Gegužės viduryje vykusios Lietuvos architektų sąjungos konferencijos „Kultūros vertybių apsaugos ir projektavimo konfliktas: priežastys ir
galimi sprendimo būdai “ rezoliucija išsiųsta LR Prezidentūrai, Seimo Kultūros ir švietimo ir Aplinkos apsaugos komitetamns, Vyriausybei. Kultūros ir Aplinkos ministerijoms.
Lietuvos architektų sąjungos konferencijos rezoliucija
KULTŪROS VERTYBIŲ APSAUGOS IR PROJEKTAVIMO KONFLIKTAS: PRIEŽASTYS IR GALIMI SPRENDIMO BŪDAI
Lietuva, turinti seną istoriją ir gilias kultūrines tradicijas valstybė, saugo ir turi saugoti savo turtingą kultūros paveldą – tiek kilnojamąjį, tiek nekilnojamąjį, tiek nematerialųjį. Mūsų šalis nuo senų laikų didžiavosi savo paminklais ir dėmesiu jiems. Tačiau pastaraisiais metais Lietuvoje įsigali grėsminga situacija, kai kultūros paveldo apsaugos sistema veikia neefektyviai, o rezultatai tampa vis labiau formalūs, destruktyvūs, trikdantys ekonominį šalies augimą, keliantys susipriešinimą visuomenėje. Aiškios politikos nebuvimas, saugojimas visko ir visur, dėl kylančių prieštarų didėjanti baimė priimti sprendimus bei nesutarimai tarp paveldosaugos specialistų veda į tai, kad nemaža dalis nekilnojamojo kultūros paveldo negrįžtamai nyksta arba jau sunyko. Investitoriai vengia paveldo objektų dėl veiklos galimybių neapibrėžtumo ir planavimo sudėtingumo.
Lietuvos architektai, būdami dėl savo veiklos įtraukti į paveldo apsaugos, projektavimo ir teritorijų planavimo procesus, šioje rezoliucijoje išreiškia susirūpinimą dėl paveldo srityje vykstančių neigiamų struktūrinių, organizacinių reiškinių bei valdininkų kvalifikacijos problemų.
Manome, kad pagrindinės problemos sukeltos neintegraliu Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymu, kuriuo apskaitos, planavimo, priežiūros ir kontrolės funkcijos sukoncentruotos Kultūros paveldo departamento rankose. Susiklosčiusi katastrofiška situacija parodo akivaizdų faktą, jog ši sistema nepasiteisino, tapo savitikslė, todėl yra keistina.
Pateikiame keletą faktų. Remiantis NKPA įstatymu buvo išeliminuotos, neteko sprendimų galios savivaldos institucijos, nebuvo nerengiami integruoti, bendrus sprendimus sąlygojantys pagrindiniai dokumentai – Lietuvos miestų ir miestelių bendrieji planai, buvo dirbtinai suformuotas specialiųjų paveldo ir saugomų teritorijų planų poreikis, nuolat didinamas saugomų (o dažniau- tik registruotų) nekilnojamųjų kultūros vertybių kiekis. Apskaita, nežiūrint vis didėjančio saugotinų objektų kiekio, virto paviršutiniška, nes nuolat atsiliekama, nustatant registruotų vertybių saugomas savybes. Sukurta specifinė, neintegruota į bendrą statybos procesą nekilnojamųjų kultūros vertybių projektavimo sistema: savarankiški planavimo ir tyrimų PTR (Paveldo tvarkybos reglamentas), dirbtinis projektų dalinimas į statybos ir tvarkybos darbus, atskirų leidimų atskiriems darbams išdavimas, atskira specialistų atestacija.
KPD savo pagrindinę veiklą sukoncentravo ne į vertingųjų savybių jau registruotoms vertybėms nustatymą ar konkrečių, aiškių visiems planavimo proceso dalyviams apribojimų nustatymą bei dalinį paveldotvarkos darbų kompensavimą, o pasinėrė į nesibaigiančias specialiųjų planų rengimo procedūras. Mat, vadovaujantis NKPA įstatymo nuostatomis, konkretūs apribojimai turėtų būti nustatyti paveldotvarkos specialiaisiais planais. Tačiau didžioji dalis šiuo metu rengiamų specialiųjų planų nustato tik saugomų teritorijų bei jų apsaugos zonų ribas, nenurodant konkrečių apribojimų ir paliekant šių svarbių klausimų sprendimą valdininkų savivalei. Nenustačius apribojimų, buvo susikoncentruota į planavimo procesų kontrolę su nesibaigiančiais derinimo procesais: daugybės komisijų ir tarybų kūrimu, projektų aptarimais su visuomene bei komisijomis (dažniausiai prieštaraujančiais vieni kitiems), baudomis, atestatų atėmimais ir kitomis represinėmis priemonėmis statytojams bei projektuotojams.
Šiuo metu susidarė situacija, kai nėra nustatyta, ką saugoti ir kaip vystyti objektą, tačiau veikia daugybė tarybų, turinčių patariamąjį balsą, dažnai sudarytų iš teisininkų ir kitų paveldosaugos specialistų, neskaitančių brėžinių, taigi – negalinčių pilnaverčiai tikrinti ar pasisakyti apie pateiktus projektus. Rezultatai akivaizdūs: suderinta gausybė nekokybiškų projektų. KPD, nepasitikėdamas savo specialistų kvalifikacija, perėmė iš teritorinių padalinių derinimo funkcijas. Tai sukėlė papildomų sunkumų šalies projektuotojams, galintiems savo projektus derinti tik Vilniuje.
Nenustatydama konkrečių reikalavimų, sistema visą atsakomybę deleguoja projektuotojui, nors dalis sprendinių atsiranda dėl nekokybiško ir nekvalifikuoto derinimo. Projektuotojas yra priverstas įsigyti papildomą paveldosaugos atestatą iš KPD ir tampa atsakingas už nesuformuluotų apribojimų vykdymą ir nenustatytų vertingųjų savybių saugojimą. Jis patenka į atsakomybės spąstus, o sistema atlieka baudžiamąsias funkcijas: atiminėja atestatus, tampo statytojus po teismus. KPD sėkmingai naudoja atestaciją kaip vieną iš represinių priemonių kontroliuojant, tačiau nesuteikiant projektuotojui būtinos juridinės ir metodinės pagalbos.
Ir projektuotojai, ir vystytojai, ir statybininkai, ir paprasti gyventojai, norintys susitvarkyti būstus paveldo teritorijose, susiduria su didžiuliais prieštaravimais nesuderintuose įstatymuose bei poįstatyminiuose aktuose. Konferencija atskleidė padėties rimtumą visoje Lietuvoje. Išklausius pranešimus apie padėtį daugelyje Lietuvos regionų konferencija įvardino ir patvirtino šiuos neatidėliotinai spręstinus uždavinius:
1. Suderinti tarpusavyje Statybos, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos, Saugomų teritorijų, Teritorijų planavimo ir Architektūros įstatymus, integruojant paveldosaugos darbus į bendrą statybos proceso sistemą. Sudaryti prielaidas investicijų atėjimui į saugomus objektus. Siūlome pakeisti ir papildyti Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2, 4, 5, 6, 8, 10, 11, 19, 21, 22, 23, 25 straipsnius , pagal pateiktas LAS ir VPK pataisas (2011-08-24 įstatymo projektas NR. XIP-3463, pateikė Seimo narys V.Stundys).
2. Atsisakyti siauro sektorinio požiūrio planuojant teritorijas. Siūlome rengti tik vietovių paveldotvarkos specialiuosius planus, nustatančius konkrečius paveldosaugos ir tvarkybos reikalavimus. Naujas saugomas teritorijas apibrėžti tik nustačius tų teritorijų vertingąsias savybes, vertingus ir saugotinus objektus – nustačius objektų vertės eiliškumą teritorijoje, apibrėžus saugojimo reglamentus, įteisinant prielaidas naujai architektūrai atsirasti. Aktualu, kad būtų sustabdyti Lietuvos Respublikos Kultūros ministro įsakymų, tvirtinančių vietovių teritorijų ir apsaugos zonų ribas, galiojimai iki bus patvirtinti šių teritorijų paveldotvarkos projektai:
– Kauno Naujamiesčio (unikalus objekto kodas 22149, buv. kodas U 30 ) nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano, patvirtinto Lietuvos Kultūros ministro įsakymu Nr. ĮV-322, 2012-05-08 galiojimas.
– Klaipėdos senamiesčio (unikalus objekto kodas 16075, buv. kodas U 17) nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano , patvirtinto Lietuvos Respublikos Kultūros ministro įsakymu Nr. ĮV-204, 2012-03-27, galiojimas.
3. Revizuoti nekilnojamų kultūros vertybių registrą, įvertinant saugojimo apimtis pagal Valstybės galimybes. Nedelsiant nustatyti registruotų Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertingąsias savybes; jų nenustačius- neregistruoti ar išbraukti iš registro.
4. Padalinti atsakomybes dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių tvarkymo tarp savivaldos ir valstybės institucijų. Nedubliuoti priežiūros institucijų veiklos.
5. Mažinti KPD biurokratizmą. Atsisakyti didelio nekvalifikuotų patariančių tarybų skaičiaus, vertinimuose remtis ekspertų nuomone. Didinti pačių teritorinių padalinių specialistų kompetenciją bei atitinkamą kvalifikaciją, projektų priežiūrą palikti KPD teritorinio padalinio kompetencijai. Sukurti tarpžinybinę ginčų komisiją, kuri spręstų projektavimo problemas, susijusias su KPD.
6. Peruodti architektų atestavimą į vienas "rankas". T.y. perduoti kultūros paveldo apsaugos specialistų – architektų atestavimą Architektų rūmams, kurie tam ir buvo sukurti, įtraukiant KPD atestavimo komisijos narius į bendrą su LAR komisiją.
