Rugsėjo 12-osios rytą Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos bendruomenė neteko ilgamečio savo nario, kolegos, draugo architekto Petro Lapės. Žmogus, kurio darbų, iniciatyvų ir idėjų neįmanoma buvo nepastebėti, tyliai išėjo nebūtin, palikdamas mums tik savo kūrybos ženklus ir prisiminimus apie įdomų, ilgą ir turiningą gyvenimo kelią.
Petras Lapė gimė 1924 m. rugpjūčio 31 d. Veiviržėnuose (Klaipėdos raj.). Mokėsi Kaune. Čia 1942-aisiais buvo pašauktas į vokiečių kariuomenę. Jaunuolis nepakluso to meto valdžiai, slapstėsi, o 1943-iaisiais dalyvavo birželio 23-iosios sukilime. Vėliau jam jau teko slapstytis ir nuo sovietų okupacinės valdžios. 1944-aisiais vaikinui pavyko įsidarbinti Šilutėje, vėliau persikėlė į Klaipėdą, kur baigė suaugusiųjų gimnaziją. 1950-aisiais Petras Lapė įstojo į Kauno politechnikos institutą studijuoti architektūros. Po studijų grįžo dirbti į Klaipėdą. Šiame krašte sukurti ir realizuoti svarbiausi architekto darbai:
1968 m. restoranas “Neptūnas“ Klaipėdoje,
1969 m. Balionių kultūros namai (Šilalės raj.),
1975 m. Klaipėdos medienos medžiagų kombinato interjeras,
1978 m. Klaipėdos senojo magistrato restauravimas ir pritaikymas Statybos tresto administracinėms reikmėms,
1978 m. Kruopių kultūros namai (Akmenės raj.),
1979 m. Lietuvos jūrų muziejus ir akvariumas bei jo plėtra (1984 m.),
1994 m. Delfinariumas,
1997 m. Šventosios uosto rekonstrukcijos studija ir kt.
Kūrybingo ir energingo architekto bendražygiai prisimena, jog Petro Lapės įžvalgumas ir toliaregiškumas padėjo šiandienos kartoms išsaugoti Kuršių nerijos unikalumą. Nuo 1957-ųjų Klaipėdos vyr. architekto pavaduotojo pareigas ėjęs P. Lapė pastebėjo, jog Kuršių nerijoje apsigyvena vis daugiau atvykėlių iš Rusijos, bandančių išstumti vietos žmones. 1960-aisiais paruošė gamtos draustinio nuostatus, ribojusius gyventojų registravimą. Dokumentą patvirtino tuometė šalies valdžia. Ryškūs jo pėdsakai likę ir šio kurorto architektūrinėje stilistikoje.
Nors profesinė architekto karjera klostėsi sėkmingai ir jis daugelį metų ėjo vadovaujančias pareigas valstybės įstaigose, bet 1982-aisiais, anot jo paties, jis buvo „paliuosuotas“, nes taip ir netapo Komunistų partijos nariu. Vis dėlto „nepartinio“ architekto Petro Lapės projektai ne kartą buvo įvertinti valstybiniais apdovanojimais, padėkomis. 1979-aisiais jam suteiktas Lietuvos nusipelniusio architekto vardas. 1973 m. jam skirtos SSSR ministrų tarybos, 1982 m. – Lietuvos SSR valstybinė premijos.
Net ir peržengęs pensinio amžiaus ribą, Petras Lapė energingai dalyvavo profesinėje ir visuomeninėje veikloje.
Tai buvo žmogus su beribe fantazija, be baimės priimdavęs iššūkius, generavęs drąsias idėjas, nebijojęs reikšti savo nuomonę bei ginti savo įsitikinimus. Kolegos, bičiuliai, draugai jį visada prisimins kaip idėjų vulkaną, dosniai besidalijantį savo gyvenimiška patirtimi bei išmintimi. Petras Lapė buvo vienas iš Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos organizacijos pradininkų, kartu su bičiuliais kūręs uostamiesčio architektų bendruomenės visuomeninės veiklos tradicijas.
Su pagarba Petrą Lapę minės ir uostamiesčio sporto bendruomenė, nes jo energija ir entuziazmas daugelį metų sėkmingai liejosi sporto aikštynuose.
Nuo 1997-ųjų Petras Lapė buvo aktyvus Lietuvos statybos inžinierių sąjungos Klaipėdos klubo narys, apdovanotas sąjungos garbės ženklu. Inžinierių bendruomenė iki šiol pavyzdiniais ir unikaliais vadina jo projektuose įgyvendintus inžinerinius sprendimus.
Sunku šiandien sakyti SUDIEV žmogui, kuris žavėjo, skatino kurti, iš kurio daug mokytąsi. Tačiau gyvenimo kelias turi ne tik pradžią, bet ir pabaigą… Tad turime atsisveikinti:
– Sudiev, Petrai. Ilsėkis amžinybėje. Nuoširdi užuojauta tavo šeimai, artimiesiems, draugams.
