Žurnalas A10, #31 (www.a10.eu)
Tekstas: K.Hannema, Fotografijos: R.Backaert (Mioulet Fotografie/Daph)
Tebesitęsiant sunkiausiai krizei nuo 1930-ųjų, vis daugiau architektų kalba apie “naują saikingumą“. Studijos „NL Architects“ (www.nlarchitects.nl) 10 būstų miesto vilos projektas yra priešingas vyraujančioms nuotaikoms. Pastatas su mediniu įėjimo „kanjonu“, langais nuo lubų iki grindų ir aukštomis lubomis po kalvotu, žole dengtu stogu, suvarpytu vidiniais kiemeliais reprezentuoja džiugų mavimąsi erdve. Vis dėlto, kuriant projektą, nebuvo specialiai siekta dėmesio ar originalumo – architektūra gimė iš racionalių apmąstymų.
Vila iškilo buvusioje pramoninėje miesto dalyje Funen, kuri transformuojama į 500 būstų kvartalą. 1998 metais kvartalo schemą parengė Frits van Dongen („de Architekten Cie“). Architektas suprojektavo urbanistinę „sieną“, kuri užstoja šalia esančios geležinkelio linijos triukšmą, teritoriją paversdama kraštovaizdžio parku: jame laisvu principu išdėstytos 16 vilų (sukurtų skirtingų architektų), dar vadinamos „slaptais džiaugsmais“. Jų gabaritai ir aukštis buvo nustatyti kvartalo detaliajame plane – „NL Architects“ projektuojamo pastatas turėjęs būti 31 x 28 m plane ir siekti 2,5 aukšto, o pusė stogo turėjo būti paversta terasa-sodu.
Reglamentus architektai interpretavo tiesiogiai, sukurdami 2,5 aukšto pastatą su žaliu stogu. Atsižvelgdami į aplinkinius aukštesnius pastatus, 7.5 m aukščio bloką architektai deformavo, suteikdami būstams kuo daugiau šviesos ir erdvės. Visi būstai turėjo užimti po 630 kub.m ir būti suglausti nugaromis. Kiekvienas butas skiriasi savo plotu ir aukščiu. Į juos patenkama iš namą įstrižai perveriančio praėjimo-„kanjono“, vientisai apdailinto vertikaliomis medinėmis lentomis.
Aptarnavimo, sandėliavimo patalpos užslėptos centrinėje pastato zonoje, o išorinės butų sienos įstiklintos: vos įžengus į butą, atsiveria plati panorama. Beje, ji nėra itin įspūdinga – juk žvelgiama ne į tikrą parką, o į gretimus pastatus. Tikriausiai daugiau malonumo patirs vilos kaimynai, pro langą matydami žalią banguotą stogą-parką. Pastarasis kartu su įterptais kiemeliais kuria privatų, ypatingą vilos gyventojų pasaulėlį. Užlipus ant stogo galima įsivaizduoti esant ne Amsterdame, o fantazijų šalyje, nelyg Hobito kaimelyje.
Palyginus su gretimų pastatų įprastais mūro ir balkonų fasadais, vila yra tikrų tikriausias „slaptas džiaugsmas“. Vis dėlto visi aplinkiniai pastatai visiškai apgyvendinti, kai tuo tarpu 6 iš 10 butų viloje K neparduoti. Žinoma, krizė ir gana aukšta būsto viloje kaina (jie – patys brangiausi visame kvartale) turi didžiausią įtaką, tačiau yra ir kitų priežasčių.
Erdvių unikalumas vilos ekonominei sėkmei tapo „akmeniu po kaklu”. Dauguma potencialių pirkėjų stokoja drąsos ir kūrybiškumo apsigyventi neįprastame bute. Pavyzdžiui, ką daryti su giliu, tamsiu kambariu pirmame aukšte, arba su dvigubo aukščio erdve antrame? Viršutinio aukšto planas su lauko kiemeliu klientų traktuojamas kaip nevykęs. Įrengiant jame svetainę, kaskart tektų lipti du maršus , kai tuo tarpu miegamąjį tektų įrengti žemiau, kur mažiau privatumo. Be to, lauko kiemas per mažas tokios klasės būstui, o ant stogo negalima vaikščioti.
Šių praktinių trūkumų prieš 10 metų, kai „NL Architects“ pristatė pirmąjį vilos eskizą, nei klientas, nei rinka nesuvokė kaip ydų. Per dešimtetį situacija taip pakito, jog pastatą beveik galima vadinti to laikmečio paminklu. Tuomet belieka tik laukti tinkamų pirkėjų, kurie išdrįstų priimti iššūkį gyventi „paminkle“.
Vertė: Rūta Leitanaitė
