Penktadienį, liepos 27 d. netekome žymaus Lietuvos architekto Algimanto Nasvyčio. A. Nasvytis yra buvęs Lietuvos architektų sąjungos vadovas, aktyvus Sąjūdžio dalyvis, pedagogas, buvęs Lietuvos statybos ir urbanistikos ministras, apdovanotas Vilniaus miesto garbės piliečio vardu, liaudies architekto vardu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premija, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu, Lietuvos Nepriklausomybės medaliu, Šv. Kristoforo statulėle ir kitomis premijomis.
Algimantas Nasvytis kartu su broliu Vytautu Nasvyčiu yra šių projektų autoriai: „Neringos“ viešbutis ir kavinės interjeras Vilniuje (1959), Centrinio pašto rekonstrukcija ir išplėtimas Vilniuje (1969), Naujo miesto centro dešiniajame Neries krante urbanistinė vizija (1966-1974), viešbutis „Lietuva“ Vilniuje (1963-1984), Nacionalinis dramos teatras Vilniuje (1981), LR Parlamentas (1982). Algimanto brolis ir ilgametis kūrybos partneris Vytautas Nasvytis mirė 2016 m. sausio 8 d.
Lietuvos architektų sąjunga reiškia nuoširdžią užuojautą velionio artimiesiems, kolegoms, draugams.
Atsisveikinimas su velionu Šv. Jonų bažnyčioje (Šv. Jono g. 12, Vilnius) antradienį nuo 16 iki 20 valandos ir trečiadienį nuo 9 iki 14 valandos. Šv. Mišios bus laikomos trečiadienį 13 valandą, urna išnešama 14:00. Laidotuvės vyks Vilniaus Antakalnio kapinėse.
ARCHITEKTAS ŠILTOMIS RANKOMIS: Algimantą Nasvytį Anapilin palydint
Audrys Karalius
Brolių Nasvyčių architektūrinė dviskaita – ko gero esminis architektūrinis vektorius, nubrėžęs takoskyrą tarp stalininės-intervencinės architektūrinės tamsos ir nacionalinės architektūros atgimimo pokario Lietuvoje.
Šeštojo dešimtmečio pradžioje į okupacinę architektūrinę pelkę įsiveržęs veiklus, kūrybiškas ir ryškus brolių Nasvyčių tandemas netruko pelnyti simpatijų ir Maskvoje, ir Vilniuje.
Išprusimas, europietiška laikysena, grakštus ir inteligentiškas brolių bendravimas sparčiai augino bendraminčių ratą, kuriame sukosi ne tik architektai (V.Brėdikis, V.E.Čekanauskas, V.Dičius, A.Mačiulis ir kt), bet ir dailininkai, skulptoriai, teatralai ir istorikai… Tuo būdu modernios europietiškos architektūrinės idėjos Sovietinėje Lietuvoje „chruščiovinio atšilimo“ metu, sulaukė intelektualų paramos ir galiausiai pramušė ideologinį kompartijos šarvą, klaustrofobiškai ribojusį bet kokią mąstymo ir kūrybos laisvę.
Brolių Nasvyčių architektūros projektai, idėjiniai pasiūlymai, plati visuomeninė architektūrinė ir kultūrinė veikla bei pedagoginis triūsas sukūrė, manding, neformalų architektūrinį-patriotinį sąjūdį, kuris de facto nuvertė nuo bėgių ideologinį Maskvos traukinį ir redukavo sovietizmo įtaką Lietuvos architektūrai iki minimalių parametrų.
Žinoma, broliai Nasvyčiai nebuvo šiame žygyje vieni. Bet jie buvo priekyje. Ypač – Algimantas…
Šiandieną, kai palydime Anapilin Algimantą Nasvytį, nekyla ranka apsiriboti jo (ir brolio) pastatytų projektų inventorizacija, bandant pagrįsti architektūrinį Meistro svorį. Tai nebūtų tikslu ir teisinga. Be to, tai bus neabejotinai atlikta kitų.
Žymiai svarbiau, manding tai, kad A.Nasvyčio architektūrinė veikla virė toli už jo (ir brolio) tiesioginio projektavimo ribų. A.Nasvytis buvo įtakingas architektūros apaštalas ir politikas, daręs klimatą ir diegęs kontekstualaus ir harmoningo mąstymo pagrindus. Jo buvo daug ir visur. Net garbingo amžiaus būdamas A.Nasvytis aktyviai diskutavo architektūriniais Vilniaus klausimais.
A.Nasvytį, ko gero, galima laikyti holistinės architektūros pradininku Lietuvoje. Jis bene pirmasis akcentavo vietos identiteto svarbą ir skyrė ypatingą dėmesį architektūriniam, istoriniam ir gamtiniam kontekstui. Tūrių erdvinė sąveika, kaimyniškos proporcijos, architektūrinės pauzės ir architektūrinės kalbos polilogiškumas su kontekstais – buvo lenkiančios laiką A.Nasvyčio architektūrinės tiesos, radusios atgarsį ne tik kolegų, bet ir mokinių kūryboje.
Ši įtaka dvasiškai „nasvytino“ Lietuvos architektūrą, padėjo jai nesuklupti prieš galingą sovietmečio normų ir pramoninio komplekso spaudimą. Netgi pavyko, anot latvių bei estų, suformuoti modernius lietuviškos architektūros bruožus niūriais 1959 – 1990 metais.
Ant brolių Nasvyčių rankų užaugo ne viena architektų karta. Vytautas dėstė Dailės institute, labiau plėtodamas meninę kūrybą, tuo tarpu Algimantas dirbo VISI (dabar VGTU) su urbanistais, tarsi akcentuodamas ypatingą urbanistikos reikšmę valstybės gyvenime. O galbūt ir jausdamas akivaizdžią takto, kūrybingumo bei kultūros stoką mūsų urbanistikoje. (Tas, deja, juntama iki šiol…). Pasiaukojimas jaunąjai kartai, nepaisant begalinio užimtumo, ir pastangos keisti tai, kas neįmanoma sovietinėmis sąlygomis, – esminė pedagoginė A.Nasvyčio nuostata, davusi apčiuopiamų vaisių.
Esu tikras, jog reikšmingas mokinių ir architektūrinių bendraminčių sluoksnis mūsų architektūroje – nė kiek ne menkesnis A.Nasvyčio indėlis į nacionalinę architektūrą, kaip jo paties (ir brolio) projektai.
Gali būti, kad būtent „minkštoji“ A.Nasvyčio įtaka Lietuvos architektūrai yra nemažiau reikšminga nei materializuota jo (ir brolio) architektūrinė kūryba. Studentai, architektūrinės tarybos, Architektų sąjunga, nesuskaičiuojami debatai valdžios rūmuose, Dainų šventės, Lietuvos persitvarkymo sąjūdis, pirmoji LR Statybos ir urbanistikos ministerija – gausus ir sunkiai aprėpiamas A.Nasvyčio palikimas, kurį drąsiai galime priskirti nematerialiam architektūros aukso fondui.
Algimanto Nasvyčio netektis – reikšminga Lietuvos architektūrai ir architektams. Norisi tikėti, kad Architekto nuostatos, principai bei kūryba nebus išbarstyta ir užmiršta, bet ras atgarsį šiuolaikinių architektų kūryboje ir bus įmedžiaginta…
