Po kelių metų vilniečius ir miesto svečius į atnaujintą Sereikiškių
parką trauks ne tik gamta, bet ir nauji architektūros statiniai,
pasiūlysiantys parko lankytojams naujų pramogų. Lapkričio pradžioje
vykusiose kūrybinėse dirbtuvėse Lietuvos architektai parengė 5 mažosios
architektūros objektų Sereikiškių parke projektus. Juos galima apžiūrėti
ekspozicijoje Vilniaus miesto savivaldybės II aukšte prie Tarybų
posėdžių salės.
SEREIKIŠKIŲ PARKO ISTORIJA
Sereikiškių parkas – istoriškai,
semantiškai viena svarbiausių Vilniaus miesto viešųjų erdvių, visais
laikais turėjusi didelę reikšmę Vilniaus kultūriniam ir socialiniam
kontekstui.
XII-XIV jo vietoje būta Šventosios giraitės.
Bernardinų sodas.
Po krikščionybės įvedimo giraitę iškirtus, teritorija skirta
vienuoliams bernardinams, kurie čia iki XIX a. vidurio įrengė daržus,
sodus, tvenkinius, kanalus ir dekoratyvinį parką. 1864 m., Rusijos
valdžiai uždarius bernardinų vienuolyną, sodas perleistas miestui.
Botanikos sodas. Dabartinio Sereikiškių parko šiaurės vakarų
pusėje XVIII a. botaniko S.B.Jundzilo iniciatyva sukurtas Vilniaus
universiteto Botanikos sodas, kuris buvo sunaikintas XIX a. viduryje.
Vilniaus miesto viešas parkas. XIX a. pabaigoje miesto taryba
nusprendė teritorijoje įkurti viešą poilsio parką. Pagal dailininko
A.Strauss‘o ir inžinieriaus Jasinskio projektą 1886-1888 m. Įrengtas
pirmasis Vilniaus miesto viešas sodas. Pagal tuo metu Europoje
vyravusias madas parkas kurtas istorizmo stiliuje su neobaroko bruožais:
buvo būdinga elementų gausa, romantiški scenarijai. Autoriai į naują
parko takų sistemą integravo senąsias bedrnardinų sodo ašis.
Jaunimo parkas. Po II Pasaulinio karo Berardinų sodo
teritorija pertvarkyta: suformuota stipriai išreikšta centrinė ašis,
orientuota į pagrindinėje aikštėje stovėjusį J.Stalino paminklą, jos
gale pastatytas kino teatras. Parke įrengti atrakcionai; želdiniai
sodinti be jokios koncepcijos, taip pat prižėlė savaiminių augalų, todėl
parko erdvinė struktūra buvo suardyta, prarado vizualinius ryšius su
gamtine ir urbanistine aplinka.
SEREIKIŠKIŲ PARKO ATKŪRIMO PROJEKTAS
Projekto
autoriai: SĮ „Vilniaus planas“; arch. J.S.Večerskytė Šimeliūnienė,
G.Miknevičienė, M.Dauderytė, B.Pečiūraitė, A.Lozuraitienė,
K.Labanauskas.
Projektu atkuriama XIX a. A.Strauss‘o sukurta
planavimo struktūra, istorinį kontekstą interpretuojant šiuolaikiškai,
atrandant naują parko identitetą. Atkuriama ir papildoma takų sistema,
želdiniai. Restauruojami ir kiti Sereikiškių parko identitetą
sąlygojantys objektai: tvenkiniai, belvederio kalnelis, alpinariumas.
Suprojektuoti simboliniai, edukaciniai bernardinų vienuolyno daržas,
nedidelis botanikos sodas.
Sereikiškių parkas – miesto parkas –
turėtų būti svetingas ir patrauklus visoms socialinėms ir amžiaus
grupėms visais metų laikais. Todėl jame numatoma įvairi veikla:
pasivaikščiojimai, ramus poilsis, žaidimai ne tik įvairaus amžiaus
vaikams, paaugliams, bet ir suaugusiems: tradicija tapęs žaidimas
šachmatais, žaidimas rutuliais – petankė. Parke vyks koncertai,
pažintinė-edukacinė veikla, veiks restoranas, arbatinė, ledainė, žiemą –
čiuožykla.
SEREIKIŠKIŲ PARKO MAŽOSIOS ARCHITEKTŪROS KŪRYBINĖS DIRBTUVĖS
Kūrybinės dirbtuves Vilniaus miesto savivaldybė ir Lietuvos
architektų sąjunga organizavo tam, kad atnaujinta viena svarbiausių
Vilniaus viešųjų erdvių būtų papildyta įvairios, kokybiškos,
profesionalios architektūros objektais.
Kūrybinių dirbtuvių dalyviai nustatė tokius bendrus naujos architektūros kriterijus:
• Lengvumas, ažūriškumas
• Nauji architektūriniai statiniai turėtų ne imituoti, o šiuolaikiškai interpretuoti istorinį stilių
• Nauja architektūra neturi disonuoti su gamta, jos nustelbti; ji turi atitikti planuojamo parko charakterį
Kūrybinių dirbtuvių projektai bus įtraukti į Sereikiškių parko atkūrimo projektą kaip projektiniai pasiūlymai.
Įgyvendinant
Sereikiškių parko atkūrimo projektą, bus ieškoma privačių investuotojų,
kurie finansuotų mažosios architektūros objektų statybą ir veiklą.
Kūrybinių dirbtuvių dalyviai: architektų biuras “Unitectus”
(vadovas arch. Tauras Paulauskas), “Paleko ARCH studija” (vadovas
R.Palekas) kartu su menininku G.Umbrasu, grupė “PLAZMA”(vadovas
R.Mikulionis), “Punkto” architektai V.Biekša, M.Kanevičius,
R.Kilčiauskas, A.Skiezgelas, architektė R.Raišutienė su grupe.
Kūrybinių dirbtuvių komisija: V.Navickas (Vilniaus miesto
meras), M.Pakalnis (architektas, SĮ „Vilniaus planas“ vyr. architektas),
J.S.Večerskytė-Šimeliūnienė (architektė-paveldotvarkininkė, SĮ
„Vilniaus planas“), R.Leitanaitė (Lietuvos architektų sąjungos kūrybos
direktorė), T.Balčiūnas (architektas, Lietuvos architektų sąjungos
Vilniaus skyriaus valdybos narys).
KŪRYBINIŲ DIRBTUVIŲ PROJEKTAI
"Paleko ARCH studija" (arch. R.Palekas, D.Zakaitė, M.Zemlickaitė) ir menininkas G.Umbrasas
VILNIS
Muzikos paviljonas
Siluetas menamai atkartoja
Vilnelės upės vingį parko atkarpoje. Skirtas pridengti muzikantą nuo
kritulių, vėjo ir saulės. Taip pat sustiprinti jo instrumanto skambesį.
Numatomas saikingas vidaus paviršiaus dekoras mozaika.
Medžiagos: armuotas ploniasienis betonas, įvairaus dydžio natūralūs akmenėliai grindiniui.
DANGAUS SODAS
Belvederio pavėsinė
Kilstelta kalnelio viršūnė tampa stogeliu. Gal tai puošni skrybėlaitė, o gal skrendantis sodas, kai kolonos- Žaibų užuominos?
Medžiagos:
nerūdyjančio plieno plokštė ir siauros kolonos, tuščiavidurę "kepurę"
formuojanti konstrukcija, specialus tinklelis, kadagiai, viksvos,
erškėtrožės.
Vanduo augalams paduodamas ir surenkamas per kelias kolonas.
Apie ašį besisukančios kėdutės.
Takelis- smulkus žvirgždas.
MIESTAS, VANDUO, ROJUS
Trys vartai
Yra numatyta teritoriją aptverti. Siūlome naudoti jau esantį ties vandenviete metalo tvoros piešinį. Akcentuojami trys vartai.
Miesto vartai. Šv.Kristoforas- Vilniaus ženklas nuo
viduramžių. Šiame kaltinių grotų sprendime šventasis remiasi į Gyvenimo
medį, sujungusį požemio chaosą ir dangišką tvarką. Gyvenimo medžio
simbolis dera buvusiam Bernardinų sodui, kuriame iki krikščionybės buvo
šventoji giraitė.
Rojaus vartai. Kiekvienas sodas savo ištakas veda iš Rojaus sodo.
Vandens vartai. Neris tiek amžių teka į Nemuną ir neišteka,
nes ją visą laiką papildo tekanti Vilnelė.Vanduo pilamas ant merginos
plaukų, čia slypi užkoduotas krikšto motyvas.
EINANTYS PAS ŠV.PRANCIŠKŲ ATSIGERTI IŠ VILNELĖS
Suoliukai
Bernardinai-
Šv.Pranciškaus ordino atšaka. Šis šventasis paskelbtas gyvūnų globėju,
todėl siūlome pradėti kurti skulptūrinių suoliukų (arba sėdimų
skulptūrų) parką tema „einantys pas Šv.Pranciškų atsigerti iš Vilnelės“.
Sėdimos
skulptūros gaminamos Vilniaus dailės akademijos diplomantų, skulptūros
plenerų metu. Miestas suteikia gamybos priemones (kranai, transportas,
medžiagos…). Kuruoja idėjos autoriai R.Palekas, G.Umbrasas.
ARBATINĖ PRIE VIENUOLYNO DARŽO
Grupė "PLAZMA" (arch.R.Mikulionis, L.Janavičiūtė, E.Talandzevičienė, G.Vaitkevičius, T.Bačiulytė, V.Kotova, D.Treinytė).
ŠACHMATINĖ PRIE TVENKINIŲ
Grupė "Punktas" (arch. V.Biekša, M.Kanevičius, R.Kilčiauskas, A.Skiezgelas).
Projektu siekiama atgaivinti vieną iš veiklų Sereikiškių parke –
šachmatų skverelį, kuriame dar iki šiol vasaromis buriuojasi
šachmatininkai, nostalgiškai prisimindami čia nuo 1960 iki 1985 metų
veikusį paviljoną.
Naujasis paviljonas suformuojamas iš panduso (3 m
pločio), tolygiai kylančio ratu aukštyn iki 2,5 m aukščio aplink vidinį
kiemelį 10X10m ir užsibaigiančiu balkonu skirtu turnyrų apžvalgai iš
viršaus. Po atkeltu balkonu sukuriama erdvė, kurios viena dalis
įstiklinama, taip suformuojant kavinę. Vidinio kiemelio viduryje
projektuojama 8X8 m aikštelė, skirta didiesiems šachmatams, lauko
kavinei, turnyrams ir kitiems renginiams.
Apdailai siūlomos 3 medžiagos – drėgmei atspari fanera, galvanizuotas betonas ir skaidrus stiklas.
PAAUGLIŲ ŽAIDIMŲ AIKŠTELĖ
Arch. R.Raišutienė, G.Jankauskas, V.Barzdžiukienė.
Šiuolaikinė paauglių žaidimo aikštelė yra įsivaizduojama
multifukcinė, kad įvairių pomėgių paaugliai susiburtų į bendrą erdvę,
susipažintų, susibendrautų, tačiau reikia nepamiršti kad ši žaidimų
aikštelė projektuojama parke, gamtiniame karkase. Išskyrėme kelias
pagrindines žaidimų funkcijas, stengiantis neperkrauti parko.
Paauglių
žaidimo aikštelė skirta 10-16 metų amžiaus vaikams. Aikštelė
projektuojama Sereikiškių parko sklype, netoli pagrindinio įėjimo,
išlaikant parko techniniame projekte numatytą takų planinę struktūrą ir
prisijungiant prie jos; neužstatytoje erdvėje, kurią formuoja esami
gretimų sklypų statiniai ir parko želdiniai.
Projektuojamą paauglių
žaidimo aikštelę sudaro: aktyvių žaidimų (važinėjimo riedučiais,
riedlentėmis) vieta ir ramių žaidimų vietos apjungtos nuožulniu taku. Į
aikštelės struktūrą įjungiami esami želdiniai – medžiai ir mažosios
architektūros elementai (suolai-stalai su šiukšlių urnomis).
Įrengiama
kintamo paviršiaus riedučių ir riedlenčių įduba su vietomis žiūrovams,
kieta danga atspari mechaniniams ir gamtiniams poveikiams, skirta –
aktyvaus laisvalaikio mėgėjams. Aikštelę supa medinis nuožulnus takas,
kurio nuolydis iki 8,3%. Toliau iškasama breiko bei muzikavimo dauba, su
medine aikštele apačioje, apželdinta veja.
Išskyrėme vietas ir pasyviam poilsiui, tai – supilta stebėjimo kalvelė su medine aikštele skirta pasisėdėjimams, susibūrimams.
Mediniai
aiškių geometrinių formų kubai, mažosios architektūros elementai,
puikiai įsiliejantys į žaliąją zoną, skirti vis labiau populiarėjantiems
stalo žaidimams.
Medžiagos paauglių žaidimo aikštelei pasirinktos
natūralios – medis, metalas, betonas. Riedučių bei riedlenčių aikštelė
būtų padengta sintetine danga sudaryta iš tirpios akrilinės dervos
(Durflex sistema).
ORANŽERIJA PRIE BOTANIKOS SODO
Grupė "Unitectus" (arch. Tauras Paulauskas, D.Čepurna, V.Soltonaitė).
Išnagrinėjus esamus rašytinius šaltinius, ikonografinę medžiagą bei
neesant archeologiniams kasinėjimams galime daryti prielaidą, kad
botanikos sode iš dalies rekonstruoti išliko prof. M.Cado 1808 m.
statyti pirmosios ir antrosios oranžerijų pastatai. Trečia oranžerija
neišliko. Antra oranžerija po rekonstrukcijų ženkliai susiaurėjo ir
šiuo metu iš pietinės pusės užsibaigia ugniasiene.
Esamoje
sitaucijoje, atsižvelgdami į tai, kad nuo botanikos sodo laikų erdvė
labai pasikeitė –yra susiformavę seni želdynai, autoriai siūlo
neatkūrinėti trečiosios oranžerijos. Mes manome, kad tikslingiausia būtų
atkurti antrosios oranžerijos tūrį, ją išplečiant iki buvusio pločio,
išlaikant arba naikinant esamą ugniasienę, priklausomai nuo nuosvybinių
santykių. Trečiosios oranžerijos vietoje siūloma suformuoti terasą,
kurią galima būtų naudoti kaip vasaros kavinę.
Atkurdami antrosios
oranžerijos tūrį, autoriai nekėlė sau tikslo „atkurti“ pseudoistorinę
imitaciją remdamiesi keliais piešiniais. Išlaikydami pagrindinius tūrio,
proporcijų, funkcijos, medžiagiškumo kriterijus mes bandėme plačiau
interpretuoti oranžerijos tema.
Atkuriamos oranžerijos vakarineje
dalyje galėtų būti įkurtas šiltnamis atkuriamo botanikos sodo augalams,
rytinėje dalyje galėtų būti kavinė ar restoranas. Oranžerijos erdvė
galėtų ateityje jungtis su pastato šiaurinėje pusėje kuriamu Lietuvių
liaudies kultūros centro muziejumi.
