Diskusijos apie tai, kokia turi būti architektūra kaimiškame ir gamtiniame saugomame Lietuvos kraštovaizdyje, verda ne vieną dešimtmetį. Daugiausia iečių viešumoje ir valdininkų kabinetuose, derinant projektus, laužoma susikirtus kardinaliai skirtingiems požiūriams: vienas teigia, jog kaime tinka tik tradicinė, etnografinė architektūra (t.y., jos imitacija), kitas – jog medžiagomis, formomis, detalėmis akivaizdžiai šiuolaikiška architektūra taip pat gali derėti saugomame kraštovaizdyje.
Iki šiol teisės aktuose architektūros saugomose teritorijose reglamentavimas – labai miglotas ir pasiduodantis subjektyvioms interpretacijoms. Dėl to, kaip teigė Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktorė Rūta Baškytė, prieš kelis metus nuspręsta vaizdžiai susisteminti idėjas, kokią išraišką turėtų įgauti nauji pastatai saugomose teritorijose. Idėjos rezultatas – penki Lietuvos regionų (Vakarų Aukštaitijos (apie pastarojo pristatymą architektusajunga.lt rašė), Dzūkijos, Suvalkijos, Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos) tradicinės architektūros katalogai – neseniai buvo pristatyti viešoje konferencijoje Mokslo akademijoje.
Anot R.Baškytės, leidiniuose pristatyta tokia tradicinė Lietuvos architektūra, kurią jau baigiame pamiršti. Katalogas, anot jos, tarnaus kaip edukacinė priemonė ir norintiems statyti sodybą, ir tiesiog besidomintiems.
Pasak autorių komandos (dr. Aistė Andriušytė, arch. Rolandas Bortkūnas, projektinių pasiūlymų autoriai D.Malinauskas, J.Križinauskas, N.Norvaišaitė, R.Aranauskas, S.Benetytė, A.Petrauskaitė, V.Karvelytė) vadovės dr. Rasos Bertašiūtės, katalogus sudaro analitinė tradicinės architektūros dalis ir projektiniai pasiūlymai, parengti pagal tipiškiausius pavidalus ir apdailą, būdingą skirtingiems regionams. „Etnografinė architektūra yra be autorystės; šiandien kuriantiems architektams derėtų būti nuosaikesniems, nauja architektūra tradiciniame kraštovaizdyje neturėtų matytis“, – dėstė savo požiūrį į šiuolaikinę architektūrą R.Bertašiūtė.
Panašią žinią skelbė ir R. Baškytė, komentuodama, jog miesto ir kaimo architektūra turėtų aiškiai skirtis, o „į saugomas teritorijas turi ateiti tai, kas išbandyta ir patikrinta“.
Vis dėlto konferencijoje dalyvavę architektai tokiam požiūriui buvo kritiški. LAS vicepirmininkas architektas Tadas Balčiūnas pastebėjo, jog „vartant katalogus, susidaro įspūdis, jog per 100 metų architektūra Lietuvos kaimo vietovėse nepatobulėjo visiškai – nesvarbu, kad pakito gyvenimo būdas, atsirado naujų technologijų“. Anot jo, tokia etnografinio stiliaus imitacija, kai naujoviškos konstrukcijos bei funkcija dangstoma senoviniu rūbu, pavojingai artėja prie kičo ribos.
Pervertus katalogus, kilo abejonių ir dėl jų tikslinės auditorijos. „Atrodo, katalogai rengti nekreipiant dėmesio į šiandienos kaimo realijas. Tikrajam, vargstančiam kaimo gyventojui tokia architektūra bus neįperkama. Greičiausiai leidinys orientuotas tik į mažą dalį kaimo gyventojų – į turtingus miestiečius, kurie įsigiję sodybas, statosi sau namus atostogoms. Ignoruoti ir stambesnių ūkių objektų architektūros klausimai.“ – komentavo LAS pirmininkas Gintautas Blažiūnas.
Pasak LAS vicepirmininkės architektės Irenos Kliobavičiūtės, kataloguose pateikta architektūra yra šalta ir nesusieta su funkcija, kuri buvo etnografinėje architektūroje būdavo esminis estetiką nulemdavęs veiksnys. „Projektuodami pastatą, kuris atrodo kaip daržinė, o jame yra įrengti kambariai ar konferencijų salė, mes meluojame patys sau ir kuriame ne etnografinį kraštovaizdį, o muliažą“ – pastebėjo ir kitas konferencijos dalyvis.
Nors renginio organizatoriai tikino, jog katalogai yra “tik rekomendacijos, jokiu būdu neprivalomos ir teisiogiai netaikomos pradinės idėjos“, susitikime dalyvavę architektai nerimavo, kad bus priešingai. „Šis katalogas propaguoja stilistinę cenzūrą, jame privalomumas koduotas. Tai – ne edukacija, ne rekomendacija, o instrukcija‘ – sakė urbanistas A.Vyšniūnas.
Nuogąstauta ne be pagrindo – pristatyme dalyvavusi architektė pasidalino patirtimi kaip visai neseniai, jau suderintą sodybos kaime projektą Veisiejų regioninio parko direkcija, dar kartą pasikvietusi autorę, supeikė ir primygtinai rekomendavo pakeisti pagal prieš kelias savaites gautą katalogą.
„Kalbėdami kaip profesionalai tarpusavyje, mes suprantame ir galime sutarti, jog šių katalogų medžiaga yra tik galimi pasiūlymai; tačiau valdininkija dažnai stokoja reikalingo išsilavinimo, supratimo ir, galų gale, nebiurokratiško požiūrio, todėl atsiduriame didelės rizikos, jog knygų turinys bus traktuojamas kaip privalomas, akivaizdoje.“ – situaciją bendrino architektas Gediminas Rutkauskas.
R. Baškytė pažadėjo, jog VSTT kartu su katalogais institucijoms išsiųs ir raštą, pabrėžiantį, jog katalogų sprendiniai nėra privalomi. „Jeigu architektai ateityje susidurs su panašiomis problemomis, kreipkitės į VSTT – padėsime“ – sakė ji.
Pastebėjęs, jog knygos jau išleistos ir jų nebeįmanoma pakoreguoti, G.Rutkauskas pasiūlė organizuoti dar kelių analogiškų knygų leidybą. „Tačiau jose būtina pristatyti teigiamus šiuolaikinės architektūros tradiciniame kraštovaizdyje pavyzdžius. Ypatingą originalios, aiškiai šiandienos laikmetį atspindinčios architektūros ir tradicinės aplinkos dermę sugeba pasiekti Japonijos architektai. Pavydėtinų pavyzdžių gausu ir artimesnėje kaimynystėje Latvijoje ir Estijoje. Leidiniai turėtų iliustruoti, jog inovatyvi, šiuolaikinė estetika iš principo gali puikiai derėti saugomame kraštovaizdyje nemėgdžiojant prieš šimtmečius sukurtos ir šiandienos laikmečio neatitinkančios trobos išraiškos.“ – sakė buvęs Kultūros viceministras.
Tekstas: Rūta Leitanaitė
