Architektas Rolandas Palekas
Vytautas nemėgsta proginių straipsnių. Jubiliejaus proga tarsi derėtų surengti savo kūrybos parodą, tačiau Vytautas taip pat nemėgsta atsiskaitinėti, nes jam nepatinka nenatūrali būsena, jis labiau vertina neformalius dalykus…
Nieko nepadarysi, aštuoniasdešimt.
Mielas, visų gerbiamas Vytautas tenesupyksta už viešai išsakytą vieno jo mokinių asmeninį požiūrį į savo Mokytoją, dozę panegirikos ir šiūpsnį jam gerai žinomų faktų.
Kodėl Vytauto Dičiaus vardas neišdildomai įsirėžęs keleto dabarties architektų kartų sąmonėje? Kodėl visa eilė jaunesnių kolegų jį laiko savo mokytoju? Įdomu tai, kad įprasta mokytojo rolė, didaktinis tonas jam svetimi. Kaip netiesioginis mokytojas – per savo realizuotus darbus – jis taip pat, ko gero, nėra padaręs išskirtinės įtakos, nors daug jo darbų tikrai puikūs, tapę lietuvių moderniosios architektūros klasika.
Dičius vertinamas kaip reiškinys, kaip visuma. Kaip asmenybė.
Dičius visada TIKRAS. Matyt čia ir glūdi jo paslaptis. Dičius ir „falšas“ yra patys didžiausi antonimai. Galbūt todėl jis tarsi neturi priešų, nes, nors ir pro sukąstus dantis, yra gerbiamas.
Jo tikrumas visada paprastas ir suprantamas, tačiau jokiu būdu ne primityvus. Po Architektų sąjungos suvažiavimo prof. Vytautas Dičius „Lietuvos ryto” žurnalistei sakė:- „Pirmininku tapau ne dėl to, kad labai norėjau, bet todėl, kad niekas daugiau nenorėjo juo būti. Aš sutikau, nes reikėjo kažkam sutikti. Aštuonerius metus iki šių metų pradžios buvau Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakulteto dekanas, esu Sąjungos valdybos narys nuo 1960 metų. Tad teko sutikti būti ir pirmininku.“
Pirmiausia, jis labai malonus žmogus paprastame bendravime. (Dičiaus humoras, jo žodžių žaismo subtilybės galėtų būti atskira tema). Kai labiau jį pažįsti įvairiose situacijose, negali nesižavėti jo vertybėmis ir tvirtu charakteriu… Matyt, kiekvienas žmogus savo gyvenime prieina tokią ribą, kai privalo sąžiningai įkainoti savo vertybes. Vytautas Dičius yra laimingas žmogus, nes jis turi aiškią vertybių skalę ir niekada jų neišduoda. Tose Dičiaus vertybėse nėra takoskyros tarp žmogiškųjų ir profesinių vertybių. Tos vertybės neprimetamos, nedeklaruojamos, jos tiesiog atsispindi taupiai ištartuose žodžiuose, kartais emocingose refleksijose į profesinius įvykius, nevienareikšmes situacijas.
Jis labai atsargus kritikuodamas kitų darbus, architektūrą. Yra sakęs, kad lengviausiai kritikuoja tie, kurie mažai ką yra patys padarę.
Ar galima vienu žodžiu apibendrinti Dičiaus vertybes? Jei taip, tai tas žodis turėtų būti ATSAKOMYBĖ. Profesinė atsakomybė.
Iš biografijos. Vytautas Jurgis Dičius gimė 1930 m. balandžio 14 dieną Baravainių kaime, Utenos r., ūkininkų šeimoje. V.J. Dičius Bravainiuose lankė pradinę mokyklą, ją baigęs pradėjo mokytis Vyžuonų progimnazijoje.
Prisimindamas studijų metus Dailės institute Vilniuje architektas Algimantas Mačiulis savo knygoje „Permainingi metai (Architekto užrašai)“ rašo: „Vytautas turėjo neabejotinų gebėjimų. Neramaus charakterio ir geros orientacijos vaikinas vienas iš pirmųjų projektuodamas turėdavo idėją, piešdamas greitai ir tiksliai „apmesdavo‘ piešinį. Viską darė greitai, neapkęsdavo rutinos, nuobodaus krapštinėjimo. Gal kartais dėl to skubėjimo sau ir pakenkdavo.(…)Su Vytautu kartu vienoje patalpoje rengėme diplominius darbus. Jo diplominio projekto tema: „Telecentras Vilniuje“. (…) Abiem diplominiams darbams vadovavo profesorius Jonas Kumpis. Pastatus suprojektavome su kolonomis, „turtingais“ kapiteliais, karnizais, arkomis.“ Buvo 1954 metai.
Baigęs Dailės institutą Vytautas Dičius kurį laiką dirbo Vilniaus tarprajoninio architektūros skyriaus Projektavimo grupėje. 1958 metais likvidavus šį skyrių, jis paskiriamas į Miestų statybos projektavimo instituto Kauno filialą. Kaune buvo realizuoti pirmieji Dičiaus projektai: „Tulpės“ kavinės (1962), vėliau- „Orbitos“ restorano interjerai Laisvės alėjoje (1967, abu interjerai sukurti su architektu Algimantu Mikėnu). Iš A.Mačiulio knygos: „Įgyvendinus šiuos žymiuosius Kauno interjerus, Vytautas tapo miesto garsenybe, populiariu žmogumi, gyveno triukšmingai ir linksmai. Jis prisimena: „Pasiautėjau Kaune neblogai, galima būtų knygą parašyti… Tik dirbti ir dirbti – blogai, reikia ir atsipalaiduoti… Neringa sielojosi…“ Neringa Listopadskytė-Dičiuvienė, žymi architektė, urbanistė, Humanitarinių mokslų daktarė, VISI (dabar VGTU) docentė, savo pedagogine veikla kaip ir Vytautas įtakojusi daugelį šiandien žinomų viduriniosios kartos Lietuvos architektų. Nuo 1955 metų V.Dičiaus žmona.
Trylika metų (1958-1971), praleistų Kaune,- produktyviausias kūrybos laikas. Šiame mieste atsiskleidė Dičiaus kaip architekto talentas. Vytautas parengė Kauno politechnikos instituto mokomojo sektoriaus generalinį planą (1964), čia pagal jo projektus pastatyti KPI (dabar – Kauno technologijos universitetas, KTU) Statybos (1964), Radiotechnikos (1969), Chemijos technologijos (1970) fakultetų naujieji korpusai, studentų kavinė-valgykla (1972, dalyvaujant architektui R. K. Kemežiui). KPI naujų pastatų moderni stilistika natūraliai tęsia Kauno prieškario architektūros racionaliąją kryptį. Apie Dičiaus projektuotus pastatus šiltai kalbėjo architektas Eugenijus (Simas) Miliūnas: „Vieną ryta ėjau pro KPI rūmus, jų balti mūrai kaip pasakoje švytėjo saulės apšvieti. Pagalvojau – juk ir mes Lietuvoje turime funkcionalizmą“…
Be KPI komplekso, Vytautas projektavo parduotuvę „Buitis“ (1969, rekonstruojant 2005 metais šiek tiek koreguotas eksterjeras, rekonstrukcijos autorius architektas G.Kazakauskas), „Agrochemijos“ laboratoriją (1970). Pagal Dičiaus projektą pastatytas stambus prekybos centras „Girstupis“ (1968), vėliau šalia jo – Dirbtinio pluošto fabriko sporto ir kultūros rūmai (1975, abu kartu su architektu Algimantu Lėcku), kurie sudarė vientisą architektūrinį ansamblį. Už visuomeninių pastatų architektūrą V.J.Dičiui 1970 metais paskirta TSRS Ministrų tarybos premija.
Įkūrus Vilniaus inžineriniame statybos institute Architektūros fakultetą, Vytautas, periodiškai dirbęs Kauno politechnikos institute, pradėjo eiti docento pareigas VISI Architektūros katedroje. Iš A.Mačiulio „..užrašų“: „Reikėtų paaiškinti, ką reiškia „Dičiaus desantas“ Kaune. Tai jis prikalbino Kęstutį Kisielių, Eugenijų Miliūną, Algirdą Kaušpėdą, Algimantą Kančą ir kitus gabius studentus, baigusius studijas Vilniuje, vykti į Kauną. Susikūrė pajėgus, kūrybingas branduolys Kaune. Jauni architektai, projektuodami to meto svarbiausius miesto objektus, pasireiškė kaip įdomūs kūrėjai, o moderni Kauno architektūra įgijo ryškių, savitų bruožų, tapo atsvara sostinės architektūrai. (…) „Desantininkai“ dėkingi savo buvusiam mokytojui ir kartu tampa jo prieteliais“.
Vilniaus inžineriniame statybos institute veikė gana savarankiškas padalinys Projektavimo- konstravimo biuras (PKB). Čia savo kūrybinius sumanymus galėjo realizuoti Architektūros fakulteto dėstytojai. Čia buvo suprojektuotas ir vėliau realizuotas Lietuvos mokslų akademijos poilsio namų pastatas Palangoje (1982, kartu su architektu Leonidu Ziberku), vienas gražiausių Lietuvos rekreacinės architektūros pavyzdžių. Netrukus PKB, daugiausia Vytauto Dičiaus ir kito puikaus Architektūros fakulteto pedagogo Arno Dineikos dėka, tapo neformaliu kūrybiniu poligonu, vieta, kur realiuose ir konkursiniuose projektuose kartu su dėstytojais bendradarbiavo ir neįkainojamos patirties sėmėsi Architektūros fakulteto studentai.
1990 metais Lietuva atkūrė nepriklausomybę. Tai pačiais metais Dičius tapo Architektūros fakulteto dekanu ir šiose pareigose dirbo dvi kadencijas. 1993 metais Vytautas Dičius tapo profesoriumi, tačiau niekuomet netapo tipišku administratoriumi. Dekano kabineto durys paprastai būdavo atviros. „Dekanaudamas“ jis daugiausia mąstydavo, nemėgo biurokratinės veiklos. Žmogiškaja prasme jis liko nepasikeitęs: santykiai su kolegomis, studentais jam buvo svarbiausi. Tais metais galutinai susiformavo Dičiaus, kaip labai žmogiško vadovo, įvaizdis.
Baigęs veiklą VGTU Architektūros fakulteto dekano pareigose, 1999 m. Vytautas Dičius buvo išrinktas Lietuvos architektų sąjungos pirmininku. Dičius architektų sąjungai, kaip ir prieš tai Architektūros fakultetui vadovavo dvi kadencijas, iki 2005 metų. Jis buvo aktyvus pirmininkas. LAS pozicija visada būdavo nepriklausoma ir principinga. V.Dičius netruko pareikšti aiškią ir nedviprasmišką nuomonę Vilniaus žemutinės pilies (Valdovų rūmų) atstatymo klausimu. Jis rašė: „LAS valdyba, apsvarsčiusi Valdovų rūmų projektavimo eigą, atkuriant juos prioritetą teikia vienintelės autentiškos pastato dalies – rūsio – konservavimui ir išsaugojimui bei eksponavimui…“
Pirmasis dvidešimtpirmojo amžiaus dešimtmetis Lietuvos visuomenei ir architektams, tapo išbandymo dešimtmečiu. Statybų verslininkai siekdami greito pelno vis dažniau peržengdavo elementarios verslo kultūros ribas. Plataus architektūrinės visuomenės atgarsio tuo metu sulaukė bendrovės „VP Market“ bandymas pastatyti 14 aukštų biurų pastatą ant Šeškinės šlaitų atbrailos, čia būtų šiurkščiai sužalotas Vilniaus miestovaizdis. Vytautas Dičius kartu su keliais LAS valdybos nariais užėmė tvirtą viešą poziciją, padėjusią sustabdyti nelegalią statybą. Būdamas LAS pirmininku Vytautas taip pat viešai ir ne kartą kalbėjo apie nepatenkinamą architekto statatusą šalies valdymo struktūrose, kai urbanistinius ir architektūrinius klausimus sprendžia ne architektai, o su savivaldybėmis susijusios verslo struktūros. Šios problemos tebelieka aktualios ir šiandien.
Baigęs veiklą LAS pirmininko pareigose Vytautas Dičius 2007 metais išrenkamas vadovauti ką tik įsteigtiems Lietuvos architektų rūmams. Architektų rūmai perima architekto amatą liečiančias LAS veiklos sritis: architektų atestavimą, įstatymų rengimą, architektūrinės veiklos registravimą ir stebėseną, bendravimą su Aplinkos ministerija ir panašiai. Šiose pareigose Dičius sėkmingai dirba iki šios dienos.
Garbingų žmonių garbingi jubiliejai ateina nelauktai. „Jaunystė – ne yda, praeina“,- yra sakęs Vytautas Dičius. Tačiau kai kurie dalykai nepraeina. Aktyviausi šių dienų Lietuvos architektai galbūt ateityje bus vadinami „Dičiaus plejada“ ar tiesiog „dičiukais“. Vytauto puoselėtos ir puoselėjamos vertybės – niekur nedingę. Jos tik kiek transformavosi jo mokinių asmeninėje pasaulėjautoje, tačiau iš esmės nepakito. Maža to, Dičiaus mokiniai šiandien formuoja jaunąją architektų kartą, sąmoningai ar ne, perduodami savo mokytojo pažiūras.
Lietuva savo ilgoje istorijoje nėra turėjusi architektūros mokyklos. Bažnyčias, vienuolynus, žymiausius civilinius pastatus statė kviestieji architektai, daugiausia italai. Arba lietuviai, tačiau mokslus baigę svetur. Tik dvidešimtojo amžiaus viduryje susiformavo tai, ką dabar jau galima vadinti lietuviška architektūros mokykla. Vytautas Dičius, be mažiausios abejonės, yra vienas pačių ryškiausių tos mokyklos kūrėjų ir lyderių.
Dičius – tai žmogus, sugebantis pačius giliausius ir prasmingiausius dalykus perteikti betarpiška ir žaisminga forma. Jis laimingas žmogus. Nes sugeba matyti pasaulio trapumą. Sugeba pajusti būties laikinumą. Ir elgiasi atitinkamai. Jis sugeba tarsi kiek iš šalies, kiek ironiškai (ir saviironiškai) pasižiūrėti į mūsų pasaulį ir rasti prasmingą savo vietą tame keistame spektaklyje.
Vytautui Dičiui- 80! Vytautui Dičiui- 80! Vytautui Dičiui- 80! Vytautui Dičiui- 80! Vytautui Dičiui- 80! Vytautui Dičiui- 80! Vytautui Dičiui- 80! Vytautui Dičiui- 80! Vytautui Dičiui- 80! Vytautui Dičiui- 80! Vytautui Dičiui- 80! Vytautui Dičiui- 80! Vytautui Dičiui- 80! Vytautui Dičiui- 80! Vytautui Dičiui- 80! Vytautui Dičiui- 80! Vytautui Dičiui- 80! Vytautui Dičiui- 80! Vytautui Dičiui- 80! Vytautui Dičiui- 80! Vytautui Dičiui- 80! Vytautui Dičiui- 80! Vytautui Dičiui- 80! Vytautui Dičiui- 80! Vytautui Dičiui- 80! Vytautui Dičiui- 80! Vytautui Dičiui- 80! Vytautui Dičiui- 80! Vytautui Dičiui- 80! Vytautui Dičiui- 80! Vytautui Dičiui- 80! Vytautui Dičiui- 80! Vytautui Dičiui- 80! Vytautui Dičiui- 80! Vytautui Dičiui- 80! Vytautui Dičiui- 80! Vytautui Dičiui- 80! Vytautui Dičiui- 80! Vytautui Dičiui- 80! Vytautui Dičiui- 80! Vytautui Dičiui- 80! Vytautui Dičiui- 80! Vytautui Dičiui- 80! Vytautui Dičiui- 80! Vytautui Dičiui- 80! Vytautui Dičiui- 80! Vytautui Dičiui- 80! Vytautui Dičiui- 80! Vytautui Dičiui- 80! Vytautui Dičiui- 80! Vytautui Dičiui- 80! Vytautui Dičiui- 80! Vytautui Dičiui- 80! Vytautui Dičiui- 80! Vytautui Dičiui- 80! Vytautui Dičiui- 80! Vytautui Dičiui- 80! Vytautui Dičiui- 80! Vytautui Dičiui- 80! Vytautui Dičiui- 80! Vytautui Dičiui- 80! Vytautui Dičiui- 80! Vytautui Dičiui- 80! Vytautui Dičiui- 80! Vytautui Dičiui- 80! Vytautui Dičiui- 80! Vytautui Dičiui- 80! Vytautui Dičiui- 80! Vytautui Dičiui- 80! Vytautui Dičiui- 80! Vytautui Dičiui- 80! Vytautui Dičiui- 80! Vytautui Dičiui- 80! Vytautui Dičiui- 80! Vytautui Dičiui- 80! Vytautui Dičiui- 80! Vytautui Dičiui- 80! Vytautui Dičiui- 80! Vytautui Dičiui- 80! Vytautui Dičiui- 80!
