ne prievartos aktas, o savaime suprantamas veiksmas, reikia daug pastangų sudėti švietėjiškai veiklai. Lietuva pagal savo įstatymų bazę, pagal potencialą yra Europos vidutiniokė. Tačiau apleistas švietimas gimdo tokią administraciją, kuri nesupranta didelės socialinės, ekonominės ir politinės architektūros kūrimo reikšmės. Tai, kad turime vieną didžiausią architektų kiekį 1000 gyventojų Europoje, reikia paversti pranašumu. Reikia sudaryti sąlygas geriausiems. Tą mes turime daryti tik kartu su vyriausybe. Tam reikia susitelkti.

Architektas, Lietuvos architektų sąjungos pirmininkas
Gintautas Blažiūnas

 

Rubrika "Nuomonės" skirta architektų bendruomenės, visuomenės atstovų asmeninei nuomonei apie architektūros aktualijas pareikšti. Šioje rubrikoje publikuojami straipsniai atspindi jų autorių poziciją, tačiau nėra oficiali Lietuvos architektų sąjungos pozicija.

Kontaktai

Lietuvos architektų sąjunga
Kalvarijų g. 1, 09310 Vilnius, Lietuva

Tel.: (8~5) 275 6483
El. paštas info@architektusajunga.lt

Juridinio asmens kodas: 191934984
PVM mokėtojo kodas: LT 919349811

Plačiau…

Senąją LAS interneto svetainės versiją rasite adresu old.architektusajunga.lt

Užsiprenumeruokite naujienlaiškį

Artimiausi renginiai

Šiuo metu nėra artimiausių renginai.

Archyvai

Atgal