Lietuvos architektų sąjunga

Apie Lietuvos planavimo kultūros bruožus

E. Staniūnas. architektas, Vilniaus Gedimino technikos universitetas

Pateiktos šiame straipsnyje mintys yra keleto metų dalyvavimo įvairiuose tarptautiniuose projektuose produktas. Jos buvo išdėstytos spalio 25d. vykusio forumo „Lietuvos darnios erdvinės plėtros sistemos kūrimas” metu. Kadangi forumas ieškojo kelių, kaip toliau vystyti Lietuvos erdvinės plėtros sistemą, manau, kad dabartiniai Lietuvos planavimo kultūros ypatumai, krintantys į akis, lyginant mūsų planavimo kultūrą su kitomis, gali tam darbui praversti.
Turbūt labai nesuklysiu pasakęs, kad dėmesys planavimo sistemoms Baltijos jūros regione pastaraisiais metais augo. Vienas po kito sekė tarptautiniai projektai  „Planavimo sistemų sąvadas“, „Bendro mąstymo erdvės“ („Common Mind Spaces“ – COMMIN), „Planavimo kultūros“ („CULTPLAN“). Šių projektų dalyviai kalbėjo, kad šalims reikia daugiau žinių vienai apie kitą  – tam, kad galėtume sėkmingiau dirbti kartu. Gal ir taip, bet manau, kad panašios studijos dar daugiau naudos atneša kita prasme. Į įvairiose šalyse funkcionuojančias planavimo sistemas galima žiūrėti kaip į tam tikrą planavimo proceso organizacijos eksperimentų laboratoriją. Kodėl gi nepasinaudoti jos rezultatais? Tiesa, pažinti tas sistemas, o ypač – išsiaiškinti jų funkcionavimo rezultatus nėra taip paprasta. Visgi, kažką pastebėti galima.
Minėtųjų projektų tematika pastaraisiais metais savotiškai evoliucionavo: nuo sauso ir trumpo planavimo sistemų (tai yra – įstatymų tekstuose užfiksuotų planavimo veiklos „scenarijų“) išdėstymo iki planavimo kultūrų studijų. Tai logiška: teisės aktų tekstai iš ties nėra savarankiški reiškiniai: jie yra visuomenėje gyvuojančios planavimo kultūros dalis.
Man regis, jog šalies planavimo kultūra yra gana rišlus darinys. Viskas čia yra neblogai tarpusavyje susiję – nuo dominuojančios planavimo esmės ir prasmės sampratos iki planavimą reglamentuojančių tesės aktų turinio ir gyvenimo praktikos detalių. Dominuojanti mąstysena sąlygoja įstatymų kūrimą, veikia jų naudojimą.  Suku link to, kad parašyti modernų įstatymo tekstą ar tobulinti esantį  yra, žinoma, labai svarbu, bet dar svarbiau yra plėtoti visuomenės  žinias apie planavimą apskritai. Sakydamas tai, dažnai išsigąstu, koks sunkus tai regisi uždavinys, bet, norint pakelti šalies savivaldos efektyvumą, kito kelio neturime.
Forumo metu svečias iš Vokietijos kalbėjo, kad panikuoti lietuviams nėra ko: dabartinė Vokietijos planavimo sistema formavosi ištisus du šimtmečius, suprask, po dviejų šimtų metų ir Lietuvoje bus ne blogiau. Kažkaip apmaudu laukti tuos du šimtus metų, be to demografai prognozuoja, kad lietuvių tuo metu bus jau mažai ir belikę…. Pasinaudoję kaimynų eksperimentais, ir pasukę galvas, galėtume ir greičiau savo savivaldos „mašiną“ priversti suktis efektyviau.   


Ypač savitais (ir svarstytinais) laikyčiau tris Lietuvos šiandieninės planavimo kultūros nacionalinius ypatumus:
1) lietuviškąją planavimo prasmės sampratą;
2) mūsiškąjį bendravimą
3) gerokai „klajoklinį“ mūsų planavimo kultūros būdą.


Lietuviškojo planavimo prasmės ieškojimo ypatumai.
Planavimo prasmės samprata yra planavimo kultūros išeities taškas, valdantis visa tai, kas iš jo plaukia. Visa planavimo kultūros „konstrukcija“ kyla iš atsakymo į klausimą, kam planavimas yra reikalingas. Taigi čia glūdi dabartinės mūsų planavimo kultūros šaknys, jos „genai“.
Visi atradimai, priklauso nuo to, kuriuo keliu einant, jų ieškoma. Vienu keliu eidamas gali atrasti viena, kitu – kita. Lietuvoje teko susidurti su dviem planavimo prasmės ieškojimo keliais.
Susidariau įspūdį, kad pirmasis yra būdingas aktyviajai „plačiosios visuomenės“ daliai. „Lietuva – rinkos šalis – girdėjau kalbant – o rinkos sistema yra tokia sistema, kurioje pagrindinis veikėjas yra individas. Kuo valstybė mažiau kišasi į jo reikalus – tuo geriau.“ Kadangi planavimas yra būtent kišimasis į individo  reikalus, tai, seka išvada, kad kuo mažiau planavimo – tuo geriau.
Antrasis mąstymo kelias būdingas kai kuriems kolegoms architektams. „Teritorijų planavimas – sako jie –  yra specifinė architektūros sritis, besiskirianti iš likusiosios architektūros tuo, kad čia susiduriama su didelių erdvių tvarkymu. Kuo didesnės yra erdvinės struktūros, tuo rečiau jos papuola į estetinės interpretacijos lauką, tuo svaresnį vaidmenį ima vaidinti ekonominis, socialinis ir ekologinis jų būties aspektai.“ Tikra tiesa. Išvada, kuri, šitaip mąstant, yra neišvengiama (nors ir ne visuomet aiškiai pasakoma) yra ta, kad teritorijų planavimas yra architektūros sritis, kurioje nėra architektūros…
 Taigi, nacionalinis planavimo prasmės sampratos ypatumas yra tas, kad tos prasmės Lietuvos mentaliteto viduje mes nerandame. Tačiau planavimas egzistuoja išsivysčiusiose šalyse, o jų gyvenimo būdo elementus mes stengiamės kopijuoti, tikėdamiesi, kad jie sukurs prielaidas ir mums gyventi geriau.
Taigi, esame draskomi prieštaravimo.
Hamletas būtų bandęs ieškoti išeities, svarstydamas „būti ar nebūti“. Bet yra ir kitokių išeities iš susidariusios situacijos būdų. Nebūtina taip dramatizuoti: galima, pavyzdžiui, „ir būti ir nebūti“: t.y., gyventi taip, kaip suprantame, bet prisidengti planuojančios valstybės įvaizdžiu. Sakau įvaizdžiu, o ne realiu planavimu, kadangi yra įmanoma kurti planus, kurie iš esmės nieko nevaržytų. Kai kas tai, gal būt,  pavadintų planavimo fikcija. Na ir kas, kad ne visai gražiai skamba: taip gyvendami ir gražiai atrodytume ir Lietuvos asmenybėms gyventi netrukdytume.
Planavimo fikcijos kultūrai turėtų būti būdingi tokie bruožai:
• Joje turėtų egzistuoti įstatymai. Tai – būtina civilizuotos šalies, teisinės valstybės įvaizdžio dalis, bet: a) įstatymų kalba turėtų būti neaiški, pavyzdžiui, labai „moksliška“ (tai patogu, kadangi juos galima skaityti kaip reikia ir kada reikia), b) teisiniai dokumentai turėtų būti įvairiaprasmiai, o dar geriau – prieštaringi (privalumas tas pats – skaityti juos galima taip, kaip reikia konkrečiu atveju).
• Planavimo įstatymas turėtų egzistuoti, bet planų rengimą reikėtų atidėlioti (teisinės valstybės įspūdį darytume, bet kiek galima ilgiau nedarytume to, ko nereikia).
• Galų gale, planus būtų galima pradėti rengti, bet geriau, kad juos rengtų vakarietiško planavimo išsilavinimo nesugadinti žmonės (taigi, viskas atrodytų kaip Vakaruose, bet tuos žmones būtų galima pakreipti taip, jie nupaišytų tai, kas reikia.)
• Rekomenduojama aiškinamųjų raštų pradžioje prirašyti vakarietiškų lozungų, pavyzdžiui, „darni plėtra“,  „ekologinė pusiausvyra“, „socialinis balansas“. Tai – graži  pažangios šalies įvaizdžio dalis, tačiau planai tokiu atveju privalėtų turėti keletą ypatumų. Pavyzdžiui, būtų gerai, kad sprendiniai neturėtų ryšio su priekyje išvardintais lozungais. Tai nėra labai sunku padaryti, kadangi planavimo dokumentų aiškinamieji raštai būna ganėtinai stori, ir dažnai žmonės neturi laiko juos įdėmiai skaityti. Būtų gerai, kad planuose pažymėti dalykai būtų tiktai įvardinti. Taip – būtent  tiktai įvardinti – ir tiek… (pavyzdžiui, A kategorijos centras, B kategorijos centras, ir pan.). Vardą užrašyti nesunku, o jis juk nieko ypatinga dar nereiškia. Jei visgi reikėtų nurodyti veiklos apribojimus, tai  būtų gerai, kad būtų nurodyta daug veiklos galimybių: kurią reikės – tą ateityje ir pasirinksime. Galima nurodyti ir vieną veiklos rūšį, bet tada reikėtų pažymėti, kad tai – tik prioritetinė veikla. Tai reiškia, kad visos kitos gali čia vykti taip pat.
• Reikėtų būti tolerantiškais – nesipiktinti, kad pradedama statyti neparengus planų. Planus galima parengti ir po to.
• Jei jau planuoti prieš statybas, tai geriau pradėti nuo detaliųjų planų. Bendruosius planus galima paruošti vėliau.
• Galų gale, jei jau nėra kur trauktis, bendruosius planus ruošti privalome, tai geriau pirma parengti savivaldybių bendruosius planus, ir tiktai paskui rengti regionų planus. Sutvarkysime savivaldybių planuose visuomenės reikalus , paskui popierius suklijuosime, ir gausime regiono planą – ir visuomenei  gerai ir darbo mažiau, ir visų rūšių planai puoš Lietuvos valstybę.
Nežinau, kiek giliai mūsų planavimo kultūra šiais bruožais yra „permirkusi“, bet manau, kad vieną-kitą surastume. Gerai tai ar blogai? Gerai, jeigu planavimas, kaip dažnai regisi Lietuvoje, prasmės neturi, bet vargu ar gerai, jei yra kitaip.
Štai čia ir kyla abejonės. Vakarų Europos šalys gyvenimą komplikuoja ne tiktai tuo, jog turi teritorijų planavimo sistemas, bet ir tuo, kad kitaip ieško planavimo prasmės. Kitaip ieško – kitką atranda.
Skaitant vokiškus planavimo vadovėlius, Kanados mokslininkų ir kitus straipsnius,  susiklostė sekanti minčių grandinė:
Yra gėrybių, kurias geriausiai kuria individas. Yra gėrybių, kurias efektyviau kuria visuomenė  (pavyzdžiui, visuomenės darna, socialinės atskirties mažėjimas, gyvenimo kaštų mažėjimas, ir pan.). Yra gėrybių, kurias tiktai visuomenė ir tegali   sukurti (pavyzdžiui, ekologinė pusiausvyra). Kadangi teritorijų planai gali veikti  gamtos būklę, įtakoti  gėrybių pasiskirstymą visuomenėje, prisidėti prie visuomenės kultūros vertybių išsaugojimo, sąlygoti vartojimą (pavyzdžiui, laiko, energijos), tai seka išvada, jog planavimą reikėtų laikyti vienu iš aukščiau minėtų visuomeninių gėrybių “gamybos” instrumentu.
Jei ši mintis teisinga, tai aptariamasis nacionalinis planavimo ypatumas – specifinis planavimo prasmės ieškojimas, jos neradimas, iš to plaukianti planavimo fikcijos kultūros kūrimo tendencija, ir po to sekanti planavimo diskreditacija visuomenės akyse –  reiškia ne ką kita, kaip tai, kad Lietuva šiuo gėrybių kūrimo instrumentu (planavimu) naudojasi neefektyviai, t.y., gėrybių, kurias jo pagalba būtų galima kurti, nekuria, arba kuria ne tiek, kiek galėtų. Kitaip tariant, šis planavimo kultūros ypatumas yra indėlis į šalies stagnaciją. Štai kodėl sakau, kad planavimo prasmės klausimą būtų verta apmąstyti Lietuvoje dar kartą.


Planavimo esmės samprata – labai svarbu, bet reikšmingi ir kiti kultūros bruožai. Tarp jų – sugebėjimas dalykiškai bendrauti.  Deja,  dažnai padejuojame, kad esame ne dialogo kultūros šalis. Nežinau, ar su krauju paveldime, ar mokyklose išmokstame gyventi pagal principą „elgtis teisingai“, o ne spręsti problemas. Jei problema papuola „į vagą“ – gerai, o jei ne – mes ją paliekame kažkam kitam. Kam? – ne mūsų reikalas.
Galime dėl to paties padejuoti ir kalbėdami apie planavimą: turime vienu metu veikiančias tris planavimo sistemas: teritorijų planavimo, regioninės plėtros ir strateginio planavimo jurisdikcijas. Atrodytų, kad nefinansuojamų sumanymų deklaravimas ir visuomenės vertimas gyventi pagal juos tėra saviapgaulė. Nesunku suprasti, kad valstybės veiksmų ir individų veiklos reglamentų dislokacija teritorijoje veikia visuomenės ekonomiką – tiek prielaidas investicijoms, tiek ūkinių subjektų veiklos prielaidas, tiek visuomenės gyvenimo kaštus. Aišku, kad šalies ir apskričių teritorijų bendruosiuose planuose sprendžiamos socialinio balanso problemos. Taigi, dažnai realybėje aiškių ribų tarp visuomenės socialinės, ekonominės, ekologinės ir teritorinės būties nėra, bet paveldėtas „teisingas“ profesijų pasiskirstymas sako, kad ekonomistai turi teisę turėti savo, finansininkai savo, o architektai ir geografai – savo planavimą. Objektyvi visuomenės gyvenimo prigimtis verčia tuos planavimus didele dalimi užsiimti tuo pačiu. Taip ir vyksta: daugelis tuose planavimo srautuose atliekamų darbų kartoja vienas kitą.
Visuomenės lėšų švaistymas būtų dar pusė bėdos, bet trys profesinės „kunigaikštystės“, saugodamos savo nepriklausomybę, ne itin derina savo sprendinius. Planavimai yra netgi trys, o miestai taip ir neturi nei vienos realios, t.y., aiškios, konkrečios, finansinėmis bei organizacinėmis priemonėmis pagrįstos plėtros programos. Apskričių ir savivaldybių statybų ir kitokių projektų dalis lieka svajone. Kada tie sumanymai bus įgyvendinti ir ar bus jie įgyvendinti apskritai, yra neaišku.
Tokia planavimo sistema nei gerina mūsų gyvenimą, nei kelia valstybės savivaldos prestižą visuomenės akyse.  Antai, pristačius Vilniaus apskrities teritorijos bendrąjį planą Ukmergės rajono seniūnams, kažkuris jų iškart pasiūlė planui pritarti: „pritarėme tiek visokių planų, programų, ir strategijų, pritarkime ir dar vienai – vis tiek nuo to niekas nepasikeis“.
Europoje yra pavyzdžių, kur planavimas rišlesnis, o programinė teritorijos planų dalis yra pastebimai tvirtesnė. Mano nuomone, įdomi Suomijos sistema. Suomiai taip pat naudoja frazes „strateginis planas“, „teritorijų planavimas“ ir „regioninė plėtra“, bet visa tai egzistuoja ne trijose jurisdikcijose, o sudaro vieną po kito einančius regiono savivaldos veiksmų žingsnius. Pagal Suomijos regionų planavimo sistemą pirmiausia paruošiama regiono plėtros strategija (20-30 metų perspektyvai). Ją detalizuoja regiono teritorijos planas (10-20 metų). Po to seka dar detalesnis sumanymų įgyvendinimo instrumentas – regiono plėtros programa, konkrečiai aprėpianti artimiausius 3-5 metus . Prancūzijoje regiono planą seka taip vadinamas plano kontraktas – dokumentas, kurį pasirašo vyriausybė, regiono valdžios institucija, savivaldybės ir kiti juridiniai asmenys, numatę suvienyti pastangas plane numatytiems sumanymams įgyvendinti. Naujausiąjį Berlyno bendrąjį planą lydi jame numatytų veiksmų finansavimo programa ir numatytų veiksmų įgyvendinimo eiliškumo tvarkaraštis.
Lyginant Lietuvos teritorijų planavimą su kaimyninėmis šalimis, susidaro įspūdis, kad mūsų šalyje jis „klajokliškas“, atsitiktinis.
Planuotojo profesijos Lietuvoje, skirtingai nuo išsivysčiusių pasaulio valstybių (čia tiktai Suomija, ko gero yra išimtis), nėra. Profesionalūs planuotojai (vėlgi skirtingai nuo kaimynų), čia negali būti rengiami – nėra tokios studijų krypties lietuviškajame studijų klasifikatoriuje. Į tarptautines planuotojų asociacijas planavimu užsiimantys specialistai jungtis negali, nes neturi savosios organizacijos. Klestinčio atestavimo šalyje jų atestavimas yra keblus:  atestuotis architektų bendrijoje  nelogiška, nes planuotojų darbai dažnai būna nedaug susiję su menu.  Atestuotis statybos inžinierių bendrijoje dar kebliau, nes tie darbai nesusiję su konstrukcijų skaičiavimu. O jau neduok Dieve, jei kas užsimano rašyti Lietuvoje disertaciją šioje srityje! Architektūros tarybos nuo tarybinių laikų reikalauja „išėjimo į architektūrą“ (žinoma, į tai, ką jos architektūra laiko, o čia irgi nacionalinių savitumų yra). Vadybos mokslų tarybos sako, kad tai – ne jų sritis, statybos inžinerijos mokslų tarybos tvirtina tą patį.
Masinis regionų ir savivaldybių planų rengimas „atsitiko“, kai Europos Sąjunga davė tam darbui pinigų. Kolegos tarpusavyje šneka, kad planavimas Lietuvoje sekančiais metais pasibaigs. Na, gal nepasibaigs visai, bet ką darysime po metų – tikrai nėra aišku.
Planavimo teorija Lietuvoje mažai kas domisi. Aš nekalbu apie kokią nors „labai teorišką“ teoriją – nuo gyvenimo praktikos labai nutolusius samprotavimus. Turiu omenyje ir labai paprastus dalykus, tarkim, įstatymų išaiškinimą.  Nuvažiavęs stažuotis į Vokietiją, ant stalo radau krūvelę knygų: VFR konstituciją, „Erdvinio tvarkymo įstatymą“, „Statybos įstatymo knygą“, leidinius, kuriuose yra išaiškinta, kaip šie įstatymai siejasi su konstitucija, leidinius, kuriuose išaiškinta, kaip šie įstatymai siejasi tarpusavyje ir leidinius, kur yra aiškinama, kaip šie įstatymai siejas su kitais VFR įstatymais. Berlyno bendrąjį planą ir Brandenburgo žemės planą – žinoma, taip pat. Keletą disertacijų leidinių: demokratijos ir racionalumo santykio klausimu, didžiųjų prekybos centrų Pabaltijo šalyse plėtros ir jos pasekmių klausimu, ir pan. Taigi, planavimo veiksmo prasmė, jo „technologija“ ir praktika išnagrinėta ir toliau nagrinėjama skersai išilgai. Gi Lietuvos planavimo kultūra, palyginti su visu tuo, yra gerokai „padžiūvusi“: be įstatymo ir parengtų planavimo dokumentų mes čia surastume vieną kitą straipsnį. Šiek tiek persūdau: rastume ir vieną kitą disertaciją, bet kelios iš jų daro mūsų gyvenimą aiškesniu – iš tiesų nežinau.
Manau, kad mąstymo procesas turėtų priklausyti nuo sukauptų žinių kiekio. Dabar mes jas barstome. Manau, kad veiklos tobulėjimas priklauso nuo specialistų  bendravimo ir organizuotumo mąsto. Tam, kad atsirastų pretekstas apie ką nors galvoti, reikia, kad išryškėtų skirtumai, prieštaravimai. Jei esame užsidarę savo veikloje ir mintyse, tai kaip juos pamatysime? Manau, kad kultūros tobulėjimo ir sugebėjimo reaguoti į besikeičiančia aplinkybes galimybės priklauso nuo to, kaip giliai joje apmąstomi veiklos tikslai bei jų įgyvendinimo priemonės, kaip atidžiai jų laikomasi praktinėje veikloje, ir kaip kruopščiai analizuojami atliktų veiksmų rezultatai. Šios planavimo kultūros savimonės, lyginant su kai kuriomis kaimyninėmis šalimis, lietuviškojoje planavimo kultūroje yra žymiai mažiau.
Taigi, „klajoklinis“ planavimo kultūros būdas yra prielaida jai stabarėti. Tai leidžia spėti, kad esame ne tiktai saviti, bet tokiais galime ilgai ir likti.


 

Rubrika "Nuomonės" skirta architektų bendruomenės, visuomenės atstovų asmeninei nuomonei apie architektūros aktualijas pareikšti. Šioje rubrikoje publikuojami straipsniai atspindi jų autorių poziciją, tačiau nėra oficiali Lietuvos architektų sąjungos pozicija.

Kontaktai

Lietuvos architektų sąjunga
Kalvarijų g. 1, 09310 Vilnius, Lietuva

Tel.: (8~5) 275 6483
El. paštas info@architektusajunga.lt

Juridinio asmens kodas: 191934984
PVM mokėtojo kodas: LT 919349811

Plačiau…

Užsiprenumeruokite naujienlaiškį

Archyvai

Atgal