Nuoširdžiai dėkojame visiems architektams, dalyvavusiems mmc konkurse. Dėkojame už jūsų sugaištą laiką, atliktą darbą bei pasidalinimą kūrybinėmis mintimis ir idėjomis. Kartu norime paaiškinti, kuo rėmėmės atrinkdami darbus antrajam etapui.
Numatomas modernaus meno centras įsivaizduojamas kaip šeimų su vaikais ir įvairaus amžiaus žmonių laisvalaikio ir susitikimų vieta, kurioje jie galėtų praleisti laiką ne tik parodų salėse, bet ir viešoje erdvėje. Todėl vieša erdvė, mūsų nuomone, turėtų būti jauki, skaidri, vientisa ir lengvai apžvelgiama, nes žmonės mėgsta matyti kitus žmones ir vengia tuščių patalpų, kuriose švilpauja vėjai.
Konkretus pavyzdys – mamos, sėdėdamos kavinėje, turi matyti, ką jų vaikai veikia kūrybinėse zonose. Turi matytis knygynas-parduouvė, kuris viliotų užeiti lankytoją. Juk muziejui reikės ir pačiam užsidirbi lėšų savo išsilaikymui. Iš viešųjų erdvių turi matytis ir puiki miesto panorama, o iš lauko – vidinėse erdvėse vykstantis veiksmas, viliojantis užsukti.
Konkurso sąlygose buvo pateikta patalpų funkcinė schema, nurodanti būtinus funkcinius ryšius. Jei statinys negalės vykdyti funkcijos, kuriai jis skirtas, architektūra nebetenka prasmės. Todėl pirmoje eilėje nepatikliai žvelgėme į tuos projektus, kur matėsi funkciniai neatitikimai ir nesimatė galimybės pakeisti vidinį išplanavimą iš esmės nekeičiant projekto. Kaip pavyzdį galima nurodyti daugiaaukščius kubus ir siaurus, nedidelio perimetro statinius, kuriuose viešosios erdvės zonos atsidūrė skirtinguose aukštuose arba net visai atskirame pastate. Taip pat abejonių kėlė projektai, kurių viešosios erdvės buvo komplikuotos, suskaidytos, izoliuotos viena nuo kitos.
Neabejotinai teko atmesti ir tuos darbus, kurie išėjo už numatomos teritorijos ribų ir įsiterpė į pakrantės zoną – „mmc uostas“ ir „vairas“ virš Upės gatvės – užimdami „ne savo“ teritoriją jie negalėtų būti realizuoti.
Projektavimui pasiūlyta vieta dėkinga nuostabiais Vilniaus vaizdais, kuriuos mes norėtume atverti ir centro lankytojams tiek iš viešųjų erdvių, tiek, gal būt, ir iš ekspozicijų salių. Dabartinės tendencijos – muziejus per savo langus turi atsiverti miestui ir, kartu, įsileisti miesto vaizdą į vidų, kaip unikalų kūrinį ir vieną iš eksponatų. Todėl kritiškai žvelgėme į darbus, kuriuose didžioji patalpų dalis buvo suprojektuota požeminėje pastato dalyje.
Sąlygose buvo rekomenduota orientuotis į sklypo šiaurės vakarinę, aukščiausiąją dalį. Pastato urbanistinis išsidėstymas iš tiesų kėlė daugiausiai diskusijų. Šiuo metu Upės gatvė tarnauja greitam mašinų tranzitui. Neatrodo patrauklu vasarą sėdėti dulkinoje kavinės terasoje šalia tokios gatvės. Ateitį nuspėti gana sunku, bet dauguma komisijos narių mano, kad labai maža tikimybė pristabdyti mašinų srautą ir paversti ją pėsčiųjų teritorija. Todėl buvo atsargiai žiūrima į projektus, labai priartėjančius prie Upės gatvės.
Galvodami apie naują statinį, kartu norime išsaugoti žalią šlaitą po Nacionaline dailės galerija. Šią vietą matome kaip bendrų renginių, projektų ar tiesiog rekreacinę erdvę – žydintį sodą/parką su suoliukais atgaivai karštą vasaros dieną, su skulptūromis, vaikų žaidimo aikštelėmis ar patrauklią vietą Konstitucijos pr. ofisų darbuotojams praleisti pietų pertrauką medžių paunksmėje (kaip Londone :). Todėl gana atsargiai žiūrėjome į tuos darbus, kurie bandė įsirausti į šį šlaitą.
Šios mūsų pastabos remiasi grynai praktiškais dalykais, o apie architektūros kokybę paliekame svarstyti specialistams.
Danguolė Butkienė
