Lietuvos architektų rūmų II suvažiavimo
REZOLIUCIJA
2010 m. balandžio mėn. 30 d.
Architektūra yra patvari ir suminė kiekvienos tautos kultūros medžiaginė projekcija valstybės teritorijoje, o jos vaidmuo formuojant vietos identitetą ir erdvinį krašto pavidalą yra esmingas.
Architektūrinę praktiką pasaulio mastu priimta laikyti ne tik svarbia kultūros ir ekonomikos dedamąja, bet ir viešojo intereso realizavimo bei darnios aplinkos formavimo instrumentu. Taip pat – priemone, ženkliai įtakojančią tarptautinį valstybės įvaizdį ir pilietines būsenas.
Šiandieną esame priversti konstatuoti, kad padėtis Lietuvos architektūros, urbanistikos bei paveldosaugos ir aplinkosaugos procesuose yra komplikuota ir nepatenkinama. Prioritetų painiava, reguliavimo bei administravimo sistemos biurokratiškumas, nenuoseklumas ir skaidrumo bei proceso dalyvių atsakomybės stoka nesudaro prielaidų darnios aplinkos ir vietos identiteto sukūrimui valstybėje bei kokybiškam viešojo intereso tenkinimui.
Kadangi:
a) Nėra suformuluoti ir apibrėžti nacionaliniai darnios plėtros prioritetai ir užtikrintas nuoseklus jų laikymąsis visų lygių planavimo, projektavimo ir paveldo bei aplinkos apsaugos dokumentuose. Kai kurios itin svarbios 2006 m. LR Vyriausybės priimtos Architektūros politikos krypčių įgyvendinimo priemonės arba nepradėtos įgyvendinti, arba 2009 m. jų išvis atsisakyta;
b) nesilaikoma Europos Sąjungoje egzistuojančios tvarkos, nusakytos tokiuose dokumentuose kaip Europos Tarybos direktyva 2002/36/EC „Dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo“, „Europos Komisijos architektūros politikos vadovas“, „ES Tarybos išvados dėl architektūros: kultūros įnašas į tvarų vystymąsi“ ir pan., kuriuose akcentuojama kokybiškos architektūros kaip visuomenės viešojo intereso dalyko, architektūrinių konkursų kaip kokybę užtikrinančio instrumento svarba;
c) per dvidešimt Nepriklausomybės metų nesukurtos prielaidos bei sisteminė įstatyminė bazė darniai urbanistinei plėtrai, nesugebėta suformuluoti architektūros ir urbanistikos prioritetų, nesubalansuoti privatūs ir visuomeniniai interesai – ir toliau LR Seimui svarstyti teikiami Statybos ir kt. įstatymų pakeitimai, kurių tikslas – palaipsniui atimti galimybę architektūros profesionalams vykdyti savo pareigą – kurti kokybišką šalies bendruomenės aplinką;
d) Aplinkos ministerija, nežiūrint, kad nuo 2008 m. įsteigta, bet vis dar neveiksni Architektūros ir urbanistikos ekspertų taryba, š.m. kovo mėn. 18 d. įsteigė alternatyvią Tarybą teritorijų planavimo, statybos ir miestų darnios plėtros klausimams spręsti, kuriai pavesta spręsti aktualius šalies urbanistinės darnios plėtros klausimus, nors joje beveik nėra šios srities specialistų;
e) nenustatytas realus architektų poreikis valstybėje, kur iš 3500 diplomuotų architektų, atestuotų tėra vos 1500, taigi 4 architektūros mokyklos kasmet išleidžiančios net 200 absolventų, aiškiai viršija rinkos poreikį.
Būtent todėl Lietuvos architektų rūmų II suvažiavimo dalyviai kreipiasi į Lietuvos Respublikos Prezidentę, Lietuvos Respublikos Seimą, Lietuvos Respublikos Vyriausybę, savivaldybes ir architektūros puoselėtojus, pareikšdami, kad Lietuvos architektūros politika ir jos įgyvendinimo strategija turi būti formuojamos remiantis šiomis nuostatomis:
1. Lietuvos architektų rūmai yra oficialus, LAR įstatymu įsteigtas architektų savivaldos organas, turintis teisę ir prievolę atestuoti architektus, rūpintis jų kvalifikacijos kėlimu, atlikti jų veiklos monitoringą; rengti ar dalyvauti rengiant su architektūra, urbanistika susijusius teisės aktus ir kt. valstybės Rūmams deleguotas funkcijas. Šias funkcijas Rūmai pilnai atlikti gali tik įteisinus privalomą visų atestuotųjų architektų LAR narystę;
2. rengiamas Architektūros įstatymas turi tapti pagrindiniu įstatymu, reglamentuojančiu profesinę architektų veiklą ir užtikrinančiu kokybiškos aplinkos formavimą. Kartu su kitais juridiniais ir normatyviniais dokumentais teritorijų planavimo, urbanistikos, architektūros ir statybos srityje, jis turėtų sudaryti vientisą, tarpusavyje suderintą, sistemingą dokumentų rinkinį – kodeksą;
3. architektūra yra meno šaka bei visuomenės (viešojo) intereso objektas, todėl negalima architektūriniams projektams taikyti Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatos, geriausiu pripažįstant pigiausią projektą ar kelti finansinių rodiklių, teisinės dalyvio formos reikalavimų. Ekonominė nauda turėtų būti skaičiuojama atsižvelgiant į daugelį aspektų, kurių vienas būtų architektūros kokybė kaip nacionalinė vertybė. Jiems atrinkti būtina organizuoti architektūrinius konkursus ir remtis Europos komisijos patvirtintais architektūros vertinimo kriterijais, o ne mažiausia projektavimo kaina;
4. urbanistinės plėtros, architektūros, kraštotvarkos ir paveldosaugos projektai, parengti racionaliai išnaudojant vertingąsias vietos savybes, subalansuoti tarpusavyje ir atitinkantys viešąjį interesą, yra darnios aplinkos sąlyga ir vietos indentiteto sukūrimo garantas. Todėl rengiant ir įgyvendinant teisės aktus, susijusius su tvaria plėtra (Teritorijų planavimo, Saugomų teritorijų planavimo, Žemės įstatymo ir kt.), būtina užtikrinti architektūrinę- urbanistinę kokybę;
5. apibrėžiant statybos dalyvių kompetenciją, privalu vadovautis statinio projektavimo proceso logika: „kūrinys – techninis jo atlikimas – realizacija“, kuri atitiktų: „autorius (architektas) –architektų, inžinierių grupė – statybos vadovai, statybininkai“, o projekto vadovo kompetencija prilyginti projekto vadybininko kompetencijai. Būtina išskirti architektūros projektą kaip atskirą pradinį projektavimo etapą bei įteisinti daugelyje Europos sąjungos valstybių galiojančią nuostatą: statybos rangovas negali būti projektuotoju;
6. reglamentuojant projektavimo veiklą, būtina atsisakyti projektavimo įmonių atestacijos kaip perteklinės ir varžančios smulkiųjų ir vidutinių projektavimo įmonių veiklą, taip pat ir pavienių architektų profesionalų veiklą, kurią įteisina Lietuvos Respublikos reglamentuojamų profesijų kvalifikacijų pripažinimo bei Autorių ir gretutinių teisių įstatymai;
7. būtina teisiškai įtvirtinti Lietuvos savivaldybių vyriausiojo architekto pareigybę su atitinkama kompetencija ir asmenine atsakomybe bei teisėmis.
Lietuvos architektų rūmai priversti konstatuoti, kad LR aplinkos ministerija sistemingai ignoruodama architektūrinius aspektus valstybės politikoje ir teisėtus architektų reikalavimus, o sudėtingas, kompleksiškas teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros problemas spręsdama siaurai žinybiškai, faktiškai eliminuoja galimybę įgyvendinti nacionalinius darnios plėtros uždavinius ir tinkamai atstovauti viešąjį interesą.
Prašome aukščiausios šalies valdžios institucijų atkreipti dėmesį į išvardintas problemas bei iš principo peržiūrėti ir pakeisti architektūros ir urbanistikos srities valstybinio administravimo struktūrą.
